PagrindinisKultūraElena Antanavičiūtė: mano darbai atspindi požiūrį į save ir aplinką

Elena Antanavičiūtė: mano darbai atspindi požiūrį į save ir aplinką

Paskelbta

Valdonė Rudenkienė/Tie2

,,Klausiu ir bandau rasti atsakymus, tik man sunku juos verbalizuoti. Pavyzdžiui, kodėl genetika suteikė būtent tokį kūną, kuo jis ypatingas, išskirtinis. Kodėl daugybė žmonių kankinasi, įsivaizduodami, kad turi atitikti kažkokius kūno standartus, išleidžia daugybę pinigų savęs keitimui. Ypač su socialinėmis medijomis atėjo ne išsilaisvinimas, bet baimė ir „atrodymo“ vergovė” . Taip apie savo kūrybą kalba ,,Jaunojo tapytojo prizo” laimėtoja tapytoja Elena Antanavičiūtė, savo darbuose tapanti save, savo kūną. Tiesa, menininkė vengia žodžių ,,kūrybos filosofija”, nes tai, pasak jos, skamba per daug pakylėtai, tampa tarsi paralelė  „gyvenimo filosofijai“, kuri kelia visokias gyvenimo būdo žurnalo asocijacijų.” Išskirtinis menininkės požiūris į tapybą kelia smalsumą, provokuoja pokalbiui. 

Kaip tavo gyvenime atsirado tapyba?

Turbūt kaip kaip viskas šiame gyvenime – atsitiktinumas. Jeigu ieškotume pradinio taško, tai turbūt pusiau rimtai atsakyčiau, kad pirmoji domino kaladėlė, kuri nuvirto ir toliau dėl to nuvirto visos kitos, buvo tėvų susirūpinimas mano popamokine veikla. Atsimenu, sakė, kad turiu lankyti kokį nors būrelį. Muzikos mokykla ar sportas netraukė, taigi mano introvertišku pasirinkimu tapo dailė – kad nereikėtų bendrauti, o  galėčiau sau viena paišyti. Čia turėčiau įterpti, kad piešti man visada patiko, kaip ir daugeliui vaikų, tik gal į būrelį ar dailės mokyklą nesiveržiau, norėjau sau viena piešti. Tapyti patiko labiausiai ir laikui bėgant prie tapybos vis grįždavau. Nors buvo laikas, kai sakiau, kad menininke tikrai nebūsiu.

Kodėl pradėjai tapyti save?

Na, jeigu bet kurio menininko darbuose atsispindi jo ar jos pasaulis, tai kodėl nepanaudojus ir savęs kaip modelio? Daugeliu atžvilgių panaudoti savo atvaizdą (nedrąsiam žmogui) drąsiau ir paprasčiau… Nereikia nieko toli ieškoti, modelis nesupyks, kad ir kaip pavaizduosiu. Autoportretų sukuria ar bent pabando daugelis, aš nuo jų perėjau prie kūno temos, bet toliau vaizduodama save. Ne visuose darbuose svarbu, kieno kūnas vaizduojamas, bet apskritai kūnas dabar, sakyčiau, dabar man yra kaip priemonė pasakoti apie save.

Žiūrint į tavo darbus atrodo, kad tavo kūriniai yra ir tavo filosofija, požiūris į aplinką.

Žinoma, kad mano darbai atspindi mano požiūri į save ir į aplinką. Ypač kai aš pati, mano kūnas tampa vaiduojamais objekais. Tik žodžio „filosofija“ nevartočiau, labai jau rimtas, įpareigojantis terminas  atrodo, o „gyvenimo filosofija“ irgi kelia visokias gyvenimo būdo žurnalo asocijacijas. Jeigu mano pašaukimas būtų filosofuoti, tą ir daryčiau, o ne pieščiau. Nors numanau (gal klystu), kad čia filosofoja reiškia klausimų kėlimą ir pastangas į juos atsakyti.vė.Tuomet – taip, aš klausiu ir bandau rasti atsakymus, tik man sunku juos verbalizuoti. Pavyzdžiui, kodėl genetika suteikė būtent tokį kūną, kuo jis ypatingas, išskirtinis. Kodėl daugybė žmonių kankinasi, įsivaizduodami, kad turi atitikti kažkokius kūno standartus, išleidžia daugybę pinigų savęs keitimui. Ypač su socialinėmis medijomis atėjo ne išsilaisvinimas, bet baimė ir „atrodymo“ vergovė.

Kiek tavo tapyboje reiškia spalvos?

Spalvas padiktuoja vaizduojami motyvai, dabar dominuoja violetinės, mėlynos, rausvos.  Manau, daugumai tapyba asocijuojasi su spalvomis, jos sukuria paveikslo nuotaiką, atmosferą. Nors gali atrodyti, kad naudoju ploną dažų sliuoksnį ar kliaunuosi linija, ir tuomet spalva nebe taip svarbu,  bet taip nėra. Turbūt kiekybiškai  negaliu atsakyti, nes galiausiai paveiksle svarbu visa ko kombinacija – idėjos, piešinio, spalvų, atsitiktinumo ir t.t.

Ar jaunam menininkui sunku įsitvirtinti?

Manau, nelengva ar jaunam, ar senam, ar vidutinio amžiaus. Taip pat skirtingi visų norai, ambicijos. Turbūt kiekvienam tas įsitvirtinimas reiškia kitką. Kada jau esi įsitvirtinęs – ar pragyveni iš meno, ar kai  esi pasaulyje žinomas menininkas?

Esi tapytoja, laimėjusi Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizą. Kiek menininkui svarbūs apdovanojimai?

Kiekvienam žmogui svarbu būti įvertintam, suprastam, nebūtinai apdovanojimų forma. Apdovanojimai gal taip pat sukelia spaudimą, kad reikia kažką dar geriau, įdomiau padaryti. Prizo priminimas mane netgi truputį nervina, lyg būtų užuomina, kad nuo jo gavimo nieko gero nepadariau, nes tik jis vis prisimenamas. Nebūsiu juk amžina „jaunoji“. Taip pat žinau, kad visuose komisijų sprendimuose esama atsitiktinumo arba savotiško dėsningumo.  Tais metais buvo mirusi močiutė, prižiūrėjusi mane vaikystėje, ir mano mama neabejojo, kad tai močiutė savo mylimai anūkytei atsiuntė ženklą, kad rūpinsis ja (manimi) visada. To neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti.

Kas yra tavo įkvėpimas?

„Įkvėpimas“ gal irgi, kaip „filosofija“ skamba per daug pakylėtai. Bet impulsą, mintį konkrečiam paveikslui nutapyti tai turbūt ir galima pavadinti įkvėpimu. Dar nesu tikra, ar daugiau gerų įdėjų ateina, kai bandau tapyti be sumanymo, tiesiog kad būtų įdirbis, ar kai netapau, nes nenoriu. Kartais užrašau atsitikimus iš gyvenimo, užuot bandžiusi pagrįsti savo kūrybą. Vienas pavyzdys, kurio dar nebuvau užrašiusi, yra apie tai, kaip lipdžiau savo ranką. Taigi mokykloje reikėjo lipdyti ranką, žiūrint į savąją. Mokytojas pažiūrėjo į mano lipdinį ir sako, kad blogai lipdau – delnas per didelis palyginti su pirštais. Tada parodžiau jam savo ranką ir abiems buvo akivaizdu, kad aš gerai lipdau…  Šią istorijos prisiminus ar dar kažkam panašaus įvykus, jau galiu piešti tą savo ranką. Gal ir nereikėų romantizuoti įkvėpimo, nes kartais atsiradus įdirbiui tiesiog kažką nutapau iš inercijos ar logiškai pagalvoju, ko dar trūksta, tarkim, paveikslų serijai, ką dar galių pasakyti nagrinėjama tema, o gal yra kažkas įdomesnio, ką dabar galiu daryti, užuot tapiusi.

Koks kūrėjas tau imponuoja?

Jų begalybė! Pavyzdžiui, Marlene Dumas, žavi gebėjimu perteikti emocijas, istorijas piešiant žmones, lengva, akvareliška tapyba.

Kokioje parodoje norėtum apsilankyti?

Tiesą sakant, nežinau. Parodos leidžia pamatyti originalus, tai svarbu, bet dėl jų tenka keliauti, patirti įspūdžių, tiesiogiai su jomis nesusijusių, nebūtinai malonių. Viskas susilieja į neatpinamą emocijų, patirčių raizginį, pasidaro sunku atsieti meną nuo kitų patyrimų.

 

Naujausi straipsniai

Prie Rygos avariniu būdu nusileido nedidelis lėktuvas, sužeistas Lietuvos pilietis

LETA-BNS Nedidelis „Pilatus“ lėktuvas trečiadienį avariniu būdu nutūpė netoli Rygos oro uosto, pranešė Civilinės aviacijos...

„McDonald’s“ atsisako dirbtiniu intelektu paremto užsakymų priėmimo eksperimento

BNS/Tie2.lt JAV tarptautinio masto greito maitinimo tinklas „McDonald's“ baigia kartu su IMB vykdytą, dvejus metus...

D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių konkursą laimėjo eskizas spektakliui „Chroma“

BNS/Jūratė Skėrytė Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą laimėjo „Meno ir mokslo laboratorijos“...

Netoli Rygos oro uosto iš radiolokatorių ekranų dingo lėktuvas

LETA-BNS Iš radiolokatorių ekranų dingo už maždaug 4 km nuo Rygos oro uosto buvęs bendrosios...

Daugiau

Prie Rygos avariniu būdu nusileido nedidelis lėktuvas, sužeistas Lietuvos pilietis

LETA-BNS Nedidelis „Pilatus“ lėktuvas trečiadienį avariniu būdu nutūpė netoli Rygos oro uosto, pranešė Civilinės aviacijos...

„McDonald’s“ atsisako dirbtiniu intelektu paremto užsakymų priėmimo eksperimento

BNS/Tie2.lt JAV tarptautinio masto greito maitinimo tinklas „McDonald's“ baigia kartu su IMB vykdytą, dvejus metus...

D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių konkursą laimėjo eskizas spektakliui „Chroma“

BNS/Jūratė Skėrytė Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą laimėjo „Meno ir mokslo laboratorijos“...