Recenziją parengė Valdonė Rudenkienė
,,Nežinau, ar turiu laimėjimo formulę. Visos formulės prieštarauja kinui. Mano požiūris į laiką tikriausiai yra dalis atsakymo, nes režisuoti pradėjau gana vėlai. Nekuriu praeitimi. Tik dabartimi.”, – taip po apdovanojimų Kanuose spaudos konferencijoje kalbėjo režisierius Jacques’as Audiardas. Jo režisuotam filmui ,,Emilia Pérez” atiteko žiuri prizas. Filmas, nustebinęs ne vieną, ypač prieš trejus metus Kanuose mačiusius labiau romantinę dramą primenančią režisieriaus ,,Les Olympiades”. ,,Man patinka Paryžius, patinka apie jį kurti filmus.”, – tada per interviu kalbėjo režisierius. Atrodo, kad per laiką jo nuomonė pasikeitė, nes šiemet Kanuose garsusis prancūzas pristatė visiškai kitokį nei jam įprastą filmą – intriguojantį, daugiasluoksnį pasakojimą, kuris atskleidžia talentingą režisieriaus gebėjimą derinti skirtingus žanrus ir gilinti veikėjų psichologiją
Pagrindinė filmo herojė – Emilia Pérez, moteris, turinti sudėtingą praeitį ir paslaptis, kurios veda ją į pavojingus ir nenuspėjamus nuotykius. Audiard’as puikiai kuria veikėjus, kurie yra ne tik daugialypiai, bet ir tikroviški, leidžiantys žiūrovams įsijausti į jų gyvenimo peripetijas. Emilia yra stipri ir savarankiška, tačiau kartu pažeidžiama, o tai suteikia jos personažui gylio ir autentiškumo.
Ispanų aktorė Karla Sofia Gascón, filme įkūnijusi Emilia Pérez tapo pirmąja trans aktore, laimėjusia pagrindinį prizą Kanų kino festivalyje. Po apdovanojimo aktorė kalbėjo, jog Emilia Pérez, kaip personažas, gali būti matoma kaip simbolis kovos su praeitimi ir ieškojimo savo vietos pasaulyje. Jos kelionė per filmą atspindi daugelio žmonių, kurie siekia pakeisti savo gyvenimą ir susidoroti su savo iššūkiais, viltį.
Žinoma, filmas atitinka ir visas kino rinkodaros taisykles, jame nemažai žvaigždžių, garantuojančių, kad filmui pavykus užlipti ant raudonojo kilimo – dėmesio netrūks. Tuo pasirūpins žavioji Selena Gomez, kartu su Karla Sofia Gascón ir Zoe Saldana pasidalinusios jungtinį geriausios aktorės prizą.
Vis dėl to, vienas svarbiausių filmo privalumų yra jo atmosferiškumas. Audiard’as sugeba sukurti įtampą ir paslaptį, naudodamas subtilią režisūrą, įspūdingą operatoriaus darbą ir puikų garso takelį. Scenarijus yra gerai apgalvotas ir dinamiškas, su netikėtais siužeto posūkiais, kurie nuolat stebina ir kausto žiūrovų dėmesį. Jau filmo pradžioje pasitinkantis miuziklas žada, kad filmas neleis užsnūsti.
Tenka sutikti, su kai kuriais kritikais, kad „Emilia Pérez“ nėra tik paprastas kriminalinis trileris; tai filmas, kuris nagrinėja temas apie identitetą ir išgyvenimą. Audiard’as sugeba sujungti veiksmą su giliais emociniais momentais, suteikdamas filmui papildomą vertę ir išskirdamas jį iš kitų savo žanro darbų. Ir dar turbūt negalima nesutikti su kai kurių kritikų liaupsėmis, kad šis Jacques’o Audiard’o kūrinys – vienas įspūdingiausių jo kinematografinių darbų, sujungiantis įtampą, emocijas ir sudėtingus veikėjus į vieną nepaprastai įtraukiantį pasakojimą. Tai filmas, kurį verta pamatyti vien dėl to, kad pamatytume kitą – galbūt dar nepažintą Jacques’o Audiard’o pusę.