Parengta pagal BBC/Cuture

Emily Maskell

Trumeno šou: ar koks nors kitas filmas kada nors taip tiksliai nuspėjo ateitį?

1998 m. Jimo Carrey filmas apie vyrą, kurio visas gyvenimas nufilmuotas, greitai įkūnijo naują realybės televizijos amžių. Praėjus 25 metams, tai ir toliau vyksta, rašo BBC kino apžvalgininkė Emily Maskell.

“Labas rytas, jei tavęs nepamatyčiau… laba diena, labas vakaras ir labanaktis!” Trumenas Burbankas (Jim Carrey) linksmai kreipiasi į savo kaimyną. Tai taip nuspėjama, kaip teka ir leidžiasi saulė – tai yra nuolatinės Trumeno kasdienybės dalis. Jis nežino, kad visas jo gyvenimas yra melas, kurį stebi milijonai. 1998 m. pasirodęs Holivudo filmas – satyrinė mokslinės fantastikos psichologinė komedija-drama – apie vieną žmogų, gyvenantį  televizijos prodiuserių išgalvotoje realybėje, sulaukė didžiulio populiarumo, kai tik filmas pasirodė, tačiau niekas tada nežinojo koks filmas bus įžvalgus.  Jis atskleidė daugybę vėlesnių metų kultūrinių įvykių – apie visur esantį stebėjimą, masinį vuajerizmą ir dėl realybės televizijos pamišusį pasaulį, su visomis iš to kylančiomis egzistencinėmis gyvenimo problemomis.

Filmas, kurį parašė Andrew Niccol ir režisavo Peteris Weiras, JAV uždirbo daugiau nei 125 milijonus dolerių, o visame pasaulyje – apie 264 milijonus dolerių ir pelnė tris Oskaro nominacijas už geriausią antraplanį aktorių, originalų scenarijų ir režisierių, tačiau ši statistika savaime neatspindi masto ir jo poveikio. Pranašiškame filme įmantriai aprašoma draudimo pardavėjo Trumeno kasdienybė, kuris visiškai nežino, kad jo egzistavimas yra transliuojamas visame pasaulyje,  nepaisant etinių dalykų. Jo šeima ir draugai yra aktoriai, o jį supantis pasaulis yra dirbtinis fasadas. Nuo gimimo Trumeno gyvenimas yra dokumentuojamas su 5000 kamerų, išdėstytų jo „gimtajame mieste“ Seahaven saloje, kurios visą parą transliuoja jo gyvenimą ištikimai 1,5 milijardo žiūrovų auditorijai.

Vieną lemtingą dieną melas apie jo egzistavimą pradeda byrėti po daugybės atsitiktinių trikdžių, tarp jų iš „dangaus“ nukritusį apšvietimo įrenginį, o Trumeną, pastebėjusį savo „mirusį“ tėvą gyvą, priveda prie epifanijos. Nors Trumanas drąsiai nusprendžia pabėgti nuo savo sukonstruotos „tikrovės“ ir nuo tokių manipuliacijų, atrodo, kad  visuomenė pasuko priešinga kryptimi. Žinoma, įspėjamoji filmo potekstė liko nepaisoma, nes žiniasklaidos vuajerizmas tik dar labiau įsišaknijo mūsų gyvenime.

Weiras BBC Culture pasakoja, kad nepaisant didžiulio filmo populiarumo, jis nesitikėjo, kad „Trumeno šou“ bus toks aktualus, kad šis žanras taps pasauliniu reiškiniu. „Neturėjau supratimo, kad realybės televizijos cunamis slypi tiesiai po horizontu“, – sako jis. Tuo metu, kai buvo kuriamas „The Truman Show“, realybės televizija buvo tik pačioje pradžioje, o tokios laidos kaip „Tikrasis pasaulis“ buvo žiūrimas gal labiausiai, tačiau tai buvo olandų formatas „Big Brother“, kai paprasti žmonės buvo priversti kelias savaites dalytis namu. 

Tiesą sakant, Weiras sako, kad prisimena „Big Brother“ kūrėjo komentarą „[kuris buvo] planavimo stadijoje [show] filmo išleidimo metu. Jis pasakė maždaug taip: „Kai pamačiau Trumeną, maniau, kad geriau laikytis toliau”. ,,Big brother” pasirodė maždaug po metų. Tačiau aštrūs „The Truman Show“ komentarai apie nuolat stebimą gyvenimą numatė ne tik realybės televizijos amžių, bet ir visą socialinių tinklų kultūrą.

Atsiradus „Big Brother“, Trumano šou atrodė labai patikimas, tačiau, pasak Weiro, ši koncepcija daugeliui dalyvių atrodė pertempta: „Problema ta, kad turėjome susitaikyti  su šou [Trumeno šou], kurį žiūrėjo pasaulinė auditorija 30 metų, 24 valandas per parą.

Kiek tikra yra „tikrovė“?

Weiras taip pat sako, kai filme buvo kalbama apie televizijos laidas „be scenarijaus“. Tada jos net nebuvo taip apibūdintos. Kaip ir visose realybės televizijos laidose, Trumeno šou „tikrovė“ iš tikrųjų yra sukurta prodiuserių, diktuojančių Trumeno uždarojo pasaulio įvykius. Christofas ​​(Edas Harrisas), megalomaniškas Trumano šou kūrėjas, turi despotišką akį, kuri viską prižiūri, jo galią iliustruoja jo reikalavimas „nukreipti saulę!”. Susitikimai su praeiviais ir pažįstamais yra smulkmeniškai repetuojami, todėl Trumano bendravimas su pasauliu atrodo organiškas. Kolektyvinį troškimą stebėti žemišką „tikrovę“ Christofas ​​apibūdina filmo pradžios akimirkomis: „Mums nusibodo žiūrėti, kaip aktoriai mums sukelia netikras emocijas… Nors pasaulis, kuriame jis gyvena, tam tikrais atžvilgiais yra dirbtinis, Trumene nėra nieko netikro. 

Tas dviprasmiškumas dėl to, kas yra „tikra“, o kas padirbta, yra šiandieninės slidžios žiniasklaidos kultūros šerdis – nuo ​​„The Kardashians“ iki „Instagram Lives“. Kaip publika trokšta realybės, taip ir ta „tikrovė“, kuri jiems tiekiama, gali būti abejotina savo autentiškumu, suklastota gamintojų instrukcijomis, prekių rodymu, socialinės žiniasklaidos filtrais ir kt. Tuo tarpu tie, kurie dalyvauja realybės televizijoje, dažniausiai demonstruoja tam tikrą performatyvumo lygį, nes suvokia, kad kameros juos seka – tuo jie, žinoma, skiriasi nuo nekalto Trumeno. Nepriklausomai nuo dalyvių bendravimo ar ne, tačiau, kaip ir „Trumeno šou“, šios laidos skatina žiūrovų norą apsigyventi kitų žmonių „tikrame“ gyvenime.

Iš tiesų, „The Truman Show“ daugiasluoksnis šou filme taip pat sprendžia labai egzistencinį, epistemologinį klausimą, ką mes suprantame kaip „tikrą“. Tai primena Platono urvo alegoriją, kurioje jis aprašo situaciją, kai žmonės, kurie visą gyvenimą buvo prirakinti urve, mato šešėlius, projektuojamus ant priešingos sienos, kurie jiems tampa „tikra“ – nors jie nėra tikslūs urvo atvaizdai. Trumano šou gali būti interpretuojamas kaip šiuolaikinis šios idėjos atspindys skelbiantis: „Mes priimame pasaulio, kuris mums pristatomas, tikrovę. Tai taip paprasta“. Tą patį galima būtų pasakyti apie XXI amžiaus auditoriją apskritai; kaip ir Trumenas, mums pateikiama tikrovė, kurią daugeliu atžvilgiu galima suprasti kaip surežisuotą. Internetinės tapatybės ir realybės televizija yra sukurta „tiesa“, kaip ir Trumeno gyvenimas yra labai išgalvotas. Christofo sukurtas pasaulis yra Trumeno tiesa, Trumeno ola, ir mes visi taip pat esame savo tiesos kamerose ir urvuose.

„Trumen Show“ taip pat formuluoja, kaip gyvenimą galima gyventi kitų pramogoms. Dabar mes visi galime tapti Trumenais dėl plačios prieigos prie internetinių platformų. Savarankiškos transliacijos reiškinys išplito mūsų apie save pasakojančioje visuomenėje; galite suteikti nesibaigiantį muilo operos gyvenimo srautą publikai internete per Twitter, Instagram, Facebook, TikTok ir daugelį kitų. Mes visi taip pat galime pasinerti į juokingą pagrindinio veikėjo sindromą – socialinių tinklų teatrą ar filmą tiems, kurie narciziškai įsivaizduoja save kaip pagrindinį savo gyvenimo istorijos veikėją, o aplinkinius – pagalbinius veikėjus.

„Manau, kad [filmas] yra rimtas įrodymas, kad vis labiau neįmanoma atskirti pramogų ir realybės“, – BBC Culture sako filmų kritikė ir rašytoja Lilia Pavin-Franks. „Galbūt auditorija yra artima realybės televizijai, nes ji suteikia palyginamumo jausmą, tačiau iš esmės realybės televizija vis tiek išlieka pramoga”. Pavin-Franks pabrėžia sudėtingus santykius tarp žiūrovo ir dalyvių, kurie yra „The Truman Show“ istorijos ir apskritai realybės televizijos esmė. Kaip pirmasis vertina pastarąjį? Kaip empatiškus subjektus, manipuliuojamus objektus ar abu? Kad ir koks būtų ryšys, jis tikrai gali būti stiprus: pagal 2016 m. rinkos tyrimų agentūros „OnePoll“ atliktą tyrimą, „beveik 1 iš 5 apklaustųjų atskleidė, kad yra prisirišę prie realybės žvaigždžių ar personažų, o 1 iš 10 prisipažino, kad tapo apsėstas realybės šou“. Tai išgauna idėją, kad realybės šou yra suvokiamas kaip plataus vartojimo produktas: Weiro filme žiūrovai įsigyja Trumeno personažą su Trumeno tematikos prekėmis. Jie žiūri į jį nuo sofos, baruose ir net vonioje 24 valandas per parą – tai didžiulė kolektyvinė patirtis.

Trumeno šou nuolatinis kultūrinis rezonansas gali būti labai konkretus. Kai atsirado „Trumeno šou sindromas“, 2008 metais psichiatras Joelis Goldas ir  Ianas Goldas, McGill universiteto filosofijos ir psichiatrijos docentas, BBC Culture sako, kad nors filmas „užfiksavo ryškų momentą technologijų istorijoje ir rezonavo su daugelio žmonių patirtimi“, tai nebuvo vienintelė iškreiptos realybės supratimo priežastis. Filmo poveikis siejamas su didėjančiu stebėjimu Vakarų kultūroje. „Po rugsėjo 11-osios  stebėjimas tapo ryškiu Amerikos kultūros bruožu, ir tai tikriausiai labai prisidėjo prie bendro nerimo dėl privatumo praradimo“, – priduria jis.

Tada galima daryti prielaidą, kad plačiai paplitusi prieiga prie mobiliųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos tik dar labiau padidintų į Trumeno sindromą panašų nerimą. Taip įsitikinęs daktaras Paolo Fusar-Poli, Londono King’s College Psichozės studijų katedros profesorius ir prevencinės psichiatrijos pirmininkas, bei Trumeno sindromo reiškinio tyrimo, paskelbto 2008 metais British Journal of Psychiatry, bendraautorius. Daktaras Fusar-Poli BBC Culture sako: „Be abejo, gilus pastarojo meto skaitmenizavimas ir pernelyg didelis mūsų gyvenimo eksponavimas socialinėje žiniasklaidoje gali sukelti tokius [į Trumano sindromą panašius] išgyvenimus. Profesorius Goldas teigia, kad „kultūrinė realybė visada įsiveržia į psichozinę patirtį“, todėl perėjimas prie labai skaitmeninio gyvenimo gali sustiprinti paranoją, susijusią su stebėjimu.

Tiek Gold, tiek Fusar-Poli kalba apie Trumeno šou svarbą šiuolaikinei tapatybei, tačiau Weiras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad filmas kalba apie fundamentalesnę paranoją, neatsižvelgiant į dabartines kultūros tendencijas. Kai jis susitiko su aktoriais, dalyvaujančiais filmo atrankoje, jis atskleidžia, kad kai kurie tapatinosi su Trumenu, nes jaunystėje jautėsi netikri, esą visi aplink juos vaidino“. Nors realybės televizijos ir socialinės žiniasklaidos atsiradimas labai akivaizdžiai įtvirtino filmo palikimą amžiams, Weiras vis dar išreiškia savo nuostabą dėl „Trumeno šou“ „ilgalaikio“ aktualumo: „Atrodo, kad tai patinka jaunai auditorijai, o tai neįprasta filmui, vyresniam nei jie“, – sako jis. Trumano šou baigiasi tuo, kad Trumanas suranda pabėgimą į dangų pro tamsos duris – priešingą šviesai tunelio gale. Nepaisant to, filmo pabaigoje tarsi yra vilties – viltis, kad Trumenas galės toliau gyventi savo ramų gyvenimą be visur esančios publikos. Trumeno pavyzdys yra tas, kurį, kai kurių manymu, visai mūsų visuomenei būtų gerai pagaliau suprasti.