Valdonė Rudenkienė/Tie2
Viktorija iš Mariupolio Lietuvoje tik septynis mėnesius, bet gali didžiuotis savo rankomis įrengusi gėlių saloną ,,Kadamba”, kurio pavadinimas reiškia troškimų medį. ,,Šiandien man jau niekas nebaisu”, – sako iš karo siaubo su dviem dukromis ištrūkusi ukrainietė. ,,Karas padėjo suprasti, kad esu stipresnė nei galvojau. Kai reikia pakovoti už savo vaikus, negalvoji apie baimę: eini vandens, ieškai maisto. Bet kokiu atveju mes visos trys per tą laiką labai suaugome”, – sako Viktorija.
Į Viktorijos gėlių saloną Vilniaus Kernavės gatvėje įeinu nedrąsiai. Nedrąsi ir Viktorija. Klausia: ,,O kodėl norite parašyti apie mane?”. ,,Nes tavo istorija labai įkvepianti”, – sakau. ,,Gal?”. Abejingai atsako. Nutylame. Tas neteisybės jausmas toks stiprus. Abi žinome, jog jei nebūtų karo, šiandien ji ir jos dukrelės toliau džiaugtųsi jų vaikyste Mariupolyje, o gyvenimas tekėtų savo vaga. Viktorijai nebūtų reikėję galvoti kaip išgyventi, vėliau – kaip pragyventi.
Galiu klausti apie karą?
Taip, žinoma.
Kada supratote, kad jis prasidėjo?
Iš karto. Vasario 24 -osios naktį. Karo su niekuo nesumaišysi. Tai nėra tai, kas vieną kartą nutiko ir viskas. Supranti, kad dabar jau viskas. Iš karto ėmiausi veiksmų. Nubėgau nupirkti lipnios juostos, kad galėčiau užklijuoti langus. Dar žvakių, degtukų, vandens. Gyvenau privačių namų rajone. Kai išėjau į lauką, mačiau – visi supranta, kad prasidėjo karas. Buvo didžiulės eilės. Per pusę dienos beveik nieko nebeliko parduotuvėse. Ypač degtukų, žvakių. Šviesą išjungė po pusdienio. Jie iš karto viską atjungė.
Okupantai?
Taip.
Jūs su vaikais turbūt ėjote į slėptuvę?
Ne. Mūsų mieste keturi rajonai. Kai pradėjo bombarduoti, gyvenau savo name. Ten ir mano močiutė gyveno. Pradėjau namą ruošti karui. Apklijavau langus. Tai pirmas pavojus – kai įvyksta sprogimas – dūžta langai. Reikėjo apsaugoti langus. Buvo žiema, o be langų žiemą, na, patys suprantate. Tada parnešiau vandens. Mes iš čiaupo negeriame vandens. Todėl nuėjau vandens. Tiesa, negėrėme anksčiau. Po to jau gėrėme ir lietaus vandenį. Parnešti vandens tapo tarsi misija. Tiek žmonių, kurie neturi vandens, ir visi eina jo parsinešti. Vyrai tiesiog atidarydavo kanalizacijos dangčius ir semdavo vandenį iš ten, pildavo į plastikinius butelius. Vėliau išvykau pas mamą, nes pas ją dar buvo elektra. Turbūt pradėjo nuo mūsų rajono – išjungė šviesą. O ten dar buvo. Ten, kur gamykla ,,Azovstal”, dar buvo šviesa.
O tada?
Mes nuvažiavome pas mamą, o mama išvažiavo pas mus, nes ten buvo močiutė. Tai buvo vasario 25 diena ir nuo to laiko mes daugiau nebesimatėme. Mus atskyrė. Nes ten teka upė ir buvo tiltų. Mus tiesiog atskyrė. Nebebuvo galima praeiti, nes gali žūti. Vandens bėgdavome per apšaudymus, rizikuodami gyvybe.
Jie visur šaudė?
Ne tai kad šaudė. Tiesiog stovi prie daugiabučio įėjimo, verdi sriubą ant laužo. Girdi garsą ir matai, kaip krenta ant kaimyninio namo bomba ir pusės namo tavo akyse nebėra.
Kaip reagavo Jūsų vaikai?
Vaikus per tą mėnesį į slėptuvę vedžiau tik tris naktis. Buvome bute, nes man buvo svarbu, kad jų psichologinė būsena būtų normali. Slėptuvėse tamsu, visi kosėja, serga. Be to, ten panika ir baimė. Nenorėjau, kad vaikai tai matytų. Rinkausi iš dviejų blogybių: esame čia, kol bombos neatskriejo, arba einam ten – ir vaikai persismelks ta baime. Norėjau, kad jie to nepamatytų. Nors dukros ir taip daug matė. Ir jautė.
Kiek laiko buvote mieste?
Trisdešimt dienų. Išvažiuoti iš miesto tapo misija neįmanoma. Niekas negalėjo išvykti. Parduotuvės subombarduotos. Viskas išnešta. Mes bėgdavome maisto, bet nieko nebuvo. Kai esi be jokio ryšio, nežinai, kas iš viso vyksta. Kiekvieną dieną galvojau kaip man iš ten su vaikais išvažiuoti. Ir kai jau tie kadyrovcai buvo beveik mūsų kieme, kai jau galėjo įeiti į namus ir visus sušaudyti, kai jau buvo prie mūsų, gaudydavome momentą, kai mūsiškiai juos atitolindavo. Pamačiau du vyrus, kaimynus prie namo. Priėjau prie jų ir paprašiau, kad mus su dukrytėmis išvežtų. Sako, bandysim. Nors mašinos be langų. Meldžiau to vyro, kad mane su vaikais išvežtų. Nors jie tiesiog nepažįstami žmonės, pažadėjo ryte padėti. Sakė, bandys išvažiuoti. Liepė nieko neimti, nes pilna mašina. Aš ir mergaitės. Negalėjom pasiimti net katės. Neleido. Buvo penkios mašinos. Visur mėtėsi langai, daiktai, nuolaužos. Viskas atrodė kaip apokalipsė. Važiavome į tą pusę, kur mama su močiute, bet neleido pas jas užsukti, nes ten vyko mūšiai. Tada bandėm važiuoti per senąjį tiltą, link ,,Azovstal” gamyklos. Mašinų kolona judėjo, bet sustojo ir pamačiau vyrą susiėmusi už galvos. Supratau, kad nebėra tilto, nebepravažiuosim. Tada pajudėjom į kitą pusę. Judėjimo krypčių link Ukrainos buvo mažai, nes kita pusė jau buvo okupuota. Ant kelio susprogdintos mašinos, mėtėsi įvairūs daiktai. Privažiuojam prie kito tilto – jo nėra, tada grįžtam. Važiuojam į kitą pusę. Galvojam pravažiuosim per kitą vietą, pradeda šaudyti. Tada pamačiau miestą. Jis sugriautas. Galvojau, kad tik mus, priemiestį, sprogdina, bet kai supratau, kad miesto nebėra, buvo dar vienas sukrėtimas. Tada pasukome į kitą kelią. Mes važiavom mašina. Buvo daug mašinų. Bet dar daugiau buvo kelkraščiu einančių žmonių. Jie ėjo prie kūno prisirišę vaikus, su katėmis, šunimis. Tūkstančiai žmonių: purvini, iškankinti. Tiesiog kažkur ėjo. Tiesiog ėjo. Tada supratau, kad mano patirtis ne pati blogiausia. Nors atrodė, kad epicentras pas mus, priemiestyje. Bet tai, kas buvo mieste, sunku nusakyti žodžiais. Vykome link Zaporižios miesto. Tačiau liepė sustoti pakeliui, pas savanorius. Žmonės tiesiog priėmė nakvynei. Tada pirmą kartą išsimaudžiau. Tai buvo pirmas kartas, kai galėjau išsimaudyti. Savaitę buvome nemiegoję. Buvome labai sušalę. Nuėjau į dušą. Jaučiau kaip kūnas tarsi juda. Nuo viso to siaubo – šaudymo, sprogimų. Tarsi vibruoja. Psichologinis momentas. Nebebuvo jėgų. Pamenu, duše prausiuosi ir balsu raudoju. Viskas tarsi iš vidaus išsiveržė. Toks keistas raudojimas. Galvojau apie mamą ir močiutę. Galvojau, aš maudausi, o jos negali. Aš išvažiavau, jos liko. Tai visą laiką mane tarsi valgė iš vidaus. Kai tu nežinai, kas atsitiko su tavo artimaisiais. Ir nėra galimybė sužinoti. Pasakyti, kad mums viskas gerai. Žinau, kad jiems tai labai svarbu.
O dabar Jūs bendraujate?
Dabar, taip. Per ,,Telegramą”. Bet vis tiek su sunkumais.
O jos nenori išvažiuoti?
Močiutė 1937-ųjų gimimo. Jai buvo ketveri, kai pamatė Antrąjį pasaulinį karą. Ji nenori niekur važiuoti, nes ten jos namai. O mama jos nepaliks.
Gal žinote kaip ten, Mariupolyje, dabar?
Viską perdarė rusiškai. Perdažė. Patys rusai viską sugriovė, o dabar sako: ,,Mes naujus namus pastatysim”.
Ir “atneš rusišką taiką”?
Taip taip, jie viską padarys. Juokiasi. (aut. pastaba).
O kaip sugalvojote vykti į Lietuvą?
Kai išvažiavome link Zaporižios, atsirado ryšys. Buvo tūkstančiai žinučių. Ir viena buvo iš mano draugės, kuri gyvena Slovakijoje. Ji kvietė atvažiuoti. Nusprendžiau važiuoti ten. Nuvažiavau link sienos, perėjau ją ir persikėlėme į Slovakiją. Buvo labai geros sąlygos. Turėjome trijų kambarių butą, mano vyresnėlė galėjo ir toliau lankyti baletą. Bet visą laiką jaučiau, kad gyvenu kažkokioje svetimoje pasakoje. Viskas gražu, viskas gerai, bet kažko trūko. Slovakų kalba sunki, jie nekalba angliškai. Atrodo viskas svetima. Tada susirašėm su draugu, kuris gyveno Vilniuje. Jis sako atvažiuok čia, bus lengviau. Nes čia mentalitetas panašus. Svarbiausia, lengvesnė adaptacija. Ne į kokią Ispaniją, į tai, kas tau šiek tiek pažįstama. Tada apsisprendžiau. Padėkojau visiems ir išvykau pažinti kitos šalis.
Tai buvo Jūsų pirma kelionė, kai išvykote iš savo šalies?
Ne. Nuo penkiolikos metų dirbau modeliu, todėl daug keliavau. Jau tada supratau, kad negaliu gyventi šalyje, kurios nesuprantu.
Papasakokite, kaip Jums sekasi čia? Kokia buvo pradžia?
Nelengva. Vyrų iš šalies neišleidžia. Moteris turi pasirūpinti vaikais. Reikia suprasti šalies sistemą, vaikus išleisti į darželį, mokyklą. Buvo tikrai nelengva. Laužiau galvą, kaip visą tai padaryti. Ėjau į keletą mokyklų. Laukiau, kada vaikus priims į darželį. Kai priėmė į darželį, tada jau galėjau galvoti apie darbą. Gavome vienkartinę išmoką – septynis šimtus eurų. Mums trims. Tai buvo mano visi pinigai. Atvažiavau be nieko. Iki tol, kol vaikai neišėjo į darželį, galėjau už tuos pinigus gyventi. Po to jie baigėsi. Ir man reikėjo susirasti darbą. Čia ir prasidėjo. Darbo paieška. Darželis iki penkių. Reikia iš ryto nuvežti, penktą paimti. Floristo darbas – nuo ryto iki vakaro. Atrodė neįmanoma surasti darbą. Bet radau ,,Europos” prekybos centro gėlių parduotuvėje. Ten grafikas buvo nuo dešimtos iki aštuntos su valandos pertrauka. Man tada sakė, kad tik mėnesiui, o tuomet jau parduotuvę uždarys. Reikėjo važiuoti pamaitinti dukras ir grįžti į darbą. Buvo tarsi trikampis: namai – darbas- darželis. Ir viskas per valandą. Sugalvojau, kad reikia dviračio su dviem vaikiškom vežynėm. Radau Facebook’e. Vyras iš Kauno atidavė, draugė davė dviratį. Tada važiuodavau paimti dukras, nuveždavau namo ir atgal į darbą. Pati pietauti neturėjau laiko. Žinojau, kad galiu nupirkti batono ir sūrio. Atrodė, kad dirbu, jog nupirkčiau batono ir sūrio dukroms. Supratau, kad daugiau ir neužsidirbsiu. Bet svarbiausia buvo grafikas, kad viską suspėčiau. Tada pamačiau, kad Lvivo gatvėje ieško kiemsargio. Geras grafikas. Moka penkis šimtus dvidešimt. O gėlių salone moka penkis šimtus šešiasdešimt. Nuo ryto iki vakaro. Puti balionus, pakuoji dovanas, dirbi iki vėlaus vakaro. Tada susimąsčiau, kad kažkas čia ne taip. Pradėjau galvoti apie savo verslą. Susipažinau su Jaroslavu, lenku, kuris čia išaugo. Jis labai rėmė Mariupolį, pervesdavo pinigų labdaros organizacijoms. Kai mes susipažinome, jis nusprendė padėti konkrečiam žmogui, o ne kažkur siųsti pinigus. Norėjo padėti bent vienam žmogui atsistoti ant kojų. Pažadėjo padėti. Pradėjau ieškoti vietos gėlių salonui. Norėjau, kad būtų šalia namų, arti vaikų. Kai pamačiau šią vietą, nusprendžiau pradėti. Taip, čia nebuvo nieko. Jaroslavas pasakė: aš tau nupirksiu medžiagas, bet remontą darysi pati.
Jūs niekada iki tol nedarėte remonto?
Kažkada su buvusiu vyru namie tvarkėmės. Bet tik tiek. Šeimininkas įvedė elektrą, pastatė kondicionierių ir viskas. Reikėjo iškloti grindis, ištinkuoti ir padengti gipso kartonu. Pati pradėjau tinkuoti vonią. Pradėjau remontuoti. Reikėjo viską išvalyti. Jei matėte nuotraukas, susižalojau pirštą. Tada su viena ranka bandžiau tęsti – turėjau tik tris mėnesius, o tada jau reikėjo mokėti nuomą. Todėl skubėjau. Žinojau, kad sienos turi būti tamsios, todėl jos turi būti lygios. Padėjo pažįstami. Nemokamai. Paprašėme pagalbos, kad reikia duris įstatyti. Grindis pati susidėjau, vitriną pasidariau.
Ar Jums reikia pagalbos dabar?
Taip. Šiose patalpose yra dar vienas kambarys ir ten reikia padaryti remontą. Nes bute, kurį nuomoju, nebegalėsiu gyventi. Turėsiu gyventi čia. Už šių patalpų nuomą moku septynis šimtus penkiasdešimt eurų, dar PVM, komunaliniai. Bus virš tūkstančio. Nepatempsiu.
Jūs planuojate čia gyventi tryse?
Taip. Nežinau, kaip čia bus, bet jos bus šalia manęs.
Ar užtenka tų išmokų, kurias moka valstybė?
Tai septyniasdešimt eurų per mėnesį. Mūsų atveju šimtas keturiasdešimt. Tai viskas, ką gaunu.
Kodėl gėlių salonas vadinasi ,,Kadamba”?
Iš pradžių galvojau pavadinti ,,Kalbančios gėlės”. Turėjau mintį gilinti emocinę kalbą, ypač vyrų. Daugelis nori padovanuoti gėlių, bet nežino, ką jaučia. Todėl norėjau, kad išsirinktų kažkokią frazę, kuri tiktų gėlių puokštei ir tada jau puokštė pasakytų, ką jis jaučia. Gėlės visada kažką žmogui duoda. Tačiau supratau, jei nori, kad įsimintų, turi būti kažkas labiau įsimenama. Tada atėjo mintis apie kadambą. Tai medis, išpildantis troškimus. Labai retas medis, sunku jį rasti, auga tik šiltuose kraštuose. Čia kažkiek filosofijos su tuo medžiu. Norėjau, kad ir man padėtų. Kad ir mano troškimai išsipildytų.
O kaip Jums sekasi Lietuvoje?
Labai gerai. Dievinu Vilnių. Kai sunku, nebesusitvarkau, kažko neusprantu, kai blogai nuo perkrovos, apsirengiu ir einu gatvėmis. Ir tada viskas praeina. Kieviename mieste yra sava vibracija. Vilnius šiek tiek lyriškas, melancholiškas, kūrybiškas, su kažkokia mistika. Ta mistika, oras man labai artimi. Pasivaikštai ir viskas stojasi į savas vietas – nors dabar sunku, bet aš savo vietoje. Visada turiu tvirtą įsitikinimą, kad aš esu ten, kur ir turiu būti. Nieko nesupainiojau, nesuklydau. Susitvarkysiu. Viskas bus gerai. Baimės išeina, miestas gydo.
Dar prisimenate karo siaubą?
Stengiuosi nieko neprisiminti. Žinote, karas mane ir mano dukras labai pakeitė. Mes labai suaugome. Taip, jos dar auga, bet žinau, kad viduje jos labai suaugo. Atsakomybės jausmas padidėjo. Dukros viską supranta. Turime dar priglaustas dvi kates. Dukros mėgsta dūkti, bet po to viską sutvarko. Nes paprašiau: kai grįšiu po darbo, būsiu pavargusi. Padėkite man. Ir jos padeda. Karas atėmė visas nereikalingas svajones ir tarsi sukūrė mane naują. Gyvenau savo ramiame, suprantamame pasaulyje. Kaip ir visi. Pati nežinojau savo galimybių resursų. Per karą kiekvieną dieną ėjau susitikti su baime ir nugalėti ją. Parnešdavau vaikams ne tik maisto, vandens, bet ir žaislų, kad jiems sukurčiau džiaugsmą. Žinote, išmokau atnešti per vieną kartą labai daug vandens. Galėjau panešti trisdešimt šešis litrus. Rankose, ant pečių, dar prisirišus vandens talpas.
Bet jūs tokia trapi, kaip taip įmanoma?
Tuomet apie tai negalvoji. Žinai, kad taip reikia. Reikia vaikus maitinti. Juos prausti. Tiesiog reikia. Apie save visai negalvoji. Karas padėjo atrasti tokias mano savybes, kurių net nežinojau, kad turiu. Nebeturiu baimės. Tokiu metu pradedi save jausti laiko tėkmėje. Supranti, kad gyvybė gali per sekundę nutrūkti. Čia, Lietuvoje, jaučiu gyvenimą. Ir tai labai stipriai vertinu.
.
