Tie2.lt
Kultūros paveldo departamente (Vilnius, Šnipiškių g. 3), pirmame aukšte eksponuojama fotomenininkės Vilmos Samuolytės (g. 1978 m.) fotografijų paroda iš ciklo „60 monumentų“. Menininkė užfiksavo visos Lietuvos 60 civilinės metrikacijos skyrių. Kai kurie iš jų – kultūros paveldo objektai. Parodą lydi sovietinę ritualinę architektūrą tyrinėjanti knyga, kuriai tekstus rašė Marija Drėmaitė, Eglė Mikalajūnė ir Agnė Narušytė. Parodą aplankyti galima darbo dienomis nuo 8 iki 17 val.
Kaip rašoma minėtoje knygoje, sovietiniai apeiginiai pastatai žadina kultūros istorikų smalsumą tiek meniniu, tiek istoriniu požiūriais. „Viena vertus, juos galima laikyti sovietinės architektūros grynuoliais, visų pirma dėl to, kad tai buvo nauji pastatų funkciniai tipai, skirti aptarnauti būtent sovietinę visuomenę. Taigi, šios architektūros tyrimas negali vykti nuošalyje nuo ideologinių ir socialinių tos visuomenės aktualijų. Kita vertus, ritualiniai pastatai yra įdomūs vėlyvojo sovietmečio visuomeninės architektūros objektai, kuriems buvo keliami ne tik funkciniai, bet ir estetiniai reikalavimai – išreikšti tam tikrą simboliką ir emociją: „pakilumą“, „iškilmingumą“, „susikaupimą“, „rimtį“. Toks simbolinių asociacijų ir reikšmių perteklius lėmė vėlyvojo sovietmečio (1968–1990) ritualinių pastatų architektūros įmantrumą“.
Santuokų rūmai, turėję pakeisti bažnyčias, Sovietų Sąjungoje pradėti steigti praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje (1961 m. atidaryti Maskvoje, 1966 m. Leningrade ir Novosibirske). Iki tol civilinės metrikacijos apeigos vykdavo paprastuose kabinetuose, pavyzdžiui, Vilniuje, civilinės metrikacijos skyrius (ZAGS‘as) veikė viename kabinete Pylimo gatvėje. Ir tik 1974 m. Vilniuje, buvusių evangelikų liuteronų kapinių vietoje, jaunų kūrėjų komanda, vadovaujama architekto Gedimino Baravyko, sukūrė išskirtinės architektūros pastatą. Tai pirmasis Lietuvoje objektas nebažnytinėms santuokoms ir vardynoms įregistruoti. Pastatas išsiskyrė architektūriniu sprendimu. Rūmų kūrėjams 1976 m. įteikta SSRS Ministrų Tarybos premija. 1993 m. pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Sovietinėje Lietuvoje per dešimtmetį buvo suformuotos civilinių apeigų tradicijos, o taip pat šioms apeigoms aptarnauti skirtų pastatų turinys, erdvinė-planinė struktūra, dekoro pobūdis. Tokių naujų objektų sukūrimas neabejotinai tapo iššūkiu architektams. V. Samuolytės paroda leidžia pasižvalgyti, kaip Lietuvos architektai susidorojo su šiuo iššūkiu. Menininkės žvilgsnio dėka santuokoms skirtos salės tapo dar vienu apmąstymo reiškiniu.
Tokias sales menininkė pirmiausia fotografavo Saudo Arabijoje, kur dvejus metus dirbo po fotografijos studijų Prahos menų akademijoje. Ten ji užfiksavo daugybę puošnių musulmoniškų santuokos scenų – košų. Jų centre stovi įmantri sofa, ant kurios prigulusiai nuotakai nešamos dovanos ir nuo kurios ją į šeimą pasiima vyras. „Tokiose scenose nuotaka tampa odaliska, jos kūnas pateikiamas kaip erotinis objektas, kaip daiktas ant prabangaus padėklo, – rašoma knygoje. – Visas 60 salių Lietuvoje menininkė fotografavo tokiu pat būdu, kaip ir košas. Fotoaparato objektyvą ji nukreipė taip, kad kilimas (raudonas arna raštuotas, dažniausiai austas Lentvario kilimų fabrike) ar į perspektyvą tolstančios grindys vestų link salės gale stovinčio stalo – ant jo prie liudininkų pasirašoma santuokos sutartys. Kompozicijos panašumas skatina lyginti erdvės kuriamą arabiškos ir lietuviškos santuokos naratyvą. Per musulmonišką santuokos ceremoniją akcentuojama, kad kito vyro valdžiai „atiduodama“ moteris, o lietuviškas stalas skirtas lygiaverčiams subjektams susitarti nuo šiol viską dalintis“.
Pasak knygos autorių, sovietmečiu tokios salės buvo vienintelės oficialios institucijos, kur buvo galima įteisinti santuoką. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės tapo žmonių gyvenimo šventės, kurią anksčiau įprasmindavo bažnyčia, vieta. Dabar santuoką vėl galima oficialiai įteisinti ir bažnyčioje, tad per pastarąjį dešimtmetį pastebimas metrikacijos skyrių tuštėjimas. Fotomenininkės žvilgsnis fiksuoja šių tuštėjančių įstaigų institucinį biurokratiškumą, interjerų dekoratyvumą, dirbtinį erdvių sakralumą. „Tai tarsi tramplinas į neapibrėžtą ateitį, bet ji pristatoma kaip pasakos kulminacija“, – teigia knygos autorės.
Parengta pagal kpd informaciją.