Kostiantynas Dorošenka

Šiemet tarptautinis šiuolaikinio meno simpoziumas ,,Biruchiy” („Biruchiy Contemporary Art Project“), viena svarbiausių Ukrainos meno rezidencijų, švenčia savo 20-metį. Šią sukaktį rezidencija pasitinka atskirta nuo vietos, kurioje buvo įkurta ir kur metai iš metų suburdavo menininkus, muzikantus, kuratorius, tyrėjus bei žiūrovus iš įvairių šalių – Ukrainos, Lietuvos, Prancūzijos, Nyderlandų, Italijos, Ispanijos, Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Baltarusijos ir kitų. Birjučyj salos nerijoje, Azovo jūroje, kaip ir Primorsko miestas, kuriame 2021 metais vyko paskutinė prieš plataus masto Rusijos invaziją surengta ,,Biruchiy” rezidencija, šiuo metu yra laikinai okupuoti. Tačiau institucija tęsia savo veiklą kitose vietose – Ukrainoje ir Europoje. Simpoziumo bendraįkūrėjo ir komisaro Gennadiy Kozub pastangomis 2025 metais jo gimtajame, netoli fronto linijos esančiame Zaporižios, mieste buvo atidaryta galerija „Zaporizhzhia Biruchiy Art Centre“, o Italijoje – rezidencijos padalinys „Biruchiy Cortemilia“

Kaip kilo rezidencijos „Biruchiy“ idėja ir kiek dabartinė jos veikla skiriasi nuo to, nuo ko viskas prasidėjo?

2006 metais kartu su menininku Volodymyru Huličiumi įkūrėme tarptautinį šiuolaikinio meno simpoziumą „Biruchiy“. Tuo metu norėjome sukurti nepriklausomą menininkų aplinką, atvirą eksperimentams, laisvam keitimuisi idėjomis ir naujoms meninėms praktikoms. Tam pasirinkome Birjučyj salą Azovo jūroje – nuo didžiųjų miestų nutolusią vietą, pasižyminčią ypatingu gamtiniu kraštovaizdžiu, kur menininkas galėtų kuriam laikui atsitraukti nuo įprastos aplinkos ir susitelkti į kūrybą.

Pirmasis simpoziumas vadinosi „Peizažas herojui“. Šis pavadinimas iš esmės atspindėjo pradinę projekto idėją: kas nutinka menininkui, kai jis atsiduria aplinkoje, kurioje išnyksta įprasti orientyrai, o gamta tampa ne dekoracija, bet visaverte kūrybinio proceso dalyve?

Kasmet „Biruchiy“ plėtėsi. Eksperimentavome su formatais, kvietėme kuratorius, muzikantus, kitų meno sričių atstovus, plėtojome leidybinę veiklą. Atsirado nauji teminiai sezonai: „Kas tu esi?“, „Ketvirtasis matmuo“, „Išlikimo zona“, „EcoBiruchiy“, „Neošamanizmas. Ritualo galia“. Svarbia veiklos dalimi tapo parodos už rezidencijos ribų ir tarptautiniai mainai. Nuo 2015 metų pradėjome plėsti projekto geografiją Ukrainoje, tarp kitų iniciatyvų surengdami rezidenciją „Iršanskas. Rekreacija“. 2016 metais atsirado veiklos kryptis Lenkijoje, o vėliau – bendradarbiavimas su JAV, Juodkalnijos ir Prancūzijos meno bendruomenėmis. Pamažu tolome nuo modelio, pagal kurį visi renginiai turėjo vykti vienoje vietoje. Plataus masto karas šį procesą pavertė priverstiniu ir gerokai sudėtingesniu. Tradicinė rezidencijos vieta atsidūrė okupuotoje teritorijoje, todėl turėjome ieškoti naujų galimybių tęsti veiklą. Tačiau tam tikra prasme tai tapo išbandymu viskam, ką kūrėme ankstesniais metais.

Šiandien „Biruchiy“ – jau ne tik rezidencija, bet ir tarptautinė meno platforma, veikianti skirtingose teritorijose, istoriniuose kontekstuose ir bendruomenėse. Pasikeitė geografija ir aplinkybės, tačiau svarbiausia išliko – kurti erdvę meniniams eksperimentams, bendradarbiavimui ir saviraiškos laisvei.

Prasidėjus plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą, tarptautinė „Biruchiy“ veikla suaktyvėjo. Kuriuos tuo laikotarpiu įgyvendintus projektus laikote svarbiausiais? Kurie buvo sudėtingiausi?

Vienas pirmųjų principinių sprendimų buvo nestabdyti projekto net ir tada, kai tęsti veiklą prie Azovo jūros tapo nebeįmanoma. 2022 metų birželį Nyžnė Selyščės kaime surengėme rezidenciją „Biruchiy. Užkarpatė 022. Art War“. Joje dalyvavo 40 menininkų iš dešimties šalių. Man tai buvo svarbus patvirtinimas, kad „Biruchiy“ pirmiausia yra bendruomenė ir menininkų tarpusavio bendravimo bei bendradarbiavimo būdas.

Kitas etapas buvo 2023 metais Lenkijoje įgyvendinta rezidencija „Biruchiy Borowiec 433–447“. Menininkai iš Ukrainos, Lenkijos ir Čekijos nagrinėjo vietos kontekstą, bendrą istoriją, kolektyvines traumas ir ateities po karo vizijas. Skaičiai pavadinime žymėjo plataus masto karo dienas, praėjusias iki rezidencijos surengimo. Tai buvo būdas įprasminti laiką ne tik kalendoriuje, bet ir per meninę išgyvenamos patirties refleksiją.

2024 metais Lenkijoje įgyvendinome projektus „Liublino trikampis“ ir „Solidarumo ekologija“. Jie buvo skirti Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos kultūriniams ryšiams, istorinei atminčiai, žmogaus santykiui su vieta ir dialogo tarp skirtingų bendruomenių galimybėms. Tais pačiais metais Prancūzijoje vyko rezidencija „Lima of Love“ – projektas, kurio pavadinime susijungė ribos įvaizdis ir meilės, kaip būdo ją įveikti, idėja.

Atskirai išskirčiau „Biruchiy Cortemilia“ plėtrą Italijoje. 2025 metais Pjemonto regione įkūrėme nuolatinę meno rezidenciją. Man tai ne tik nauja vieta, bet ir galimybė ilgalaikėje perspektyvoje plėtoti tarptautinį projektą, bendradarbiauti su vietos kultūros bendruomene ir kartu išsaugoti ryšį su Ukraina.

Sunkiausia buvo susitaikyti su prarasta galimybe dirbti teritorijoje, kurioje viskas prasidėjo. „Biruchiy“ daugelį metų formavosi glaudžiai sąveikaudamas su konkrečiu Azovo jūros pakrantės kraštovaizdžiu. Ši vieta buvo projekto tapatybės dalis. Todėl veiklos perkėlimas į kitas šalis negalėjo būti vien paprastas organizacinis sprendimas. Kartu nenorėjome, kad projektas taptų vien karo liudijimu. Mums svarbu ne tik kalbėti apie tai, kas mums nutiko, bet ir toliau kurti naujus meno kūrinius, naujus ryšius ir galimybes menui. Gebėjimą tęsti veiklą neprarandant atvirumo pasauliui laikau vienu svarbiausių šių metų pasiekimų.

Su „Biruchiy“ rezidencijų dalyvių parodomis Zaporižios gyventojus pradėjote supažindinti dar prieš plataus masto invaziją. Nuo 2022 metų birželio Zaporižioje pristatote iniciatyvą „Karo meto plakatai“, o 2025 metais atidarėte galeriją. Kaip šios iniciatyvos įgyvendinamos mieste, esančiame netoli fronto linijos?

Projektas „Karo meto plakatai“ prasidėjo 2022 metų birželį kaip atsakas į poreikį kalbėti apie karą meno kalba. Menininkų kūrinius pradėjome eksponuoti Zaporižios viešosiose erdvėse po atviru dangumi, o vėliau projektas išsiplėtė už miesto ir Ukrainos ribų. Plakatas tapo tiesioginio dialogo su visuomene priemone – apie karą, žmonių patirtis, pasipriešinimą ir aplink mus vykstančius pokyčius.

Pirmasis knygos „Karo meto plakatai 2022–2023“ tomas apjungė 453 grafikos darbus, pristatytus 19 parodų. Šiuo metu kartu su Olena Speranska, remiami Ukrainos kultūros fondo ir Zaporižios miesto Kultūros ir turizmo departamento, spaudai rengiame antrąjį tomą. Į jį bus įtraukta dar 24 meno projektų, įgyvendintų Zaporižioje 2023–2026 metais, medžiaga. Tai ne tik parodų dokumentacija, bet ir bandymas išsaugoti vizualiąją karo istoriją bei užfiksuoti, kaip menininkai reagavo į įvykius.

Nuo 2023 metų vasaros iki 2026 metų rudens surengėme 42 parodas po atviru dangumi. O 2025 metais atidarėme „Zaporizhzhia Biruchiy Art Centre“.

Mums labai svarbu, kad meno gyvenimas mieste tęsiasi, kad menininkai turi galimybę kurti, o žiūrovai – susitikti su menu net ir sudėtingomis aplinkybėmis. Norėjome turėti nuolatinę erdvę, kurioje galėtume rengti parodas, supažindinti publiką su menininkais ir sudaryti sąlygas profesionaliam dialogui.

Kuo išsiskiria „Biruchiy Cortemilia“?

„Biruchiy Cortemilia“ – naujas mūsų istorijos etapas, prasidėjęs 2025 metų vasarą tarp Langės kalvų. Įkūrėme nuolatinę rezidenciją, suteikiančią menininkams galimybę dirbti kitoje kultūrinėje ir gamtinėje aplinkoje, bendrauti su vietos bendruomene ir tyrinėti teritoriją pasitelkiant meną. Man buvo svarbu, kad tai netaptų paprastu ukrainietiško projekto perkėlimu į Italiją. Siekiame, kad rezidencija būtų atvira vietos kontekstui, regiono istorijai ir kultūrinėms tradicijoms, kartu išsaugodama tarptautinį „Biruchiy“ pobūdį.

Jau pirmieji rezidencijos projektai parodė, kokios skirtingos gali būti meninės reakcijos į šią vietą. 2025 metais surengta Viktoro Pokydaneco paroda „Holy Kitsch“, o 2026 metais – Andrijaus Bludovo ir Natalijos Karpinskos „Allegro & Borscht“. Jos rodo, kad rezidencija neprimeta vienos temos ar stiliaus, o sudaro sąlygas individualiai meninei raiškai.

„Biruchiy Cortemilia“ taip pat atveria galimybes bendradarbiauti su Europos kultūros institucijomis, menininkais ir kuratoriais. Ukrainos menininkams tai galimybė dirbti tarptautiniame kontekste, o vietos publikai – pažinti Ukrainos meną ne tik per karo prizmę, bet ir kaip savarankišką, įvairialypę bei visavertę tarptautinio kultūros proceso dalį.

Šią rezidenciją suvokiu ne kaip Azovo pakrantės pakaitalą, o kaip projekto plėtrą naujomis sąlygomis. Kiekviena vieta turi savo specifiką, todėl svarbu ne mechaniškai perkelti jau sukurtą modelį, bet leisti jam keistis sąveikaujant su nauja aplinka.

Kurie iki plataus masto karo įgyvendinti „Biruchiy“ projektai šiandien jums atrodo kaip svarbiausi raidos etapai?

„Biruchiy“ istorija – tai eksperimentų seka, kurių kiekvienas keitė supratimą apie tai, kokia gali būti meno rezidencija. Pirmieji sezonai – „Peizažas herojui“, „Hipiai egzistuoja“, „Kas tu esi?“ – padėjo projekto pagrindus. Jie buvo susiję su tapatybės tyrinėjimu, žmogaus santykiu su gamta ir kūrybos galimybėmis už įprastų miesto gyvenimo sąlygų ribų. Svarbiu etapu tapo 2013 metų projektas „Išlikimo zona“, taip pat kitą sezoną pasikeitęs formatas, kai pradėjome plėtoti eksperimentinę platformą, skirtą keliems kuratoriams. Tai leido atsisakyti vieno kuratorinio požiūrio ir įtraukti skirtingus darbo su menu metodus.

2015 metais vyko „EcoBiruchiy“, praplėtęs mūsų supratimą apie meno ir aplinkos sąveiką. Tais pačiais metais „Biruchiy“ peržengė pagrindinės rezidencijos vietos ribas, surengdamas rezidenciją „Iršanskas. Rekreacija“. Tai buvo žingsnis kultūrinės decentralizacijos link: meno procesai gali vykti ne tik didmiesčiuose ar tradiciniuose kultūros centruose. 2016 metais Lenkijoje įgyvendinome rezidenciją „Iš bendros šaknies“. Menininkai nagrinėjo istorinę atmintį ir sudėtingus šalių tarpusavio santykių klausimus. Ši patirtis parodė, kad menas gali sukurti erdvę pokalbiui ten, kur istorija neretai tampa politinių manipuliacijų objektu.

Atskirai prisimenu tarptautinius mainus su Italija, ypač bendradarbiavimą su RESÒ tinklu ir „Cittadellarte – Fondazione Pistoletto“ rezidencija Bjelos mieste. Jie padėjo mums užmegzti ilgalaikius profesinius ryšius ir geriau integruoti Ukrainos menininkus į tarptautinį kontekstą. Svarbūs buvo ir projektai JAV, įgyvendinti bendradarbiaujant su „Flux Factory“, o vėliau – rezidencijos Juodkalnijoje bei kitos tarptautinės iniciatyvos. Jos įrodė, kad „Biruchiy“ gali veikti skirtingose kultūrose ir socialiniuose kontekstuose, neprarasdamas savo tapatybės.

Kalbant apie svarbiausią prieškario laikotarpio rezultatą, tai nėra viena konkreti paroda ar rezidencija. Tai tarptautinio tinklo, patirties ir pasitikėjimo sukūrimas, leidęs mums tęsti veiklą prasidėjus plataus masto karui. Būtent šis pagrindas suteikė galimybę perkelti veiklą į kitas šalis ir kartu išsaugoti ryšį su Zaporižia.

Ar jau galvojate apie „Biruchiy“ rezidencijos temą, kai po okupacijos pabaigos ji sugrįš į gimtąją Azovo jūros pakrantę?

Taip, apie tai galvoju. Man „Biruchiy“ sugrįžimas prie Azovo jūros reikštų ne tik ankstesnės rezidencijos vietos atkūrimą. Tai būtų susitikimas su vieta, kurią pažįstame ir mylime, tačiau kurios po okupacijos ir karo jau nebegalėsime suvokti taip, kaip anksčiau.

Dabar nenorėčiau apibrėžti konkrečios būsimos rezidencijos temos. Man atrodo svarbu suteikti patiems menininkams galimybę atsakyti į klausimus, ką reikš šis sugrįžimas, kaip pasikeis mūsų santykis su teritorija, atmintimi, kraštovaizdžiu ir savo istorija. „Biruchiy“ visada buvo eksperimentų erdvė, ir norėčiau išsaugoti šią laisvę. Per karo metus įgijome patirties dirbdami įvairiose šalyse, su skirtingais menininkais ir kultūrinėmis bendruomenėmis. Ši patirtis neišvengiamai paveiks būsimą projekto formatą. Todėl apie sugrįžimą galvoju kaip apie naują etapą, kuriame susijungs mūsų istorija, priverstinių pokyčių patirtis ir galimybė vėl dirbti gimtojoje teritorijoje. Svarbu, kad sugrįžimas nebūtų vien simbolinis. Norėtųsi pakviesti menininkų iš įvairių šalių, atkurti galimybę tiesiogiai dirbti su Azovo pakrantės kraštovaizdžiu ir vėl paversti šią teritoriją susitikimų vieta. Beje, šiuo metu naujoje erdvėje, esančioje Pezzolo Valle Uzzone komunoje, vyksta mūsų Italijos rezidencijos grupinė paroda. Ekspozicijoje „Sugrįžimas“ dalyvauja menininkai iš Ukrainos, Lenkijos, Čekijos ir Italijos. Pristatomuose kūriniuose atsispindi ypatinga būsena – sugrįžimas į tylą, į galimybę dirbti, mąstyti ir jaustis laisvu menininku. Kiekvienas autorius šią patirtį išgyvena savaip: per atmintį, stebėjimą, viltį ar ateities nuojautą.

Svajojame apie dieną, kai sugrįžimas taps įmanomas visiems, o menas vėl gims ne nepaisant karo, o dėl taikos.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas