Pranešimas spaudai
Vasario 2 d., penktadienį, 17 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Henriko Čerapo tapybos paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“.
Parodoje eksponuojamos 2019–2023 metų Henriko Čerapo mažosios serijos: „Tamsūs laikai“ (2019), „Prašviesėjimai“ (2019–2020), „Slenksčiai ir kaskados“ (2020–2022), „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ (2021–2022), „T‘khelet“ (2022), „Upelis“ (2022), „Jaukiai kvepia pabėgių derva“ (2022–2023).
Šalia H. Čerapo tematinių didelio tūrio kompozicijų, mažųjų formatų serijos sudaro atskirą visumą. Tarsi galingo mosto paraštėse mažuose formatuose užsifiksuoja nematomas ir „nereikšmingas“ laikas: „pažymėtos dienos yra paženklinusios egzistencijos tikrumą, o nepažymėtos lieka užmarštyje kaip tuščios spragos (H. Č.)“.Sąlyginai nedidelių drobių tapymas atitinka „tapytojo dienoraštį“ – darbai turi konkrečius tapymo atkarpų fiksavimus, jų laiko fragmentas, arba suvartotas laikas, yra tarp pirmos ir paskutinės darbo fiksavimo datos.
Mažųjų drobių plastika intensyvi. Brūkšniai yra vidinio santykio su tikrove išraiška, arba to santykio nebuvimo redukcija. Tapymo objektas yra pats metodas – brėžiami brūkšniai, „todėl jie yra numatytos reikšmės, jie yra kryptingai nubrėžti juodi dažai – tai tik brūkšniai. Iš kitos pusės, brūkšniai yra santykio su kasdien išgyvenama vidine ir kintančia regimąja tikrove išraiška, todėl jie nebūna vienodi, jie gali būti lengvi ir tiesūs ir estetiški, gali būti tiršti ir grubiai nubrėžti, gali paklusti vidiniam balsui ar dienos nuotaikos tonui, būti juodi kaip naktis, arba pilki kaip rūkas, ar tik juodai balti kaip sniegas ir žemė, bet visada viena kryptimi – iš viršaus žemyn, kaip numato metodas (H. Č.)“.
Parodos ekspozicija simboliškai pavadinta tapybos kolumbariumu, išryškinant praeinančio laiko faktorių (sueina 35-eri metai nuo pirmos Henriko Čerapo parodos „Tapyba. Alijošiai“, surengtos toje pačioje erdvėje, tuometinėje Dailės fondo galerijoje), pateikiant savo tapybinio laiko išklotines kaip nedidelę kūrybos vyksmų visumos santrauką:
„Ši paroda vyksta jau po tapybos, ji yra projektinės-paraiškinės sistemos produktas ir dėl tos priežasties vyksta jau post laike, t.y. „pavėluotai“, todėl aš ją apibūdinu kaip retrospektyvią ir pavadinu praėjusio tapybos laiko kapinėmis – kolumbariumu; todėl, kad pati paroda reprezentuoja praeitį, rodo tai, kas buvo, kas yra jau įvykę, o mano tapybos prieiga, ar koncepcija, nesvarbu kaip pavadinsim, surišta su esamu jos išsipildymo ir vyksmo akistatos dabartyje faktu. Tad parodoje rodomi artefaktai yra nebe gyva mintis ir gyvas kūnas, bet jau praėjusio tapybos laiko liudytojai, jie yra tarytum antkapiniai ženklai į nebūtį nutolusios gyvybės (H. Č.)“.
Paroda – ambicingas intelektualinis užmojis – skatinanti mąstyti apie tapybos nuvertėjimą šių dienų pasaulyje, tapančiojo ir žiūrinčiojo žvilgsnių prasilenkimą bei apie pačios tapybos egzistavimą laike, materijos užaštrintą jos laikiškumą (Agnė Kulbytė).
Henriko Čerapo tapybos paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“ įtraukta į Vilniaus miesto savivaldybės renginio „Su-menėk“ kultūrinį maršrutą – visus keturis vasario savaitgalius Pamėnkalnio galeriją bus galima pasiekti nemokamu „Su-menėk“ autobusu.
Galerijos darbo laikas parodos metu:
II–V 11:00–19:00.
VI 11:00–18:00.
VII 13:00–16:00.
Henriko Čerapo paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki vasario 25 d. Parodos lankymas – nemokamas.
