Pranešimas spaudai
Besibaigiant rudeniui, į kino teatrus sugrįžta lietuviams puikiai pažįstamo prancūzo François Ozono naujausias darbas – švelnus, komiškas detektyvas „Kai ateina ruduo“. Du apdovanojimus San Sebastiano kino festivalyje pelniusį (Žiuri prizą už geriausią scenarijų ir „Sidabrinę kriauklę“ už geriausią antraplanį vaidmenį) filmą, kupiną nuostabių rudenėjančios Burgundijos vaizdų, jaukių interjerų, spalvingų personažų, netikėtų siužeto posūkių ir net nuodingų grybų, pamatyti kinuose galėsite jau nuo lapkričio 22 d.
François Ozonas – tikras produktyvumo etalonas, niekada nesikartojantis, tačiau išlaikantis savitą, žaismingą braižą. Režisierius jau daugiau kaip dvidešimtmetį stebina žiūrovus savo chameleoniškumu: „Dvilypis meilužis“, „Francas“, „Peteris fon Kantas“, „Mano nusikaltimas“ ir daugybė kitų filmų išgarsino jo vardą tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje.
Šį kartą spalvingasis režisierius mus nukels į jo paties vaikystės, praleistos Prancūzijoje, Burgundijos regione, įkvėptą istoriją, pagardintą detektyviškais prieskoniais, įkvėptais komisaro Megrė kūrėjo Žoržo Simenono knygų.
Kaip sako pats režisierius, filme „Kai ateina ruduo“ jis norėjo pažvelgti į bendruomenės svarbos, amžiną vaikų-tėvų konflikto ir vienatvės fenomenus, perteikti regiono grožį ir užfiksuoti mažo provincijos miestelio atmosferą – po tykiu ir ramiu kasdienybės paviršiumi kunkuliuojantį intrigų kupiną ir įvairiaspalvį gyvenimą.
Filmo epicentre atsiduria dvi geriausios bičiulės, senjorės Mišelė (Hélène Vincent) ir Mari Klod (Josiane Balasko), po audringo gyvenimo Paryžiuje besimėgaujančios ramia pensija. Ir nors Mišelė nuolat konfliktuoja su sostinėje gyvenančia dukra Valeri, susitikimų su anūku ir progų pavalgydinti savo mylimuosius ji laukia kaip išganymo. Vieno iš vizitų metu Mišelei paruošus jos pačios rinktų grybų, Valeri rimtai apsinuodija ir ima atrodyti, kad močiutė savo anūko nebepamatys niekada. Tačiau iš kalėjimo grįžus Mari Klod sūnui Vensanui (Pierre’as Lotinas, pelnęs „Sidabrinę kriauklę“ už geriausią antraplanį vaidmenį San Sebastiane) viskas pasisuka netikėta linkme. Būtent jis – žodžio kišenėje neieškantis, ambicijomis ir energija trykštantis vyras – įneš papildomos sumaišties į ramią burgundiško kaimelio kasdienybę, kurioje galiausiai paaiškės ir „ne tokia jau šventa“ Mišelės bei Mari Klod praeitis.
„Paskutinį savo filmą „Mano nusikaltimas“ kūriau Paryžiuje ir beprotiškai norėjau įkvėpti gryno oro, regėti gamtą. Galvodavau apie Burgundiją – regioną, kurį labai mėgstu, kuriame vaikystėje praleidau daug laiko. Tad filmo idėja kilo iš noro įamžinti šią vietą rudenį, vienu gražiausių metų laikų, kupinu metamorfozių. Tik tuomet nusprendžiau pakalbėti apie dvi senjores“, – pasakoja režisierius.
Su Hélène Vincent ir Josiane Balasko F. Ozonui teko dirbti ir anksčiau, 2019 m. filme „Ačiū Dievui“, kur jos suvaidino mažas, epizodines roles. Šįkart jis norėjo, kad garbaus amžiaus prancūzės užimtų pagrindinius vaidmenis: „Senatvę ir senėjimą šiame filme norėjau parodyti iš teigiamos pusės. O H. Vincent ir J. Balasko – nuostabios aktorės, priimančios savo amžių ir visą jo grožį – raukšlėtą, nešantį didžiulį praeities bagažą ir atsispindintį jų manierose, kalbėjime ir net kūne. Nemėgstu dirbti su antžmogiais – man patinka dirbti su žmogiškumu.“
O kas yra labiau žmogiška nei noras pagrybauti ir paragauti savo surinktų gėrybių? Nepaisant to, kad apsinuodijimo epizodas yra įkvėptas tikros istorijos iš F. Ozono vaikystės, kai teta visą jo šeimą netyčia nusiuntė į ligoninę, režisierius sako, kad valgyti grybus jis vis tiek mėgsta.