Pranešimas spaudai

Sausio 27-ąją minime Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus pakvietė teatrologę, kultūros istorikę Iną Pukelytę kartu prisiminti Vilniaus getą ir čia veikusio teatro fenomeną, Kauno gete vykusį kultūrinį gyvenimą. „Kai kurie aktoriai prapuldavo, buvo nužudomi repeticijų metu, tačiau spektakliai buvo populiarūs, o repertuaras stebėtinai gausus“, – teigia I. Pukelytė.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) rinkiniuose saugo tarpukario žydų teatrui skirtą rinkinį, kurio tam tikra tąsa ir tapo Vilniaus geto teatras. „Skaudi Holokausto praeitis yra tai, ką būtina prisiminti, tyrinėti, pagerbti. Tai, kaip žydų tauta neprarado orumo ir puoselėjo kultūrą mirties akivaizdoje, yra labai iškalbingas faktas, daug pasakantis apie tautą ir apskritai apie kultūros galią suteikti žmogui dvasinį pamatą“, – kalbėjo LTMKM direktorė Nideta Jarockienė.

Su I. Pukelyte pasikalbėjome apie Vilniaus geto teatro reikšmę jo gyventojams, apie turiningą repertuarą, pastangas puoselėti pastatymų kokybę ir neretai liūdną aktorių baigtį, taip pat ir apie šviesesnes sėkmės istorijas.

Ar tai, kad Vilniaus gete veikė teatras, o Kauno gete taip pat netrūko kultūrinės veiklos yra netikėtas reiškinys? Ką teatro patirtis teikė geto gyventojams?

Kaip rodo istoriniai tyrimai ir duomenys, kultūros kūrimas getuose buvo natūralus. Žmonės, patekę į ribinę situaciją, bandė susikurti tokias sąlygas lyg tęstų normalų gyvenimą. Vilniaus, Lodzės, Varšuvos getuose veikė teatrai. Net ir koncentracijos stovyklose žmonės bandė rašyti poeziją, dramas, komedijas ir tokiu būdu išgyventi. Psichologiškai tai būdingas procesas. Kultūra išgyvenimui yra labai svarbi.

Nors teatro veiklos vyko įvairiuose getuose, būtent Vilniaus geto teatras yra išsamiausiai ištirtas ir pristatytas, pirmiausia Izraelio rašytojo Joshua Sobolio dėka. Jis pirmasis parašė pjesę apie Vilniaus geto teatrą, kuri buvo pastatyta režisieriaus Jono Vaitkaus iškart po Nepriklausomybės atgavimo. Režisieriaus Audriaus Juzėno filmas taip pat išgarsino Vilniaus geto teatrą. Lietuvai minint šimtmetį Gintaras Varnas interpretavo spektaklį tuometinės lietuviškos politikos kontekste.

Yra Vilniaus getą išgyvenusio garsaus dailininko Samuelio Bako liudijimas: „Jau po pirmųjų pasirodymų tapo aišku, kad šis teatras taps pasmerktųjų geto žmonių ir visos bendruomenės dvasinės energijos prasiveržimu ir sužydėjimu mirties akivaizdoje“. Vis tik skaičiau, kad teatro įsteigimas gete sukėlė labai prieštaringus jausmus ir audringas geto gyventojų reakcijas.

1941 metų ruduo Lietuvos ir kitų šalių žydų bendruomenėms buvo skausmingas, nes vasaros ir rudens laikotarpiu tais metais nužudyta daugiausia žydų. Egzekucijos labai paveikė visus žydus. Likusi bendruomenė neįsivaizdavo, kad tokiu metu būtų galima užsiimti kultūrine ar edukacine veikla. Intelektualai buvo įsitikinę, kad tai svarbu, norint palaikyti moralę, ir bandė įtikinti tuo tiek žydų, tiek vokiečių vadovus.

Sprendimas buvo priimtas – leista steigti teatrą. 1942 metų sausį buvo pagerbti žuvę žydai – atlikti muzikiniai kūriniai, poezija. Po šio renginio bendruomenė suprato, kad toks dvasinis apsivalymas bendruomenei reikalingas ir pradėta kurti kultūrinės veiklos sistema: Kultūros skyrius su literatūros, teatro, vaikų teatro, choro poskyriais.

Teatras gete pradėjo veikti 1942 metų balandį. Spektakliai buvo rodomi ne tik žydų bendruomenei, bet ir vokiečių prižiūrėtojams. Dažnai, vykstant teatrinei veiklai, aktoriai būdavo nužudomi. Aktorius Šabtajus Bliacheris net buvo surašęs Paneriuose sušaudytųjų aktorių pavardes, jo užrašai su šiomis pavardėmis 1943 m. netikėtai buvo rasti Vilniaus gatvėje. Tarp nužudytųjų ir mėgstama dainininkė Liuba Levicka. Viena iš išgyvenusiųjų Holokaustą – Chajelė Rozental. Po karo ji įsikūrė Pietų Afrikos Respublikoje ir daug gastroliavo po pasaulį. Gete nebuvo aišku, kas bus rytoj, tačiau geto gyventojai dalyvavo choro ir teatro veiklose.

Kauno gete irgi buvo įkurtas Kultūros skyrius, žydų policijos orkestras, kuriam vadovavo žymios tarpukario muzikų šeimos atstovas Michailas Hofmekleris. Be Michailo orkestre grojo ir jo tėvas Mordechajus. Čia teatro nebuvo, tačiau vyko mokykliniai vaidinimai vaikams žydų švenčių progomis.

Kas vaidindavo getų teatruose – ar tai buvo ir mėgėjai, ar vien profesionalūs aktoriai?

Žydų teatro aktoriai dažnai būdavo savamoksliai. Jų teatrinė edukacija vyko vaidinant, jie tapo profesionalais daug vaidindami. Todėl nelabai galime atskirti, ar tai buvo mėgėjai, ar profesionalai. Daug aktorių sekdavo tėvų pėdomis. Tiek Vilniaus geto teatre, tiek apskritai žydų teatre vaidindavo profesionalai, kurie skyrė savo gyvenimą vaidybai. Žydai aktoriai nuolat keliaudavo. Pavyzdžiui, jaunystėje Frida Vitalina buvo aktyvi aktorė Vilniuje ir Rygoje. Baigusi aktorinę karjerą, Vilniuje dirbo dantų gydytoja.

Kokios ryškiausios Vilniaus ir Kauno getų asmenybės ir kokie jų likimai?

Minėtos Liuba Levicka ir Chajelė Rozental – abi buvo ryškios geto žvaigždės. Rozental išgyveno tą laikotarpį ir tapo ryškia tarptautine žydų teatro žvaigžde. Ryški prieškario teatro žvaigždė Estera Lipovska žuvo gete. Jos vyras Nahumas Lipovskis buvo pagrindinis Vilniaus žydų teatro antrepreneris XX a. pradžioje.

Dalis aktorių Vilniaus gete atsidūrė atsitiktinai, pavyzdžiui, Kauno žydų teatro aktorius Israelis Rotbliumas. Liūdnas buvo ir tarpukariu Kaune gyvenusio ir dirbusio rašytojo ir publicisto, pasivadinusio Dovydo Umru, likimas. Pirmuoju sovietmečiu jis buvo paskirtas Valstybinio žydų teatro direktoriumi. Dėl šių pareigų buvo nužudytas pirmosiomis karo dienomis.

Kaune tarpukariu irgi veikė Kauno žydų teatras. Dauguma šio teatro aktorių atsidūrė Kauno gete. Kauno teatro kūrėjai – pagrindinės aktorės Sofia Erdi ir Rachelė Berger, jaunieji aktoriai Moišė Kupricas, Jakobas Glezeris, Klara Petrikanski – taip pat atsidūrė gete. Dalis jų dalyvavo pasipriešinimo judėjime. Dauguma jų buvo nužudyti Kaune, dalis atsidūrė vokiečių koncentracijos stovykloje. Išsigelbėti pavyko tik teatro entrepreneriui Borisui Bukancui ir jo žmonai aktorei Zlatei Jaroslavskajai.

Kokie spektakliai buvo pasirenkami pastatymams Vilniaus gete?

Geto teatre nebuvo sudėtingas ir gilias temas gvildenančio repertuaro. Kurtos įvairios komedijos ir žydų teatro populiarūs kūriniai, pavyzdžiui, Pereco Hiršbeino pjesės, vengrų dramaturgų komedijos ir įvairūs kabaretiniai numeriai. Žydų geto aktoriai gebėjo kurti pamfletus ir sarkastiškai pasižiūrėti į tai, kas vyksta jų gyvenime. Tai rodo tų žmonių dvasios stiprybę.

Sukrečia tai, kad kai 1943 metais getas buvo uždarytas, dalis aktorių su kitais žydais pateko į koncentracijos stovyklas Estijoje. Kai jos buvo naikinamos, aktoriai vežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš jos vesti į vadinamuosius mirties žygius. Pavyzdžiui, mažosios scenos aktorius Kasrielis Broido iš Štuthofo 1945 metų sausį buvo atvežtas į Karaliaučių, iš čia nuvestas į Baltijos jūrą ir sušaudytas. Tokios kraupios baigtys parodo, kokie sudėtingi buvo žydų likimai.

Ar Vilniaus gete buvo koks dažniausiai vaidinamas spektaklis?

Neteko susidurti su išskirtu konkrečiu spektakliu, kuris būtų dažniausiai vaidintas. Repertuaras kito pakankamai dažnai. Stebina repertuaro gausa: 44 draminiai kūriniai, 44 muzikiniai pasirodymai ir 11 kitų žanrų pasirodymų. Per pusę metų – apie 100 pasirodymų, tai yra didelis skaičius.

Kai jau po karo rašytojas Abraomas Suckeveris rašė savo atsiminimus, jis teigė, kad šių spektaklių paskirtis buvo terapinė. Siekta, kad geto gyventojai pabūtų kitoje realybėje. Galima suprasti, kad didelių meninių lūkesčių nebūta, bet buvo siekta kurti kokybiškai ir su dekoracijomis, rekvizitu. Bendruomenė taip pat prisidėdavo – skolindavo dalį daiktų. Už sienos veikė Vaidilos teatras, įsikūręs buvusiose žydų teatro patalpose, tad buvo prašoma perduoti dalį ten likusių daiktų.  Aktoriai dirbo kaip profesionalai – jiems net buvo mokami atlyginimai, į spektaklius pardavinėti bilietai.

2023–2024 metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė Jūsų kuruota paroda „Klajojančios žvaigždės: žydų teatras Lietuvoje 1910–1943“. Didelė dalis parodos buvo skirta Vilniaus geto teatrui.

Jūsų muziejus turi rinkinį, skirtą žydų teatrui, ten galima rasti tarpukario plakatų, dokumentų, nuotraukų, okupacijos laikotarpio dokumentai daugiausia laikomi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.

Kai aktoriai pateko į getą ir nusprendė, kad kurs teatrą, jų iniciatyvinė grupė pradėjo galvoti, kas bus statoma ir kodėl. Buvo nuspręsta rodyti repertuarą, kuris grąžintų į laikus, kai gyvenimas buvo gražus. Atrinktos tiek žydų pjesės, populiarios tarpukariu, tiek komedijos, kėlusios žmonėms dvasią. Suckeverio prisiminimuose rašoma, kad planuota statyti Šolemo Aleichemo kūrinį „Pienininkas Tevjė“, bet nesugebėta pastatyti, nes aktoriai vis išvedami sušaudymui. Tas aktyvaus teatro veikimo laikotarpis buvo ganėtinai trumpas.

Kodėl per Holokausto aukų atminimo dieną yra prasminga atsigręžti į žydų getų teatrus? Ką tai pasakoja apie žydų tautą?

Mums visada svarbu žinoti, kas vyko mūsų istorijoje tam, kad geriau suprastume dabartį ir galėtume bent iš dalies numatyti ateitį. Ilgą laiką Lietuvos žydų istorija dėl politinių aplinkybių buvo valstybės pasakojimų paraštėse. Pažindami žydų istoriją, geriau pažįstame ir save. Keičiantis laikmečiams, keičiasi ir požiūriai į vienos ar kitos tautos istoriją, tačiau surinkti ir ištirti vienos ar kitos tautos duomenys tampa pagrindu, kuriuo remiantis galima tuos požiūrius grįsti. Todėl atsigręžti į žydų teatro istorinius faktus yra labai svarbu.

Iną Pukelytę kalbino ir tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.