Rūta Matulevičiūtė/Tie2.lt
„Quad City Arts“ yra viena svarbiausių kultūros institucijų Jungtinių Valstijų Kvad sičio regione, įsikūrusi Rok Ailande, Ilinojaus valstijoje. Organizacija veikia nuo 1970-ųjų. Jai priklauso trys galerijos: „Rock Island“ galerija, „Arts at the Airport“ galerija oro uoste ir viena komercinė galerija. Ji taip pat rengia kultūrinius renginius bei edukacines programas, daugiausia dėmesio skiria moksleivių bei studentų meniniam švietimui. „Quad City Arts“ vizualiųjų menų direktorė Dawn Wohlford-Metallo pasakoja apie galerijos misiją ir pateikia įžvalgų apie dabartinį JAV Vidurio Vakarų regiono meno kontekstą.
„Quad City Arts“ yra viena iš svarbiausių miesto meno institucijų, kuriai priklauso trys galerijos. Jose organizuojami kultūriniai renginiai bei vystomi įvairūs meno projektai. Kuo ypatinga „Rock Island“ galerija? Kokia jūsų pagrindinė veikla?
„Rock Island“ galerijos pagrindinis tikslas – suteikti menininkams galimybę pristatyti ir parduoti savo kūrinius. Per metus rengiame septynias parodas, iš kurių viena skirta išskirtinai vidurinių mokyklų mokiniams. Bendradarbiaujame su vietiniais meno mokytojais, kurie atrenka mokinius dalyvavimui, ir paprastai eksponuojame apie 200 meno kūrinių. Ši paroda yra svarbi, nes leidžia mokiniams pamatyti, ką kuria jų bendraamžiai kitose mokyklose. Jie taip pat varžosi dėl stipendijų ir apdovanojimų.
Kitas šešias parodas sudaro bent viena teminė grupinė paroda, o likusiose parodose dalyvauja po du ar tris menininkus. Toks formatas suteikia galimybę kiekvienam menininkui pristatyti gana plačią kūrinių kolekciją.
Papasakokite apie kitas galerijas ir „Quad City Arts“ organizuojamus renginius.
Oro uosto galerija „Arts at the Airport“ ir „Rock Island“ galerija panašios savo misijomis. „Arts at the Airport“ vienoje parodoje pristatome nuo vieno iki trijų menininkų, per metus surengiame šešias parodas ir bent vieną teminę ar grupinę parodą. Grupinėse parodose darbai paprastai atrenkami pagal mediją, pavyzdžiui, pristatome medžio ar molio kūrinių ekspozicijas. Surengėme parodą „Ypatingų moterų portretas“, skirtą 100-osioms moterų teisės balsuoti metinėms paminėti, kurioje buvo eksponuojami moterų menininkių darbai.
Oro uosto galerija susiduria su tam tikrais savitais iššūkiais, nes tai nėra atvira erdvė, kaip „Rock Island“ galerija. Ekspozicijos pristatomos stiklinėse vitrinose, kad meno kūriniai galėtų būti saugiai eksponuojami be nuolat ten dirbančių galerijos darbuotojų.
Mūsų trečioji galerija, pardavimo galerija, taip pat įsikūrusi Rok Ailande. Čia eksponuojama apie 85 menininkų kūrinių – nuo papuošalų ir keramikos iki vizualių kūrinių, tokių kaip tapyba, akvarelės ir piešiniai tušu. Šiais kūriniais žmonės mėgsta puošti savo namus arba juos dovanoti.
„Quad City Arts“ daug dėmesio skiria meno švietimui ir edukacinėms stipendijoms. Ar lengva rasti meno mecenatų?
Ir taip, ir ne. Lengva, nes žmonės tiki mūsų misija. Pavyzdžiui, vidurinių mokyklų parodų rėmėjai nori palaikyti jaunus menininkus ir padėti jiems siekti aukštojo išsilavinimo meno srityje.
Taip pat turime „Metro Arts“ programą, pagal kurią vasarą 15–21 metų amžiaus vidurinių mokyklų ir universitetų studentai gali dalyvauti darbo pratikoje. Jie dalyvauja atrankoje, jei atrenkami, dirba su vadovaujančiu menininku prie projektų, tokių kaip freskos, muzika, šokis, poezija ar fotografija. Per aštuonias savaites jie lavina konkrečius įgūdžius ir gauna atlyginimą, taip pat vertingos darbo patirties. Gana lengva rasti žmonių, norinčių finansuoti šią programą. Šis žingsnis svarbus jauniems žmonėms po mokyklos įsiliejantiems į darbo rinką – jiems reikia galimybių įgyti patirties.
Tačiau kitoms programoms rėmėjų rasti kiek sunkiau. Rėmimas dažnai priklauso nuo įmonių padėties: pelningais metais įmonės linkusios remti, bet jei joms nesiseka, pirmiausia, mažina paramą ne pelno siekiančioms organizacijoms.
Ar matote regione daugiau paramos jauniesiems menininkams?
Manyčiau, kad taip. Pastebiu daug paramos jauniesiems menininkams.
Kokia yra meno auditorija šiame regione? Kokį meną mėgsta čia gyvenantys žmonės?
Pastebiu, kad žmonėms patinka labai įvairūs kūriniai. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų galerijoje eksponuojame tokį platų meno spektrą: turime kūrinių nuo abstraktaus meno iki realizmo, bei daugybę kitų stilių darbų.
Manau, kad Jungtinių Valstijų Vidurio Vakarų gyventojai yra kiek konservatyvesni nei didmiesčių žmonės, tačiau čia meno yra visiems – įvairiems skoniams. Stengiamės pristatyti įvairų meną. Norime, kad kiekvienas rastų, kas jam patinka.
Kokias priemones pasitelkiate savo auditorijos plėtrai?
Augindami auditoriją daug dėmesio skiriame socialinei žiniasklaidai. Šiuo metu didžiausia mūsų organizacijos lėšų rinkimo akcija yra „Festival of Trees“ (Kalėdinių eglučių festivalis). Tai 10 dienų renginys, vykstantis Davenporto konferencijų centre. Tai–šventinis renginys, todėl jis pritraukia daug žmonių. Žmonės atvyksta pajusti šventinės nuotaikos, o tuo pačiu metu turi galimybę susipažinti su menu. Taip jie sužino apie vietinius menininkus, atranda mūsų regiono kūrėjus. Taip pat jie gali įsigyti šių menininkų kūrinių.
Tokia strategija padeda žmonėms suprasti, kad jie gali įsigyti vietinio meno. Jiems nebūtina vykti į Čikagą ar kitą didelį miestą, kad tai padarytų. Meno yra ir čia. Manau, kad per tas dešimt dienų mes užsiimame meno edukacija – žmonės atvyksta švęsti švenčių, taip pat turi galimybę susipažinti su menu.
Kaip manote, kokia meno reikšmė regione?
Manau, kad menas yra labai svarbus. Pandemijos metu žmonės susidūrė su depresija ir izoliacija. Kūryba bei meno pristatymas auditorijai padeda pasijausti geriau. Tai leidžia jiems išreikšti jausmus, kurių galbūt jie negalėtų išsakyti žodžiais. Jie turi galimybę kalbėti apie tai savo kūryba. Manau, kad tai yra svarbu.
Kitas labai svarbus dalykas menininkams – kūrinių pardavimas. Tai suteikia prasmę jų pastangoms ir laikui, praleistam kuriant. Menininkams svarbu retkarčiais parduoti kūrinius ir užsidirbti šiek tiek pinigų.
Ar gali galerija arba menininkas gyventi tik iš meno kūrinių pardavimo?
Manau, kad tai labai sunku. Nemanau, ar galėtume išsilaikyti vien tik iš meno pardavimų. Daug kas priklauso nuo vietovės. Jei būtume kur kas tankiau apgyvendintoje vietoje, tikriausiai būtų kitaip. Tačiau čia lankytojų srautas gana mažas.
Dauguma mano pažįstamų menininkų taip pat dirba kitus darbus, o meną kuria laisvalaikiu. Kai kurie sėkmingai parduoda savo kūrinius ir iš to gyvena, bet dažniausiai tai pasiekia po daug metų – derindami darbą ir kūrybą. Šioje šalyje vien iš meno pragyventi sunku.
Didesnė tikimybė pragyventi iš kūrybos yra dirbant grafinio dizaino, reklamos ar kitoje komercinėje srityje. Žmonės, turintys dizaino įgūdžių randa darbo įmonėse. Tačiau kuriant individualius kūrinius, tapant ar audžiant gobelenus, nes tai įkvepia ir kelia džiaugsmą, rasti auditoriją bei kūrinius parduoti yra sunkiau.
Vis dėlto žmonės vertina meną. Apsilankę galerijoje jie mėgaujasi paroda ir dažnai jaučiua ryšį su menininko darbu, ypač jei jis turi emocinį poveikį.
Jie gali nieko neįsigyti, galbūt dėl biudžeto arba todėl, kad kūrinys netinka interjerui, bet jie labai vertina kūrinius. Manau, kad tai labai svarbu. Mūsų, kaip galerijos, vaidmuo yra suteikti žmonėms galimybę mėgautis menu žvelgiant į jį jausti ryšį.
Kaip pasirenkate parodų temas?
Turime komitetą. Kadangi esame ne pelno siekianti organizacija, valdybą sudaro komitetas. Jo nariai per susitikimus siūlo įvairias idėjas, kurias aptariame ir svartome, kaip galime jas įgyvendinti.
Kartais bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis. Pavyzdžiui, surengėme parodą šunų tema, kurioje visi kūriniai buvo apie šunis. Bendradarbiavome su vietine gyvūnų prieglauda, o į parodos atidarymą atėję žmonės atnešė šunų maisto ir gyvūnų reikmenų, kuriuos paaukojome prieglaudai. Taigi kai kurios teminės parodos suteikia mums galimybę paremti kitą vietos organizaciją.
Kokius pokyčius pastebėjote meno temose, medijose ar tendencijose per pastaruosius metus?
Pokyčiai tarp suagusių menininkų buvo nežymūs, tačiau moksleivių ir studentų kūryba labai keitėsi. 2020 metais, kai moksleiviai turėjo mokytis namuose, beveik nebuvo tapybos, skulptūros ar keramikos darbų – šiems kūriniams dažniausiai reikalingas mokytojas arba specialios priemonės, pavyzdžiui, molis ar degimo krosnis, kurių jie namuose neturi.
Taip pat, darbai, kuriuos matėme 2020 ir 2021 metais, buvo labai tamsūs – tamsūs tiek spalvomis, tiek nuotaika. Manau, kad žmonės jautė didelę baimę. Tačiau 2023 metais moksleivių darbuose pastebėjome kur kas daugiau spalvų ir džiaugsmo. Jie ėmė jaustis geriau. Šaunu matyti, kad žmonės jaučiasi vis geriau.
Kaip įsivaizduojate oganizacijos ir galerijos veiklą ateityje? Ką viliatės matyti miesto bei regiono kultūroje?
Bendruomenėje išaugo susidomėjimas sienine tapyba. Manau, kad visose bendruomenėse, kuriose lankiausi, daugėja sieninės tapybos darbų. Svarbu gražinti tiek vidaus, tiek lauko erdves. Sieninės tapybos kūriniai kuria dialogą, žmonės juos aptarinėja. Nepriklausomai nuo to, ar kūriniai jiems patinka, ar ne, jie skatina dialogą.
Žmonės reguliariai lanko viešo meno kūrinius, mėgaujasi skulptūromis ir sienine tapyba, jie nori jas matyti.
Manau, kad menas tampa vis viešesnis. Tokia yra dabartinė tendencija, ją matau ir ateityje. Vis daugiau žmonių renkasi meno kūrinių lankymą išeidami pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais mieste. Jie taip pat mėgsta nueiti išgerti kavos šalia jiems patinkančio sieninės tapybos kūrinio. Matau, kad visuomenė vis labiau vertina meną viešose erdvėse.
Galerijos kartais gąsdina, todėl kai kurie žmonės nesiryžta užeiti. Mano: „Aš nieko neišmanau apie meną, mane vers ką nors nusipirkti. Negaliu tam skirti pinigų.“
Tačiau jiems užėjus sakau, kad įėjimas nieko nekainuoja. Jie gali apsižvalgyti, niekada nieko nespaudžiu pirkti. Kartais žmonės išeidami dėkoja mums, sakydami: „Oho, nežinojau, kad čia yra tokia vieta, jaučiuosi labai gerai ir man nereikėjo nieko mokėti. Nesijaučiu kvailai, kad kažko nesupratau.“ Labai svarbu, kad menas būtų prieinamas.