Atstovaudama Lietuvai, S. Čiurlionienė dirbdavo komisijose, rengusiose dokumentus ir rinkusiose informaciją moterų ir vaikų teisių klausimais, bei dalyvaudavo ir bendruosiuose kasmet vykdavusių Tautų Sąjungos Asamblėjų posėdžiuose.

Karo metais kartu su artimaisiais moteris namuose slėpė ne vieną žydų šeimą: „Esu pasiruošusi padėti, nors tai žaidimas su mirtimi“, – teigė ji. Žmogaus orumas, galimybė nevaržomai veikti ir kurti visą gyvenimą buvo vienos svarbiausių S. Čiurlionienės vertybių

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) – lietuvių rašytoja, dramaturgė, literatūros kritikė, vertėja, pedagogė ir kultūros veikėja, viena ryškiausių XX a. pradžios intelektualių Lietuvoje. Gimė Joniškyje, 1904–07 Jogailos universitete studijavo mediciną ir filosofiją. 1911 m. ištekėjo už žymaus kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio.

Būdama 12 metų, ji susipažino su Vaižgantu, kuris pirmasis pradėjo ją mokyti lietuvių kalbos. Vėliau ji pati buvo pedagogė, dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Su M.K.Čiurlioniu 1907 m. susipažinusi lietuvių dailės parodoje, būtent ji M.K.Čiurlionį jo paties prašymu taip pat išmokė lietuviškai. Iki tol jis kalbėjo tik rusiškai ir lenkiškai: ar ir kiek iki susitikdamas su Sofija mokėjo lietuviškai, tikslių žinių trūksta, bet aišku, kad jei ir mokėjo, tai tik šnekamąją kalbą.

Sofija aktyviai dalyvavo literatūrinėje, pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje. Rašė publicistiką, literatūros kritiką, skatino tautinę savimonę ir moralines diskusijas. Po vyro mirties rūpinosi jo kūrybos ir palikimo išsaugojimu, organizavo jo kūrinių leidimą Lietuvoje ir užsienyje.

Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė, dalyvavo moterų švietimo ir kultūros organizacijose, dirbo mokytoja ir dėstytoja. Mirė 1958 m. Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse šalia M. K. Čiurlionio. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė išliko kaip kultūrinės lietuvių visuomenės puoselėtoja ir intelektualė, kuri savo kūryba ir veikla stiprino tautinę savimonę bei kultūros raidą.