Mano tėvai yra kūrybingi ir abu dirbo rankomis. Jie draugavo su menininkais ir kūrybingais žmonėmis. Vienas iš jų draugų buvo tapytojas, nuo mažens leidau laiką jo studijoje. Tai buvo Padukoje, Kentukio valstijoje, devintojo dešimtmečio pabaigoje. Mano tėtis užsiėmė staliaus darbais pagal užsakymą, restauruodamas Viktorijos laikų upės pakrantės pastatus. Draugas dailininkas ir mano mama, be kita ko, įkūrė meno kūrybos kooperatyvą, kuriame menininkai nuomojosi studijas. Tai buvo įdomi aplinka.
Paducoje yra tekstilės muziejus, kasmetinis tekstilės festivalis, aktyvi pluošto tradicija ir daugybė pluošto menininkų. Aš saugau medžiagos, prie kurios prisiliečiau prieš daugelį metų, atraižas ir fragmentus, jei jie buvo gražūs ir sukėlė man kažkokias emocijas. Retkarčiais susiduriu su skiautinio atraiža ir mane užlieja joje slypinti energija.
Man patinka būti įvairiose vietose, patirti, kas ten yra ir kas išlieka. Ilgą laiką gyvenau Čikagoje; ten jaučiau senų sandėlių poindustriniuose rajonuose įtaką. Didžiausią įtaką man padarė Čikagos meno instituto kūriniai. Galėčiau jų išvardyti labai daug: Arčibaldo Motlio “Naktinis gyvenimas” (1943), Leono Golubo “Tardymas II” (1981), Gertrūdos Aberkrombės “Praeitis ir dabartis” (apie 1945), Džordžijos O’Keifės “Dangus virš debesų IV” (1965). Mokiausi ten mokykloje ir turėjau malonumą dažnai lankytis šiame neįtikėtiname muziejuje ir būti užburta nuostabių paveikslų.
“Dar viena vieta, kuri yra didelė mano gyvenimo dalis, yra Meksikas, kuris atrodo tarsi didžiulis paveikslas. Visur juntamas žmogiškas prisilietimas. Žmonės visiškai kitaip nei JAV bendrauja su aplinka. Nusidėvėjusi cementinė siena gali būti užtaisyta rankomis tapytomis vonios plytelėmis arba neaiškiu septintojo dešimtmečio raštu. Be to, kaip žmonės dekoruoja augalus grotelėmis – mieste tiek daug gestų.
“Dabar gyvenu Katskilų kalnuose. Dangus toks ryškiai mėlynas, o visi oranžiniai lapai yra ryškūs ir psichodeliniai. Sezoniniai ciklai, gyvybės ir mirties ciklai čia labai ryškūs. Žiemą čia visiškai ramu.
Man patinka, kad paveikslai yra praeities įrašai. Man patinka atsigręžti į prieš dešimt metų nutapytą kūrinį ir aiškiai matyti, ką galvojau ir jaučiau. Tai būdas pažinti save laikui bėgant.
Tapyba visada buvo mano pasirinkimas. Kai baigiau mokyklą, užsiėmiau performansais, bet po kelerių metų tapyba tapo performansų dalimi. Tuo metu Čikagoje dirbau šeimos dažų ir tapetų parduotuvėje; mano pirmasis darbas Padukoje taip pat buvo dažų parduotuvėje. Spalvas parinkdavau ir maišydavau dažus pagal keistus daiktus, kuriuos žmonės atnešdavo, pavyzdžiui, banano žievelę ar išblukusį megztinį. Vėliau naktimis dirbau dekoratyvinio dažymo įmonėje. Dažėme trompe-l’oeil siužetus ir istorinius tapetus, kurie jau nebegaminami. Iš bendradarbių išmokau daugiau apie tapybos amatą nei mokykloje.
“Iki šiol pieštukas yra bene svarbiausias mano įrankis. Daug piešiu ir eskizuoju, kreidelėmis darau pabraižymus. Tai pati galingiausia, paprasčiausia priemonė. Crocketto Johnsono knyga “Haroldas ir violetinė kreidelė” (1955) yra viena mėgstamiausių mano knygų. Visiškai gyvenu galimybe, kad bet kokią tikrovę galima sukurti kreidelėmis. Meno erdvė – tai vieta, kur galima įsivaizduoti bet ką, kur galima atrasti ir išreikšti pačius drąsiausius, nežinomus troškimus.
Menininke tapau nuolat ieškodama meninių patirčių, ypač tų, kurios mane įkvėpė iš pradžių. Nepriklausomai nuo kintančių gyvenimo išorinių sąlygų, viena iš pastovių yra vidinė būsena, kurią suteikia menas. Nuo mažens pastebėjau, kad menas man suteikė tylią, ramią ir saugią būseną – meditacinę erdvę be lūkesčių, kurioje galėjau tiesiog būti šios patirties akivaizdoje ir kalbėtis su ja. Menas yra galingas, nes jis gali pakeisti tikrovę ir gali būti pasiekiamas bet kada, bet kur. Kiekviename žingsnyje, kiekvienoje galimybėje rinkdavausi situaciją, kuri palengvindavo psichinę, fizinę ir socialinę erdvę menui. Praktiškai tai reiškė, kad reikėjo kurti gyvenamąsias arba darbo erdves, rengti parodas su draugais ir kurti meną vietoj to, kad daryčiau kitus dalykus, net ir be auditorijos. Tai ypač reiškė, kad turėjau apsupti save kitais žmonėmis, kurie mylėjo meną taip pat stipriai kaip ir aš. Menas maitina sielą ir protą, kai nėra nieko kito, todėl atrodo savaime suprantama, kad juo reikia pasitikėti labiau nei bet kuo kitu.
artbasel.com
