Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
Lietuvos kino sektorius per pastarąjį dešimtmetį išgyveno reikšmingų pokyčių: augo finansavimas, plėtėsi kino kūrimo infrastruktūra, didėjo filmų gamybos apimtys. Vis dėlto didžiausia dalis šių išteklių tradiciškai sutelkta didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje. Regioniniai kūrėjai dažnai susiduria su finansavimo, infrastruktūros ir specialistų trūkumu, dėl ko ribojamos jų galimybės pilnavertiškai įsilieti į šalies kino industriją. Šiame straipsnyje apžvelgsime dabartinę valstybės ir savivaldybių teikiamą kino finansavimo situaciją Lietuvos regionuose, pagrindinius iššūkius bei galimas tobulinimo kryptis.
Lietuvos kino sektoriaus regionuose valstybinio ir savivaldybių finansavimo sistema
Valstybinis kino sektoriaus finansavimas Lietuvoje daugiausiai organizuojamas per Lietuvos kino centrą (LKC), kuris paskirsto lėšas nacionalinėms kino produkcijoms, tarptautiniams projektams, tačiau vietos savivalda taip pat gali, o kai kurių įsitikinimu turi, remti kino projektus. Deja, bet vietos savivaldos remiamų projektų analizė parodė, kad parama kino gamybai savivaldybėse itin menka, o parama kinui dažnai apsiriboja parama kino festivaliams. Nors LKC stengiasi paskirstyti lėšas įvairiems projektams, dažniausiai finansavimą gauna centriniai projektai, sutelkti Vilniuje ar Kaune. Lietuvos regionų projektai retai pasiekia tokius finansavimo dydžius, kokius gauna didžiuosiuose miestuose įsikūrusios kino prodiuserių studijos ar kūrėjai. Didieji miestai, tokie kaip Klaipėda, skundžiasi ne tik valstybiniu bet ir savivaldos požiūriu į kino gamybos finansavimą pajūryje. Pavyzdžiui, Klaipėdos savivaldybės kultūros rėmimo 2024 metų rezultatų analizė leidžia teigti, kad kino gamybai šiame konkurse buvo skiriamas itin mažas dėmesys – iš keturių kino gamybos projektų finansavimą gavo tik vienas.
Savo ruožtu, valstybinio kino finansavimo funkcijas įgyvendinantis Lietuvos kino centras, deja, nenumato atskiros programos regionams.
Finansavimo skirtumai tarp regionų ir centrinių miestų
Nors LKC deklaruoja skatinantis regioninę kino veiklą, realybėje dalis regioninių kūrėjų mano, kad jiems trūksta paramos. Skirtingai nei kitose šalyse, kur egzistuoja specialios regioninės kino programos, skirtos skatinti vietinius kūrėjus, Lietuvoje tokio modelio dar trūksta. Dažnai regioniniai projektai konkuruoja su didžiųjų miestų kūrėjais dėl tų pačių ribotų fondų, todėl regioninių kūrėjų galimybės gauti finansavimą yra mažesnės. Pavyzdžiui, 2023 metais LKC skirtos lėšos kino gamybos, scenarijaus ir filmo vystymo darbų finasavimui sudarė beveik šešis milijonus eurų, tačiau juose nebuvo nei vieno į regionus orientuoto kino projekto. Kodėl taip yra, priežasčių gali būti įvairių. Regionuose pastebimas infrastruktūros ir specialistų trūkumas – dauguma kino pramonės profesionalų taip pat koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o tai apsunkina regioninių projektų vystymą.
Kalbintų industrijos atstovų teigimu, regioniniai kūrėjai dažnai susiduria su dideliais biurokratiniais reikalavimais, kuriems įgyvendinti trūksta vietos kompetencijų ir resursų. Regionuose mažai kino gamybos ir platinimo infrastruktūros, kuri padėtų efektyviau naudoti skirtą finansavimą. Apie mažesnių miestų diskriminaciją prieš keletą metų žiniasklaidai yra užsiminęs kino projekto „Klaipėda, 1923“ prodiuseris, prieš keletą metų ginčus su LKC perkėlęs į teisinį ginčą. “Mes susidūrėme su nesąžininga konkurencija ir negatyviu požiūriu. Pirmiausia, pajutome rezultatą to, kad Klaipėda nėra deramai reprezentuojama Vilniuje. (…) Lietuvos kino centro ekspertams tai nebus įdomu, nes jie suinteresuoti savo, t. y. Vilniaus, Kauno, “art house„ krypties kino projektais“, – teigė M. Gudelis „Vakarų ekspresui“.
Galimos finansavimo sistemos tobulinimo kryptys
Kalbinti kino industrijos atstovai, mano, kad Lietuvos regionų kino sektorius turi daug neišnaudoto potencialo, tačiau šiuo metu jis susiduria su rimtais finansavimo, infrastruktūros ir kompetencijos trūkumais. Siekiant sustiprinti regioninę kino kūrybą ir skatinti regioninius projektus, būtina pertvarkyti valstybinio ir savivaldybių finansavimo sistemą. Specialių fondų sukūrimas, infrastruktūros plėtra ir biurokratinių kliūčių mažinimas galėtų ne tik sustiprinti regioninius kino projektus, bet ir praturtinti Lietuvos kultūrinį gyvenimą bei plėsti nacionalinio kino pramonės įvairovę.
Portalas Tie2.lt dar anksčiau yra skelbęs Vilniaus kino biuro užsakyto tyrimo 2023 metais duomenis, konkrečiai Vilniaus miesto savivaldybėje. Pagal atliktą tyrimą, kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų gamybos sukuriama pridėtinė vertė (į pridėtinės vertės skaičiavimą įtraukiama ne tik kino ir vaizdo filmų gamybos, bet ir televizijos programų gamybos bendrai sukuriama pridėtinė vertė) 2017–2021 m. laikotarpiu išaugo beveik 2 kartus ir 2021 m. siekė 20,8 mln. Eur. Tai sudarė 82 proc. visos kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų gamybos sukuriamos pridėtinės vertės Lietuvoje. Deja, kitose savivaldybėse nėra atliktų kino sukuriamos ekonominės vertės tyrimų. Pavyzdžiui, pagal Vilniaus kino biuro užsakytą tyrimą, 2017–2021 m. sukuriamų darbo vietų skaičius kito netolygiai, kadangi sukuriamų darbo vietų skaičius tiesiogiai priklauso nuo kino projekto tipo (nacionalinis, bendros gamybos, užsakytas) ir projekto dydžio. 2021 m. Vilniaus mieste sukurtų darbo vietų skaičius iš kino projektų gamybos galėtų būti apie 5 tūkst. ir palyginti su 2017 m., galėjo išaugti apie 1,5 karto, o į Vilniaus miesto biudžetą įskaityta GPM dalis iš kino projektų 2017-2021 siekia 5,1 mln. Eur., į Vilniaus miesto biudžetą įskaityta rinkliavos už parkavimą dalis iš kino projektų gamybos siekia 281 tūkst. Eur., o per ketverius metus skurta pridėtinė vertė siekia 84,6 mln. Eur., sukurta darbo vietų – 19 tūkst., o sugeneruotų pajamų iš kino gamybos galime skaičiuoti 104,5 mln. Eur. Ar tai yra maksimalūs ekonominės naudos skaičiai, kuriuos gali pasiekti Lietuvos kinas? Žinoma, ne. Tai yra tik sostinės skaičiai, kuriuos galėtų turėti ir regionai, jei kino gamybą suprastų kaip galimybę didinti regiono patrauklumą, susigrąžinti jaunimą, didinti darbo vietų skaičių, turizmą ir miesto biudžeto pajamas. Todėl, visų pirma, paties miesto rūpestis turėtų būti ne tik kino gamyba, bet ir kino finansavimas. Kas trejus metus vykstantys kino konkursai su nė šimto tūkstančio nesiekiančiu biudžetu, nėra ir negali būti pakankamas finansavimas kinui. Minėtoje, ataskaitoje siūloma steigti regioninį Vilniaus kino fondą. O kodėl tokie kino fondai negalėtų atsirasti ir kituose šalies regionuose, ne tik Vilniuje?
Tarptautinė patirtis
Ko galėtume pasimokyti iš kiną itin mylinčių šalių? Pavyzdžiui, Prancūzijos. Statista platformoje pateikti kino filmų gamybos skaičiai per metus, kelia prancūzus į pirmąsias vietas tarp europiečių. Taip yra ne todėl, kad prancūzai vieni labiausiai lankantys kino teatrus kino mylėtojai, bet ir dėl dosnaus valstybės ir regionų kino gamybos palaikymo, leidžiančio kinui ne tik gyvuoti, bet ir augti. Didžiausias finansavimo šaltinis kino kūrėjams Prancūzijoje yra Centre National du Cinéma (CNC) – organizacija, kurią finansuoja mokesčiai, taikomi visiems Prancūzijoje rodomiems filmams, nuo Holivudo superhitų iki vietinės nepriklausomos produkcijos. Nuo 2010 metų prie šio finansavimo prisideda ir tokios transliacijos platformos kaip „Amazon Prime“ ar „Netflix“
CNC paprastai skiria lėšas filmams, kurie yra kuriami Prancūzijoje, kuriuos daugiausia kuria prancūzų komanda arba kurie vienaip ar kitaip skatina Prancūziją, jos regionus ar kalbą.
Regioninės valdžios institucijos taip pat dažnai turi skirtą kino biudžetą. Tačiau jis suteikiamas su sąlyga, kad bent dalis filmo turi būti filmuojama tame regione arba kad filmas pristatytų regioną ir jo produktus.
Idėja yra tokia: regionas atgauna investicijas per produktų ar turizmo reklamą, o filmas sukuria darbo vietas vietos gyventojams.
Pavyzdžiui, Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma yra regioninis filmų fondas Auvergne-Rhône-Alpes regione, skirtas vaidybiniams filmams. Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma investuoja kaip kofinansuotojas į filmų gamybą mainais į procentą nuo gautų pajamų. Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma indėlis nėra dotacija. Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma tiesiogiai negamina filmų. Investicijos daugiausia finansuojamos Auvergne-Rhône-Alpes regiono ir CNC partnerystės pagrindu. Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma metinė investavimo galia siekia nuo 3 iki 4 milijonų eurų, kurią sudaro regiono, CNC ir filmų panaudojimo generuojamos pajamos. Investicijos daugiausia sutelktos į vaidybinius filmus, kurie buvo filmuojami Auvergne-Rhône-Alpes regione ir gavo CNC pritarimą. Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma investuoja vidutiniškai į 10–15 filmų per metus. Nuo 1991 metų Auvergne-Rhône-Alpes Cinéma koprodukavo daugiau nei 280 filmų. Tai yra didžiausias regioninis fondas, remiantis kūrybą ir filmų gamybą Prancūzijoje po Île-de-France regiono (Paryžius). Taigi, jei pamatote filmą, kuriame tam tikra Prancūzijos vietovė atrodo ypač graži, patikrinkite pabaigos titrus – beveik neabejotinai rasite padėką vietos regioninei valdžiai.
