Valdonė Rudenkienė/Kanai
Tie, kas Kanuose lankosi ne pirmus metus, žino, kad tai puiki proga ne tik išvysti naujausius filmus, bet ir susitikti su kino žmonėmis iš viso pasaulio. ,,Tai kokie šiemet Kanai?” – klausiu kino kritiko iš Jungtinės Karalystės, su kuriuo pasimatome kasmet, o pats sako matęs Catherine Deneuve jaunystės plakato Kanų kino programą. ,,Atrodo bus neblogi“,- nedaugžodžiauja. ,,Yra ką noriu pamatyti.“ ,,Kiek filmų planuojate aplankyti”? ,,Niekada nelankau daugiau kaip dviejų per dieną. Vėliau protas pavargsta“.
Ir iš tiesų, jei norėtum pamatyti visus festivalio atrinktus filmus, iš kino salės neišeitum visą parą. Vien konkursinėje programoje dvidešimt vienas filmas. O kur dar Ypatingo žvilgsnio, Kritikų savaitės, Trumpametražių ir kitų Kanų kino festivalio programų filmai. O kino Kanuose kasmet daug ir įvairaus.
Apskritai gali mėgti ar nemėgti Kanų kino festivalio, gali kaltinti, kad blizgesio čia daugiau nei kino. Gali būti skeptiškas ir tvirtinti, kad tai jau nebe tie Kanai, kai Kruazetes pakrante galėdavai sutikti Sophią Lauren ar Alain Delon‘ą, bet Kanai yra ir turbūt bus vienas svarbiausių (o gal ir pats svarbiausias) kino renginys, kurio simbolį – Auksinės palmės šakelę – ant savo filmo plakato nori turėti net ir didžiausi kino snobai.
Tai, kad Kanų raudonas kilimas kasmet tiesiog aplipęs pasaulinio garso modeliais ir įtakotukais, – svarbi festivalio rinkodaros dalis. Nors dažniausiai tokios žvaigždės, tik nusifotografuoja ir per atsarginius išėjimus skuodžia lauk, nesulaukę kino seanso, į kurį atėjo, net pradžios. Žinoma, tai kelia pasipiktinimą tų, kurie išties myli kiną, o į kino seansus nepatenka dėl tokių žvaigždžių išankstinių vietų rezervacijų. Kita vertus, Kanai visada kažkuo nustebindavo, kažkuo nuvildavo. Ne išimtis ir šiemet – rezervuotis bilietą kino seansui tapdavo misija neįmanoma, nors dažnai salės atrodydavo pustuštės.
Besipiktinančių festivaliu surasi ir tarp vietinių. Esą tos dvi kino savaitės tampa tikru išbandymu Kanų gyventojams. Vis dėlto dauguma pripažįsta, kad festivalio metu iš apartamentų nuomos ar netgi pačio festivalio teikiamų sezoninių darbų uždirbti pinigai leidžia kurį laiką laisviau pagyventi ne vienam daugiau nei septyniasdešimt tūkstančių turinčio miesto gyventojų. Tiesa, per dvi festivalio savaites miestas beveik patrigubėja. Čia suvažiuoja ne tik žvaigždės, kino mylėtojai ir kino industrijos atstovai, bet nemažai smalsuolių, norinčių tas žvaigždes pamatyti. Ne naujiena, kad festivalio metu Kanuose tiesiog gatvėje gali sutikti tuos, kuriuos matei, skaitei ar klausei per pasaulines medijas. Iš patirties galiu pasakyti, kad įdomu tik kokius porą pirmų festivalių. Vėliau, nebekreipi dėmesio, nebent išgirsti garsiai šaukiančius. “Turbūt DiCaprio pamojavo”,- pagalvoji.
Tiesa, šiemet Titaniko herojus iš vaikystės į Kanus užsuko su Martino Scorses‘ės filmu ,,Gėlių mėnulio žudikai“, kur kartu su Robertu DeNiro vaidino filme apie amerikiečių čiabuvių (Osage) žudymą naftos rezervatuose. Po filmo pristatymo ant raudonojo kilimo festivalis susilaukė kritikos, kad dėmesį skyrė tik žymiosioms žvaigždėms, bet ne Amerikos čiabuviams indėnams, kurie pirmą kartą ant raudonojo kilimo taip gausiai žengė pasipuošę savo tradiciniais rūbais.
RAUDONASIS KANŲ KILIMAS
Stebint judančius žymiuoju raudonuoju kilimu, svarstai, kiek žmonės deda pastangų gerai atrodyti dėl tų kelių minučių, per kurias greit praeisi, o stabtelti prie fotografų galės tik kai kurie – patenkantys į aukščiausio lygio žvaigždžių ar svarbių asmenų sąrašus. Tokios Kanų taisyklės. Jokių asmenukių, tik oficialiai akredituoti fotografai galės įamžinti, jei pasirodysi įdomus. Kai kurie fotografai net įsigudrino fotografuoti niekam nežinomus kilimo lankytojus, o vėliau už nemenką sumą nuotraukas parduoti. Ir kas ten supaisys, kad nelabai svarbus buvai, juk nuotrauka tai nuo raudonojo Kanų kilimo turi.
ATIDARYMO FILMAS
Atrodo, kad Kanams patinka (ir turbūt tinka), kai vienas ar kitas sprendimas kelia diskusijas. Šiemet pasirinktas festivalio atidarymo filmas su Johnny Deppu, Prancūzijos Liudviko XV karaliaus vaidmenyje, sukėlė daug diskusijų. Buvo sakančių, kad asmeninių santykių aiškinimąsi į teismus perkėlęs aktorius neturėtų būti taip sureikšmintas. O režisierė Maiwenn, kuri yra ir pagrindinė savo režisuoto filmo aktorė, ne vieno kaltinta narciziškumu, nes beveik visuose savo režisuotose filmuose ji ,,gauna“ pagrindinius vaidmenis. Nieko nepadarys, daugelio prancūzų ji mylima. O čia gal jau ir rinkodara?
PAGRINDINĖ PROGRAMA
Pagrindinė Kanų kino programa, kaip visad įvairi, – atstovaujanti visus pasaulio regionus. O ir garsių vardų šiemet netrūksta – Wim Wenders, Ken Loach, Kore-eda Hirokazu, Wes Anderson ir kiti. Žinau, kad nemažai filmų bus galima išvysti ir Lietuvoje, tiesa, reikės šiek tiek palaukti. O kas šiemet laimės Auksinę Kanų palmės šakelę sunku nuspėti. Daugelis sutinka – stiprių filmų tikrai ne vienas. Bet kai žiuri pirmininkas – Rubenas Ostlundas – nutikti gali visko.
Ir pabaigai. Šiame festivalyje galbūt nepamačiau TO filmo, nes liko daug nepamatytų. Bet vieną, apie kurį ilgai galvojau, norisi paminėti. Tai – Jonathan Glazer filmas ,,The zone of interest“. Filmas apie Holokaustą, Aušvico koncentracijos stovyklą ir SS pareigūną Rudolfą Hossą, su šeima gyvenantį gražiame, išpuoselėtame name su sodu. Visai šalia, už aukštos sienos, nuolatiniai riksmai kankinamų ir mirštančių žmonių. Ir dūmai, tie juodi dūmai iš kaminų, taip kontrastuojantys su pareigūno žmonos puoselėjimu sodu ir gėlėmis. Tas jos nusivylimas, kai nužudytos žydės kailiniai per maži. Ir vaiko žaislai – auksiniai žmogaus dantys, taip sukrečia, tarsi pakimbi tarp praeities ir dabarties skausmo. Tarp nuolatinio kaltės jausmo. Filme daug ryškiais žiedais žydinčių gėlių. Bet filmas ne apie tai. Filmas apie interesus ir pasirinkimus. Apie pasirinkimą užsimerkti ir negirdėti nieko, kas vyksta už savojo kiemo ribų. Nes taip saugiau, patogiau, naudingiau? O savajame kieme juk žydi gėlės? Bent kol kas.
