Karolis Rudenka

Irano ir JAV konfliktas vyksta už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, tačiau jo ekonominės pasekmės jau matomos Lietuvos degalinėse. Dyzelino kaina per metus išaugo beveik perpus, energija tapo vienu svarbiausių infliacijos veiksnių, o Europos Centrinis Bankas modeliuoja scenarijų, kuriame naftos kaina 2026 m. pabaigoje galėtų pasiekti 132 JAV dolerius už barelį. Didžiausia rizika Lietuvai nėra ta, kad pritrūksime degalų. Daug svarbesnis klausimas – kiek už energiją mokėsime ir kaip jos brangimas persiduos visai ekonomikai.

Rugsėjo 7–14 dienomis vidutinė „Brent“ naftos kaina siekė 101,7 JAV dolerio už barelį – 7,6 proc. daugiau nei ankstesnę savaitę ir 52,5 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Lietuvos energetikos agentūros (LEA) savaitinės ES palyginamosios statistikos duomenimis, rugsėjo 14-ąją A95 benzino vidutinė kaina Lietuvos degalinių tinkluose siekė 1,918 euro už litrą, o dyzelino – 2,184 euro. Prieš metus šios kainos siekė atitinkamai 1,392 ir 1,471 euro.

Tačiau degalinių švieslentės yra tik labiausiai matoma daug didesnio ekonominio proceso dalis. Irano ir JAV konflikto bei platesnio karo Artimuosiuose Rytuose ekonominis poveikis Lietuvą pasiekia bent keturiais kanalais – per naftą ir degalus, gamtines dujas, elektros energiją ir galiausiai per bendrą prekių bei paslaugų kainų lygį.

Hormūzas – siauras sąsiauris, nuo kurio priklauso pasaulio ekonomika

Problemos centre yra Hormūzo sąsiauris tarp Irano ir Omano – vienas svarbiausių pasaulio energetikos transporto koridorių.

Tarptautinio valiutos fondo ekonomistai Jean-Marc Natal ir Azim Sadikov skaičiuoja, kad konflikto pradžioje faktiškai užblokavus sąsiaurį nuo pasaulinės rinkos buvo atkirsta apie 20 mln. barelių žalios naftos ir naftos produktų per dieną– maždaug penktadalis pasaulinio vartojimo. Persijos įlankos regionas yra svarbus ne tik žalios naftos, bet ir perdirbtų produktų tiekėjas: anot TVF, regionui tenka apie dešimtadalis pasaulinės dyzelino ir aviacinio kuro pasiūlos.

Pasaulio energetikos sistema pirmąjį smūgį atlaikė geriau, nei buvo galima tikėtis. Prieš konfliktą pasiūla viršijo paklausą, išaugo gavyba už Persijos įlankos ribų, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai dalį srautų nukreipė alternatyviais maršrutais, o rinką papildė komercinės ir strateginės atsargos. Aukštesnės kainos kartu pradėjo slopinti paklausą.

Tačiau šie amortizatoriai nėra begaliniai. Rugsėjo 18 dieną paskelbta Tarptautinės energetikos agentūros analizė rodo, kad rugpjūtį per Hormūzą tekėjo vidutiniškai tik 7,6 mln. barelių per dieną – 13,1 mln. mažiau nei prieš karą. Nuo konflikto pradžios per šį maršrutą prarastas eksporto kiekis artėja prie 2,8 mlrd. barelių.

Tuo pat metu pasaulinės naftos atsargos per pastaruosius šešis mėnesius mažėjo maždaug 2,8 mln. barelių per dieną tempu. Stebimos pasaulinės atsargos nuo karo pradžios sumažėjo apie 507 mln. barelių, o IEA šalys jau panaudojo daugiau kaip 300 mln. barelių avarinių atsargų. Tai keičia situaciją: kuo ilgiau išlieka ribotas tiekimas, tuo mažiau pasaulinė energetikos sistema turi rezervų kitam sukrėtimui.

Lietuvos degalinėse konfliktas jau matomas

Lietuvos atvejis iš pirmo žvilgsnio paradoksalus. Šalis nėra tiesiogiai priklausoma nuo Irano naftos. Rugsėjį žaliavinė nafta į Lietuvą importuojama iš Saudo Arabijos – dalis jos atgabenama iš Egipto uostų – taip pat iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Alžyro. Tačiau nafta yra pasaulinė prekė. Todėl fizinių tiekimo šaltinių diversifikacija sumažina riziką likti be žaliavos, bet neapsaugo nuo pasaulinės kainos.

Rezultatas jau matomas. Pagal LEA savaitinę statistiką, per dvylika mėnesių benzino kaina Lietuvoje išaugo nuo 1,392 iki 1,918 euro už litrą, arba beveik 38 proc., o dyzelino – nuo 1,471 iki 2,184 euro, arba daugiau kaip 48 proc. Rugsėjo pirmoje pusėje didmeninė benzino kaina padidėjo 0,12 euro už litrą, dyzelino – 0,30 euro. Lietuvos banko duomenys rodo tą pačią tendenciją kitu pjūviu: nuo vasario iki liepos degalų ir tepalų kainų lygis Lietuvoje pakilo 17,2 proc. Tai jau nebe teorinis geopolitinės rizikos scenarijus, o realiai Lietuvos vartotojų mokama konflikto kaina.

Kodėl dyzelinas tapo ypatinga problema?

LEA savaitinės ES palyginamosios statistikos duomenimis, rugsėjo 14 dieną vidutinė dyzelino kaina Lietuvos degalinių tinkluose siekė 2,184 euro už litrą, o benzino – 1,918 euro už litrą. Taigi dyzelinas buvo 26,6 cento už litrą brangesnis už benziną.

Tam yra tarptautinė priežastis. Persijos įlankos regionas yra svarbus pasaulio naftos produktų perdirbimo centras, o TVF pažymi, kad konfliktas ypač paveikė dyzelino ir aviacinio kuro pasiūlą. Lietuvai tai svarbu labiau nei vien privataus automobilio vairuotojui. Dyzelinas tebėra pagrindinis sunkiojo kelių transporto, logistikos ir didelės dalies žemės ūkio technikos kuras. Todėl jo kainos šokas tampa sąnaudomis, kurios palaipsniui persikelia į kitų prekių ir paslaugų kainas. Kitaip tariant, pirmą sąskaitą sumoka vežėjas ar ūkininkas, tačiau galutinė sąskaita gali atsidurti prekybos centro lentynoje.

Lietuva nėra brangiausia ES – bet kainų šokas čia didelis

Europos palyginimas atskleidžia dar vieną svarbią detalę. Rugsėjo 14 dieną benzinas Lietuvoje vidutiniškai kainavo 1,918 euro už litrą. Lenkijoje – 1,82 euro, Estijoje – 1,91 euro, Latvijoje – 1,98 euro. Dyzelino kaina Lietuvoje siekė 2,184 euro, Lenkijoje – 2,01 euro, Estijoje – 2,07 euro, Latvijoje – 2,10 euro. Brangesnis nei Lietuvoje dyzelinas tuo metu buvo aštuoniose ES valstybėse.

Dar iškalbingesnis palyginimas su ES vidurkiu: Lietuvos benzino kaina buvo 7,1 proc. mažesnė už ES vidurkį, tačiau dyzelino – 1,2 proc. didesnė. Tai reiškia, kad Lietuva nėra tarp brangiausių ES benzino rinkų, tačiau dyzelino atveju mūsų pozicija gerokai prastesnė. Kartu skiriasi ne tik absoliutus kainų lygis, bet ir brangimo tempas. LEA skaičiavimais, per dvylika mėnesių lyginamose šalyse benzino kainos augo 28,5–37,8 proc., o dyzelino – net 38–58,8 proc.

Vienoda pasaulinė naftos kaina nereiškia vienodo poveikio visoms ES ekonomikoms. Skiriasi akcizai ir PVM, degalų rinkų struktūra, nacionalinės kompensavimo priemonės, tiekimo grandinės, vartojimo struktūra ir ekonomikos priklausomybė nuo kelių transporto.

Dar didesnis skirtumas – infliacijoje

Rugpjūtį tiek euro zonos, tiek visos ES metinė infliacija siekė 3,2 proc. Lietuvoje ji buvo 5,6 proc. – antra didžiausia visoje Europos Sąjungoje po Rumunijos, kur infliacija siekė 6,3 proc. Kipre rodiklis sudarė 5,2 proc., Lenkijoje – 3,5 proc., Latvijoje – 3,0 proc., Estijoje – 1,3 proc., o Švedijoje – tik 0,3 proc. Lietuvoje energetinis šokas ypač ryškus. Lietuvos bankas skaičiuoja, kad nuo 2025 metų sausio iki konflikto Persijos įlankoje metinė energijos infliacija Lietuvoje vidutiniškai tesiekė 0,6 proc. Tačiau nuo karo pradžios, kovo–liepos mėnesiais, metinis energijos kainų augimas padidėjo iki 19,7 proc. Tai vienas aiškiausių požymių, kaip tolimas geopolitinis konfliktas persiduoda Lietuvos kainų lygiui.

Antrasis smūgis – dujos

Nafta yra tik viena konflikto pusė. Hormūzo sąsiauris yra kritiškai svarbus ir pasaulinei suskystintų gamtinių dujų prekybai. Todėl tiekimo sutrikimas Persijos įlankoje verčia Azijos ir Europos rinkas konkuruoti dėl alternatyvių SGD krovinių. Lietuvai tai svarbu nepaisant Klaipėdos SGD terminalo. Terminalas užtikrina galimybę importuoti dujas iš skirtingų tiekėjų ir gerokai sumažina geopolitinę priklausomybę nuo vieno šaltinio. Tačiau jis negali izoliuoti Lietuvos nuo pasaulinės SGD kainos. Todėl Lietuvos energetinis saugumas ir energijos kaina yra du skirtingi dalykai: infrastruktūra gali apsaugoti nuo fizinio tiekimo nutraukimo, tačiau ne nuo kainos šoko pasaulinėje rinkoje.

Trečiasis kanalas – elektra

Brangesnės dujos persiduoda ir elektros rinkai, nes dujinės elektrinės dalyje Europos valandų tebėra ribinę kainą formuojantis gamybos šaltinis. Vis dėlto Lietuvos pozicija čia palaipsniui gerėja. Didėjanti vietinė vėjo ir saulės gamyba mažina šalies priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir kartu veikia kaip tam tikras apsauginis sluoksnis nuo išorinių energijos kainų šokų. Tačiau ši apsauga nėra absoliuti. Lietuvos elektros rinka yra integruota į regioninę Europos rinką, todėl didelis gamtinių dujų kainų šuolis vis tiek gali kelti didmenines elektros kainas ir Lietuvoje.

ECB scenarijai: nuo 76 iki 132 dolerių už barelį

Europos Centrinio Banko rugsėjo makroekonominės projekcijos leidžia įvertinti, kokia galėtų būti konflikto ekonominė kaina skirtingais scenarijais. ECB pateikia tris alternatyvius energijos kainų scenarijus 2026 metų ketvirtajam ketvirčiui. Švelnesniame scenarijuje naftos kaina siektų apie 76 USD už barelį, o Europos gamtinių dujų – apie 50 Eur/MWh. Nepalankiame scenarijuje nafta kainuotų apie 99 USD už barelį, dujos – apie 77 Eur/MWh. Griežtajame scenarijuje nafta pasiektų apie 132 USD už barelį, o Europos dujos – net 130 Eur/MWh. Šie dydžiai nėra ECB prognozuojamos tikimybės. Tai stresiniai scenarijai, leidžiantys įvertinti, kaip ekonomika galėtų reaguoti į skirtingą energetinio šoko mastą.

Ką 132 dolerių nafta reikštų Lietuvai?

Čia svarbu nedaryti pernelyg paprastos išvados. Jeigu „Brent“ pakiltų nuo maždaug 101,7 iki 132 dolerių už barelį, tai reikštų beveik 30 proc. naftos kainos augimą. Tačiau litras benzino ar dyzelino automatiškai nepabrangtų tokiu pačiu procentu. Mažmeninę kainą sudaro ne tik žaliava, bet ir akcizas, PVM, perdirbimo, logistikos, biodegalų, saugojimo bei mažmeninės prekybos sąnaudos.

Vis dėlto galima apskaičiuoti orientacinį scenarijų. Jei atskaitos tašku laikytume rugsėjo 14 dienos LEA vidutines kainas – 1,918 Eur/l A95 benzinui ir 2,184 Eur/l dyzelinui – ir darytume supaprastintą prielaidą, kad degalų kainos dalis be PVM ir akcizo didėtų proporcingai „Brent“ kainai, naftai pasiekus 132 dolerius už barelį benzino kaina Lietuvoje galėtų priartėti prie 2,25–2,35 Eur/l, o dyzelino – prie 2,55–2,70 Eur/l.

Tai nėra tiksli kainos prognozė, o scenarijinis vertinimas. Faktinė degalų kaina priklausytų nuo euro ir dolerio kurso, Europos benzino bei dyzelino didmeninių kainų, perdirbimo maržų, logistikos ir kitų rinkos veiksnių. Ypač didelė rizika būtų dyzelino atveju: jei kartu su nafta dar labiau išaugtų Europos dyzelino perdirbimo maržos, jo kaina galėtų kilti sparčiau nei vien pagal „Brent“ kainos pokytį. Kitaip tariant, ECB griežtojo scenarijaus 132 doleriai už barelį Lietuvos vairuotojui galėtų reikšti maždaug 2,3 euro už litrą benzino ir apie 2,6 euro už litrą dyzelino.

Dar svarbesnis būtų netiesioginis poveikis. Brangesnė nafta → brangesnis dyzelinas → didesnės transporto sąnaudos → brangesnė logistika → didesnės gamintojų sąnaudos → spaudimas maisto, prekių ir paslaugų kainoms. Jeigu tuo pačiu metu smarkiai brangtų dujos, poveikis persikeltų ir į šildymą, pramonę, chemijos bei trąšų gamybą ir elektros rinką. Būtent todėl energetinis šokas ilgainiui tampa ne vien energetikos, o visos ekonomikos problema.

ECB: griežtajame scenarijuje infliacija šokteltų, ekonomikos augimas sulėtėtų

ECB bazinėje rugsėjo prognozėje numato, kad euro zonos realusis BVP 2026 metais augs 0,9 proc., 2027 metais – 1,4 proc., 2028 metais – 1,5 proc. Infliacija prognozuojama atitinkamai 3,0, 2,5 ir 2,1 proc. Tačiau griežtasis scenarijus būtų gerokai nepalankesnis. ECB modeliavimu, jame euro zonos BVP augimas 2027 metais sulėtėtų iki 0,4 proc., palyginti su 1,4 proc. baziniame scenarijuje. Tuo pat metu infliacija 2027 metais pakiltų iki 5,4 proc., palyginti su 2,5 proc. bazėje. 2028 metais infliacija vis dar siektų 3,2 proc.

Tai jau būtų ryškus stagfliacinis šokas – silpnesnis ekonomikos augimas kartu su aukšta infliacija. Centriniams bankams tokia kombinacija ypač nepatogi. Ekonomikos silpnėjimas paprastai skatintų švelninti pinigų politiką, tačiau išaugusi infliacija gali versti palūkanas išlaikyti aukštesnes. Šis kanalas nėra vien teorinis. Rugsėjo 10 dieną ECB, argumentuodamas tebesitęsiančiu infliaciniu spaudimu dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose, pakėlė tris pagrindines palūkanų normas 25 baziniais punktais. Tai reiškia, kad energetinis konfliktas Lietuvos namų ūkius gali pasiekti ne tik per degalinę ar elektros sąskaitą, bet ir per paskolų kainą.

Kodėl 2026-ieji dar nėra 2022-ieji?

Vis dėlto dabartinės situacijos nereikėtų automatiškai tapatinti su 2022 metų energetikos krize. Pasaulinė energetikos sistema šiandien turi daugiau tiekimo alternatyvų, o Europa – gerokai išplėtotą SGD infrastruktūrą ir strategines atsargas. Be to, energetikos vartojimas tampa efektyvesnis, o atsinaujinančių energijos išteklių dalis didėja. Europos Komisijos Naftos koordinavimo grupė rugsėjo 8 dieną konstatavo, kad tiesioginės naftos tiekimo problemos ES šiuo metu nėra. Dyzelino ir aviacinio kuro poreikis tenkinamas didesne Europos naftos perdirbimo gamyba ir alternatyviu importu, o komercinės ir avarinės atsargos išlieka pakankamos. Tačiau Komisija kartu perspėja, kad konflikto raida ir įprastai didėjanti rudens bei žiemos paklausa gali rinką vėl sugriežtinti. Tai svarbus skirtumas. Šiuo metu pagrindinė Lietuvos problema nėra energijos trūkumas. Pagrindinė problema – jos kaina.

Lietuvos silpnybė ir kartu stiprybė

Lietuva yra maža, atvira ir daug energijos išteklių importuojanti ekonomika. Todėl pasaulinių energijos kainų pokyčiai ją pasiekia gana greitai. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį šalies energetinė padėtis iš esmės pasikeitė. Klaipėdos SGD terminalas, elektros jungtys, sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais ir sparčiai auganti vietinė vėjo bei saulės energetika reiškia, kad fizinis energetinis saugumas šiandien yra gerokai didesnis nei prieš dešimtmetį. Tai mažina vieno tiekėjo ar vieno maršruto geopolitinę riziką. Tačiau pasaulinės energijos kainos nuo nacionalinės infrastruktūros nepriklauso. Todėl Lietuva yra gerokai atsparesnė fiziniam tiekimo nutraukimui, bet išlieka jautri pasauliniam kainų šokui.

Trys scenarijai Lietuvai

Artimiausių mėnesių ekonominė trajektorija pirmiausia priklausys nuo to, kas vyks Hormūzo sąsiauryje.

Pirmasis scenarijus – deeskalacija. Jeigu laivyba per Hormūzą normalizuotųsi, atsistatytų naftos gavyba ir pradėtų pildytis išsekusios atsargos, energetikos kainų spaudimas palaipsniui mažėtų. ECB švelnesniame scenarijuje 2026 metų pabaigoje nafta kainuoja apie 76 dolerius už barelį, dujos – apie 50 Eur/MWh.

Antrasis scenarijus – užsitęsusi įtampa. Hormūzo srautai išlieka riboti, tačiau pasaulio rinka dalį trūkumo kompensuoja alternatyviais maršrutais, kitų gamintojų pasiūla ir mažesne paklausa. Tokiu atveju energijos kainos Lietuvoje dar kurį laiką išliktų vienu svarbiausių infliacijos šaltinių.

Trečiasis scenarijus – nauja eskalacija. Dar labiau sumažėja Persijos įlankos eksportas ir sutrinka SGD tiekimas. ECB griežtajame scenarijuje 2026 metų IV ketvirtį nafta pasiekia apie 132 dolerius už barelį, o Europos dujos – 130 Eur/MWh.

Tokiu atveju Lietuvai tektų susidurti ne tik su nauju degalų kainų šuoliu, bet ir su platesniu infliaciniu bei ekonomikos augimo smūgiu.

Didžiausia rizika – konflikto trukmė

Naftos rinkoje trumpą tiekimo sutrikimą galima kompensuoti atsargomis, tačiau atsargos negali nuolat pakeisti trūkstamos gavybos.

Būtent todėl šiandien svarbiausias kintamasis nėra vien dabartinė „Brent“ kaina. Tai – konflikto trukmė. Pirmuosius karo mėnesius pasaulio energetikos sistema amortizavo naudodama prieš konfliktą sukauptą pasiūlos perteklių, strategines ir komercines atsargas, alternatyvius eksporto maršrutus bei papildomą kitų gamintojų gavybą. Po pusmečio ši apsauga tapo gerokai plonesnė. IEA rugsėjo analizė rodo, kad pasaulinės naftos atsargos nuo karo pradžios sumažėjo 507 mln. barelių. Agentūra perspėja: jeigu Persijos įlankos tiekimas ir toliau bus ribotas, o atsargos mažės dabartiniu tempu, rinkai subalansuoti gali prireikti aukštesnių kainų ir papildomo paklausos mažėjimo. TVF ekonomistų vertinimas panašus – pirmąjį smūgį pasaulis sugėrė, tačiau rezervai, kurie leido tai padaryti, senka.

Lietuvai tai reiškia gana paprastą išvadą. Mums greičiausiai nepritrūks nei naftos, nei benzino, nei dyzelino. Europos ir Lietuvos energetikos infrastruktūra tam pasirengusi geriau nei prieš kelerius metus. Tačiau energetinis saugumas negarantuoja pigios energijos. Jeigu konfliktas užsitęs, sąskaitą už Hormūzo krizę Lietuva mokės ne tik degalinėse. Ji atsiras vežėjų kilometro kainoje, ūkininkų sąnaudose, įmonių energijos sąskaitose, prekybos centrų lentynose, infliacijos statistikoje, paskolų kainoje ir galiausiai – ekonomikos augimo tempe. Todėl kelių tūkstančių kilometrų atstumu vykstantis karas Lietuvos ekonomikai iš tiesų nėra toks tolimas. Hormūzo sąsiauris nuo Vilniaus nutolęs geografiškai. Ekonomiškai – jis šiandien yra gerokai arčiau.

 Šaltiniai:

1. Lietuvos energetikos agentūra (LEA)
2. Europos Centrinis Bankas (ECB)
3. Tarptautinė energetikos agentūra (IEA)
4. Tarptautinis valiutos fondas (TVF / IMF)
5. Lietuvos bankas
6. Eurostat
7. Europos Komisija, DG Energy – Oil Coordination Group