Tie2.lt
„Galerijoje T.2“ ( Titnago 7-53, Vilnius) rugsėjo 14 d. 15 val. atidaroma Karinos Dvožeckytės „Bet viduje ribų nėra“. Nerimastingai tarškant dviračio skambučiui Karinos Dvožeckytės videodarbe , menininkė man pasakoja apie pelenus, išsaugotus iš vaikystės namų židinio. K. Dvožeckytė šia paroda kalba apie namų paiešką, kelionę, kuri pasiekia tikslą tik radus juos beribėje savastyje, kurią nešiojamės kartu su savimi, kaip Dvožeckytė bekeisdama būstus nešasi kartu nešasi pelenus iš vaikystės. „Bet viduje ribų nėra“ paroda, pristatoma Galerijoje T.2, Titnago g. 7, Vilniuje, pasakoja individualybės ir amžinybės istoriją vienu metu. Paroda prasideda Karinos Dvožeckytės darbais, vaizduojančiais lietuviškos trobos dalis. Įžengus į vidų iš industrinės Panerių zonos kontrastą kuria paveikslų organiškumas. Senovės lietuvių buvo tikėta, kad namo statybos prilygsta dievų veiklai. Būsto kūrimas yra kosmogoninė veikla – statoma struktūra, globsianti žmogų visą gyvenimą. K. Dvožeckytė namus kuria pelenais ir suodžiais, kuriais tapo jos degintos beržinės malkos, menininkei įsikrausčius gyventi į krosnimi šildomus namus. Karina Dvožeckytė augo skaitydama lietuviškas sakmes. O į lietuviška kultūrą rimtai ėmė gilintis pradėjusi meno studijas. Tai suformavo jos kaip kūrėjos identitetą. Dalis menininkės šaknų glūdi tolimose jakutų žemėse. Menininkės trauka kelionėms, gamtos ilgesys mena Sakha tradiciškai esant pusiau klajoklių tautos tradicijas. Kelionė yra viena pamatinių K. Dvožeckytės kūrybos dalių, ji tampa antrąja ašimi ir parodoje. Videodarbe sekame vieną iš nesustojančių klajonių ir atradimų istorijų, kartu gilinamės į gamtos detales, po ilgo riedėjimo ištrūkus iš miesto sekant pro Panerius išlydinčius traukinio bėgius. Klajonėse Karina fiksuoja gamtos pajautą piešiniais, atliekamais kraštovaizdyje, kuris vaizduojamas. Čia randame nuorodą į Rosi Braidotti nomadiškumo sampratą: aplinka daro įtaką subjektyvumui, keičia individą įkvėpdama jį prisitaikyti, o prisitaikant kisti jo identitetui. Karina iš miesto pančių keliauja link gamtos, kur randa gijas, jungiančias ją su abiejomis savo gilias tradicijas saugančių šaknų pusėmis. Pasauliui stipriai besifokusuojant į dekolonizaciją, bet tuo pat metu vykstant karams, kur tautos ir tautinės mažumos patiria agresiją, toks atsigręžimas į šaknis tampa ypatingai aktualus. „Istorinės kultūrinės atminties puoselėjimas sukuria „tėvynės jausmą“, gimtųjų vietų ilgesį, norą pagerbti etnokultūrinį kraštovaizdį.” (Ulyana A. Vinokurova and Liliia P. Dambaeva, Sacred Sites of the Sakha People, 2009). Paveiksle „Bet viduje ribų nėra” pagal kurį pavadinta ir paroda rodo menininkės žvilgnį „neteisėtai” iš Nidos pajūrio nuskriejantį į Karaliaučiaus teritoriją. Pajūris, toks pažįstamas čia, vos už kelių šimtų metrų tampa neprieinama „kito” erdve. Ar namai yra struktūra, suręsta iš statybinių medžiagų, ar tai – gamta, pagal kurios dėsningumus formuojasi kultūros? Ar namus turime viduje, kur ribų nėra?