Rūta Matulevičiūtė/Tie2.lt
Vilniaus dailės akademijoje birželio 3-14 dienomis vyksta lankytojams atvira VDA studentų baigiamųjų darbų paroda. Apsilankę senuosiuosius akademijos rūmuose Maironio g. 3 patenkame į Karinos Dvožeckytės pristatomą suodžiais ir pelenais kurtą tapybos bakalauro darbų seriją „Esu erdvė kurioje esu“.
Mano laikais šis [Lietuvos] kraštas buvo šventas. Čia plaukė šventos upės, augo šventi miškai, turėjome šventus šulinius. Šventi buvo gyvūnai, ir žemė buvo šventa. Ją besimelsdami bučiuodavome iš ryto ir vakare. Visa tai mačiau savo vaikystėje.[1]
Marija Gimbutienė
Karinos Dvožeckytės kūryboje kelionė yra pagrindinė kūrybos ašis. Kelionės yra ir jos identiteto dalis. Kelionių metu menininkė renka įspūdžius piešiniais, eskizais. Jos pasirenkami gamtos motyvai randa prasmę giminės istorijoje, kur susipina lietuviškos ir tradiciškai pusiau klajoklių Jakutų (Sakha)[2] šaknys. Su šia tauta dėl sovietų politikos lietuviai dalinasi tremties istorijomis. Tai – priverstinės kelionės, iš kurių grįžtame „namo” prisimindami gilias savo tautų tradicijas. Čia randame senolių saugotą ryšį su Žeme, vienybę su gamtos ciklais. Paveiksle „O juk viduje ribų nėra” Karinos Dvožeckytės žvilgnis „neteisėtai” kerta sieną patekdamas į baltams priklausiusias žemes pajūryje, kurios dabar yra Kaliningrado srities dalis.
Pauliina Feodoroff trijų dalių kūrinyje „Matriarchy”[3], pristatytame 59-ojoje Venecijos meno bienalėje, pasakoja apie samių genčių tradicijas ir migravimą su elnių kaimenėmis, kurios buvo suskaldytos sienų tarp Suomijos ir Rusijos, nubrėžtomis po karų. Žvelgiant iš samių genčių perspektyvos, šiuolaikinio pasaulio politika nesutampa su jų tradicijomis, nuostatos yra svetimos jų kultūrai, glaudžiai susijusiai su natūralias gamtos dėsniais.
Tautų kultūrinis nacionalinis identitetas susiformuoja etninėms grupėms gyvenant darnoje su vietiniais gamtos dėsniais. Pasikeitusi aplinka suteikia šiam identitetui išbandymų, jis ima kisti, transformuotis, prisitaikyti.
Karina Dvožeckytė erdvę patiria kaip neatskiriamą savo dalį. Taip ji siūlo sprendimą giliausiai autentiškumo gijai rasti ir palaikyti. Menininkė susitapatina su aplinka, kurioje atsiduria, ir jos potyrį perkelia į vaizdą paveiksle. Čia randame sąsają su Rosi Braidotti nomadiškumo teorija, kur sekdama Deleuze, filosofė pabrėžia subjektui daromą kintančios aplinkos įtaką ir aplinkos įkvepiamą identiteto takumą.[4] Karinos Dvožeckytės tapybos technologija eksperimentinė, jos pasitelkiami suodžiai ir pelenai yra susitapatinimo su aplinka rezultatas. Menininkė renkasi medžiagas, kurias jai pasiūlo aplinka. Jos medijos pasirinkimo pagrindu taip pat tampa kelionė. Ši tapybos technologija buvo įkvėpta menininkės gyvenamosios vietos sąlygų. Degindama beržines malkas, Karina Dvožeckytė ėmė medienos liekanas transformuoti į įrankį kūrybai. Šitaip ji suteikė savo tapybai amžino atsinaujinimo, gyvenimo ir mirties potemę, kurią mini Anselm Kiefer teigiantis, jog „ugnis yra visatos klijai, jungianti dangų ir žemę.”[5]
Tekstūrinė, žemiška, mitologines plotmes atverianti Karinos Dvožeckytės tapyba kinta laike. Amžinus gamtos ciklus ir žmogaus vietą juose matome pelenais tręšiamoje dirbsiamoje žemėje. Pasak vokiečių menininkės Heide Hatry, naudojančios žmonių pelenus jų portretų tapybai, pasitelkdami objektus aplinkoje, sunaikiname juos, ir paverčiame medija jų atvaizdams kurti.[6]Karina Dvožeckytė medžių pelenais tapo girias, kopas, ežerus ir upes, šventus akmenis. Paveikslų motyvai neatskiriami nuo autorės patirčių, kiekvienas jų pasakoja apie menininkę ir meną formuojančią kelionę. Žvelgdami į šią paveikslų seriją galime girdėti samių poetą Aillohaš: „Mano namai yra mano širdis ir ji migruoja kartu su manimi.” [7]
Vilniaus dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų paroda po sėkmingo starto rengiama jau antrus metus. Paroda vyksta visuose akademijos fakultetuose: Vilniuje, Kaune, Telšiuose, bei Klaipėdoje ir yra pasklidusi po daugiau nei 40 erdvių. Parodą galima aplankyti kasdien nuo 14 iki 19 val., išskyrus sekmadienį. Programą bei parodos lokacijas rasite https://vdagraduation.lt/
Nuotraukos Rūtos Matulevičiūtės.
Nuorodos:
[1] Marijos Gimbutienės šeima, bėgdama nuo sovietų režimo, per Vokietiją emigravo į JAV 20-o amžiaus trečiajame dešimtmetyje. „Voice of the Goddess: Marija Gimbutas,” režisierė Lolie Ragana (Santa Monica TV) https://www.starrgoode.com/gimbutusVoiceOfTheGoddess.html.
[2] Encyclopaedia Britannica, „Sakha” https://www.britannica.com/topic/Sakha-people.
[3] Office for Contemporary Art Norway. „Pauliina Feodoroff.” https://oca.no/se-NO/venice-biennale-2022/thesamipavilion-pauliinafeodoroff.
[4] Giovanni Aloi, and Susan McHugh. 2021. Posthumanism in Art and Science : A Reader. New York: Columbia University Press.
[5] W. Stoker. 2012. Where Heaven and Earth Meet : The Spiritual in the Art of Kandinsky, Rothko, Warhol, and Kiefer. Currents of Encounter. Amsterdam: Brill.
[6] Heide Hatry oficiali svetainė. https://www.heidehatry.com/
[7] International Sámi Film Institute. „ÁRRAN 360°” https://isfi.no/arran-360/.
