Artnews/Tie2

Išgirdus žodį siurrealizmas ir Salvadoras Dalí greičiausiai, kas ateis į galvą – jei ne pats menininkas, tai tikrai jo firminė tirpstančio laikrodžio ikona. Šiandien menininkas žinomas dėl savo teatrališko elgesio ir išvaizdos (ypač karikatūriškai vaškuotais ūsais), paveikslų ir  skulptūrų (pvz., Omaru papuoštas telefonas, 1938 m.), įdomios asmenybės ir tikrai nenuobodaus jo gyvenimo.

Dali tapo siurrealizmo sinonimu, tuo labai nustebindamas šio judėjimo įkūrėją André Bretoną, kuris vėliau netgi pasipiktino tokia Dali sėkme. Dali palikimas taip pat tapo precedentu kitiems menininkams, nes jis vienas pirmųjų sukūrė menininkui jo vardo prekės ženklą (kaip vėliau padarė Warholas ar Kunsas ir kiti). 

Ankstyvasis laikotarpis

Dali gimė 1904 metais Katalonijos mieste Figueres, Ispanijoje. Jo tėvas, teisininkas, buvo griežtas, antiklerikalinių pažiūrų, palaikęs Katalonijos autonomiją. Tuo tarpu jo motina skatino Dali menines ambicijas. Jis buvo antras vaikas, vardu Salvadoras: likus devyniems mėnesiams iki jo gimimo vyresnis brolis tuo pačiu vardu mirė būdamas trejų. Kai Dali sukako penkeri, tėvai jam pasakė, kad jis yra savo brolio ir sesers reinkarnacija, kuri, pasak jo paties, persekiojo jo gyvenimą ir meną iki pat mirties. „Maniau, kad esu miręs, kol nesužinojau, kad esu gyvas“, – sakė Dali apie virš jo kabojusią mirusių artimųjų šmėklą. 1963 metais jis nutapė „Mano mirusio brolio portretą“ – į pop meną panašų kūrinį, kuriame savo bendravardį brolį įsivaizdavo suaugusį. Dali taip pat žinojo, kad jo pavardė nebuvo ispaniška ar kataloniška, o kilusi iš Šiaurės Afrikos. Tai rodė ryšį su maurais, kurie VIII amžiuje užkariavo Pirėnų pusiasalį. Turbūt tai paaiškino Dali pomėgį ornamentams.

Išsilavinimas ir ankstyvoji karjera

1916 m. Dali pradėjo mokytis Figuereso miesto piešimo mokykloje. Su avangardu jis susipažino per katalonų impresionistą Ramoną Pichotą, kuris nuolat lankėsi Paryžiuje. Pichot supažindino jaunąjį Dali su Picasso ir futuristų darbais, kurie turėjo įtakos Dali kūrybai. 1921 metais mirė Dali motina. Tai menininkui buvo didelis smūgis. Po metų, būdamas 17-kos, Dali įstojo į Madrido San Fernando karališkąją dailės akademiją – iškiliausią Ispanijos meno mokyklą. Iš pradžių Dalí daugiausia dėmesio skyrė peizažams ir portretams, tačiau gana greitai jo menas pradėjo pasižymėti keistumu.

Dali galėjo piešti beveik fotorealistiniu tikslumu, o tai neabejotinai turėjo įtakos jo kūrybos pripažinimui. Tačiau net ir proziškiausios jo kūrybinės pastangos gali atrodyti keistai atitrūkusios nuo kasdienybės, kaip filme „Mergaitės nugara“ (1926), kurioje mergina nusisukusi mįslingai atsiriboja nuo stebėtojų.

Sigmundas Freudas tikriausiai padarė didžiausią ankstyvą įtaką Dali. Menininkas dar mokykloje pasinėrė į Freudo teorijas. Jis pritaikė Freudo mąstymą savo baimėms, troškimams ir neurozei nukreipti per savo meną. Dali kelis kartus bandė susitikti su garsiuoju psichoanalitiku, tačiau nesėkmingai. 1938 metais Dali pagaliau sugebėjo aplankyti Freudą Londone, kur jis gyveno pabėgęs nuo nacių anšliuso Austrijoje.

1924 metais Dali perskaitė Bretono siurrealizmo manifestą, kuriame buvo išdėstyta automatizmo samprata, raginanti rašyti ar kurti meną be sąmoningos minties. 1926 metais Dali persikėlė į Paryžių. Prie jo kūrybinio įvertinimo prisidėjo kolegos katalono Joan Miró, kurio biomorfinės kompozicijos įkvėpė jaunesnįjį menininką, pastangos. Miró, kuris prisijungė prie siurrealistų judėjimo jo pradžioje, supažindino Dali su Bretonu ir Pikasu, taip pat su savo galerininku. 

Dalí ir Luis Buñuel

1929 m. balandžio mėn. Dali bendradarbiavo su ispanų režisieriumi Luisu Buñueliu. Su juo  Dali susipažino, kai abu studijavo Madride ir kūrė trumpametražį filmą, kurį finansavo Buñuelio motina. Filmas vadinosi Un Chien Andalou. Filmas iš karto tapo sėkmingu ir galiausiai buvo pripažintas kinematografiniu šedevru dėl laisvo asociatyvaus provokuojančių vaizdų montažo. 

Dalí and Gala

1929 m. rugpjūtį Dali aplankė Paulas Éluardas, vienas siurrealizmo įkūrėjų, ir jo žmona Gala – Elena Ivanovna Diakonova. Dešimt metų vyresnė už Dali, Gala jį užkalbino ir netrukus jie užmezgė romaną. Galiausiai jiedu susituokė, o Gala tapo Dali bendražyge, modeliu ir mūza visam gyvenimui.

Dali padarė svarbų indėlį siurrealizmo ideologijai. Kai menininkai pradėjo jungtis į šį judėjimą, Bretonas pavedė Dali sugalvoti motyvą, kuris galėtų sujungti stilių ir ideologijų įvairovę. Dali pasiūlė „siurrealistinius objektus“ kaip vienijančią koncepciją. Dali pasiūlymas iš esmės buvo objekto estetikos pokytis, ryškiausiai matomas Marcelio Duchampo „Readymades“.

Dali siurrealistiniai objektai, užuot peržengę ribas tarp meno ir gyvenimo arba tarp aukštosios ir žemosios kultūros (kaip darė Duchampas), išlaisvino slapčiausias mintis ir jausmus. Dali šią idėją grindė Freudo fetišizmo teorija, kuri tyrinėjo erotinę fiksaciją, susijusių su atskiromis kūno dalimis. Paties Dali siurrealistiniai objektai, tokie kaip omarų telefonas, reiškė jo manijų fizinę formą. 

Paranojinis-kritinis metodas

Tuo pat metu Dalí sukūrė savo „paranojiškai kritinį“ metodą. Remiantis nuostata, kad paranojikai suvokia dalykus, kurių nėra, Dali „metodas“ savo kompozicijose išskleidė fantominius paveikslėlius kaip savotišką sąmonės srautą. Dali šią strategiją pavadino „spontanišku neracionalių žinių metodu, paremtu kritišku ir sistemingu kliedesių, reiškinių, asociacijų ir interpretacijų objektyvumu“.

Pagrindinė Dali paranojiško ir kritiško požiūrio iliustracija yra jo šedevras „Atminties išlikimas“ (1931). Jis skirtas apmąstymui apie santykinę laiko prigimtį ir tapo Dali kūrybos simboliu: kišeninis laikrodis suminkštėjo taip, tarsi būtų paliktas per ilgai saulėje. Pasak Dali, ši mintis jam kilo svajojant apie brandinto Camembert sūrio lėkštę. 

Šlovė ir turtas

Dali aistringai siekė pinigų ir žinomumo tuo metu, kai avangardistai tokius tikslus laikė meno išdavyste. Jis buvo begėdiškas savęs reklamuotojas, prisipažinęs, kad jam patinka „gryna, vertikali, mistiška, gotiška meilė gryniesiems“. Pirmoji jo paroda Paryžiuje Goemanso galerijoje 1929 metų lapkritį buvo komerciškai žlugusi, o kritikai griebėsi už galvų. Pirmasis jo apsilankymas Niujorke 1934 metais sukėlė audrą žiniasklaidoje, kurią Dali dar pakurstė tokiomis frazėmis: „Vienintelis skirtumas tarp manęs ir bepročio yra tai, kad aš nesu išprotėjęs“. Kiti viešųjų ryšių triukai – pokalbis Londone, kurį Dali pristatė vilkėdamas giliavandenio naro kostiumą. Į paskaitą Paryžiuje jis atvyko Rolls-Royce, prikimštu žiedinių kopūstų. Dėl tokių išdaigų jis sulaukė didžiulio spaudos dėmesio. O 1936 metais pasirodė ant ,,Times” viršelio.

Išvarymas iš siurrealistinio judėjimo

Dali politinės pažiūros buvo nukreiptos į kraštutinės dešinės pusę. Tiesa, niekada nebuvo patvirtinta, kad jis buvo fašistas. Jis palaikė Franco per Ispanijos pilietinį karą, taip pat buvo susižavėjęs Hitleriu. 1939 m. Dali sukūrė „Hitlerio mįslę“, kurioje buvo milžiniškas telefono imtuvas, lašinantis klampų skystį ant lėkštelės, kurioje buvo mažytė diktatoriaus nuotrauka. Dali taip pat draugavo su nacių simpatija Wallis Simpson – moterimi, dėl kurios Edvardas VIII atsisakė sosto, kad galėtų tuoktis. Nepaisant to, Dali tvirtino: „Aš nesu hitlerininkas“. Tačiau tai neįtikino Bretono, siekusio pašalinti Dali iš siurrealistų judėjimo. 1934 metais Dali buvo pateiktas siurealistų „teismui“ kaip fašistas. Dali šmaikštavo, kad „skirtumas tarp siurrealistų ir manęs yra tas, kad aš esu siurrealistas“. Vis dėlto, jo parama Franco kainavo jam draugystę su Buñueliu ir kitais, o 1939 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Bretonas galiausiai suplanavo Dali pašalinimą iš siurrealistų grupės – apkaltindamas jį karo palaikymu. Bretonas taip pat pasmerkė Dali paranojiškai kritinį metodą, nors iš pradžių jį gyrė.

Vėlesnė karjera

Bretonas pavydėjo Dali šlovės. Bretonas tapo Dali priešas ir siekė, kad pastarasis būtų pašalintas iš 1960 metų pasirodymo, kurį Niujorke organizavo Marcelis Duchampas. Bandymas nepavyko. Tačiau Dali žinomumas toliau augo, nes jis tapo labiau popkultūros reiškiniu, o ne menininku. Tais pačiais metais, kai buvo pašalintas iš siurrealistų, Dali sukūrė Veneros svajonę Niujorko pasaulinei parodai, savotiškus pramogų namus, skirtus meilės deivei. Jis taip pat pasirodė Holivude, kurdamas romantiškai „Moon Tide“ (1942) ir Alfredo Hitchcocko psichoanalitiniam trileriui „Spellbound“ (1945), nors abu buvo smarkiai apkarpyti, nes taip pareikalavo studijos vadovai. 

​​Kurdamas trumpą filmą „Destino“, Dali bendradarbiavo su „Disney” animatoriumi Johnu Henchu. Viena jo versija buvo baigta 2003 metais – jau gerokai po menininko mirties. 1948 metais Dali pasirodė garsiame žurnale “Life”, kuriame matomas kadras, kur menininkas levituoja studijoje su plūduriuojančiu molbertu, pakopine taburete ir kėde. Dali suteikė savo vardo licenciją kvepalų linijos kompanijai „Sears“, kuri taip pat pardavinėjo įrėmintas jo darbų reprodukcijas. Dali dažnai pasirodydavo televizijos reklamose. Kitaip tariant, Dali nepadarė nieko, ko Warholas nepadarytų vėliau. Tiesa, Andy niekada nesumenkino savo meno taip, kaip tai darė Dali. 1976 ir 1977 m. Dali pasirašė ir pardavė 17 500 tuščių popieriaus lapų su savo parašu, skirtų spaudos grafikos įmonėms. Toks žingsnis niekada nepasitvirtino – vietoj to, jie buvo naudojami kuriant jo darbų klastotes.

Paskutiniai metai

Nors ir ne tokių kaip savo ankstyvosios karjeros aukštumų laikais, Dali vėlesniais savo gyvenimo metais turėjo šlovės blyksnių. Pavyzdžiui, jo paveikslas „Haliucinogeninis Toreadoras“ (1968–1970) susilaukė sėkmės. Nuo 1980 m. Dali sveikata pradėjo silpnėti – prasidėjo Parkinsono liga ir depresijos priepuoliai bei priklausomybė nuo narkotikų. Kai 1982 metais mirė Gala, jo būklė pablogėjo. Dali atsisakė valgyti ir vos atsigavo nuo trečiojo laipsnio nudegimų, patirtų per gaisrą 1984 metais. Dali mirė nuo širdies smūgio Figuerese 1989 metais. Jam buvo 84-eri. Menininkas buvo palaidotas netoli savo vaikystės namų prie brolio, kurio likimas galbūt nulėmė vieną itin svarbų meno istorijos skyrių.