Tie2.lt/Valdonė Rudenkienė

,,Do you speak Sarunas Bartas language? (,,Ar kalbate Šarūno Barto kalba?), – kažkada seniai Kanų kino festivalyje paklausė vienas prancūzas, kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos. Ir tai nebuvo vienintelis atvejis, kai mūsų šalį užsienietis atpažino iš kino industrijos veidų. Tose Europos šalyse, kur kinas toks pat svarbus kaip ir sportas, gal net svarbesnis, papasakoti apie šalyje kuriamą kiną yra normalu. O tai dar kartą įrodo, kokia svarbi valstybei turėtų būti kino politika, industrija ir kino ekonomika.

Ne paslaptis, kad kinas yra viena paveikiausių kultūros sričių. Kinas kaip ir sportininkai ne prasčiau, o kartais gal net efektyviau reprezentuoja šalį tarptautiniuose renginiuose, tautinio kino kūrėjų pristatomys tarptautinei bendruomenei ne mažiau svarbus šalies tautinio pažinimo formavimui tarptautiniame kultūros kontekste. Pavyzdžiui, vien Kanų kino festivalyje kasmet akredituojami beveik penki tūkstančiai žurnalistų iš viso pasaulio, o apie kiną bent kelias savaites kalba net keli tūkstančiai pasaulio medijų.

Ar reikia daugiau įrodymų, kodėl kinas turi būti svarbi valstybės kultūros politikos dalis? Prašom. Kinas svarbi šalies ekonomikos dalis. Ne paslaptins, kad nemažai Europos šalių ir, žinoma, Holivudo tėvynė Jungtinės Valstijos – kino pramonę vertina kaip rimtą ir sudėtinę šalies ekonomikos dalį, kuri ne tik kasmet papildo valstybės biudžetą per mokesčius iš industrijos ir pajamas iš kino teatrų, bet kino renginiais pritraukia turistų į šalies biudžetą sunešančių ir savąją dalį.  Tačiau pastaraisiais metais Holivudą sparčiai vejasi ir Azijos kino pramonė. Šioje srityje, Europoje, žinoma, pirmauja prancūzai, net neslepiantys, kad mažasis Kanų miestelis galėtų išsilaikyti vien iš Kanų kino festivalio sunešamų pajamų. O kur dar kino teatrų pajamos? Čia ir vėl priekyje Prancūzija ir Didžioji Britanija, pagal statistiką galinčios pasigirti milijardiniais kino pelnais. Pavyzdžiui, didžiausia statistikos svetainė internete statista.com, įvedus raktinius žodžius „kino industrija“, pasitinka džiaugsmingais šūkiais: ,,Kinas grįžta! Praėjus beveik ketveriems metams nuo pandemijos pradžios, kino pramonė Europoje demonstruoja didžiulį tvirtumą. 2022 m. Europos, Vidurinių Rytų ir Afrikos (EMEA) pasaulio kino kasų  pajamos kartu sudarė šiek tiek daugiau nei septynis milijardus JAV dolerių. Pagal parduotus bilietus dvi iš 10 geriausių kasų rinkų 2022 metais buvo Europos ekonomikos: Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Bendros Europos kino teatrų pajamos siekė 6,6 mlrd. eurų. Nors ši vertė vis dar nesiekia priešpandeminio lygio, ji didėja nuo 2022 metų o tai rodo galimą didžiulį augimą. Oficiali statistika rodo, kad 2022 metais pasaulinės kino teatrų pajamos siekė apie 26 milijardus JAV dolerių, iš kurių daugiau nei pusė – 14,1 milijardo dolerių – buvo iš tarptautinės rinkos (be Kinijos). 2023 metais pajamos augo visuose regionuose, nes Kinijos rinka tais metais iš viso surinko 8,3 mlrd. dolerių.

Europos kino lopšiu vadinama Prancūzija yra geras pavyzdys, kaip kiną paversti ne tik pramoga, kultūros dalimi, bet ir stipriu ekonominiu ramsčiu. Žinoma, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, kur holivudinė kino pramonė pati skinasi kelią į pelną, Prancūzijoje ji vis dar smarkiai remiama valstybės, kuriai kino palaikymas – tiesiog garbės reikalas. Filosofija paprasta: šalis, kuri istoriškai svarbi kinui, kuri turi gerą kiną ir kuri išmano kiną, turi turėti ir stiprią savo kino mokyklą bei kino industriją. Oficiali statistika rodo, kad nepaisant pandemijos poveikio kino teatrų lankomumui ir gamybai, Prancūzijoje sukurtų filmų skaičius per pastarąjį dešimtmetį išliko gana stabilus. Filmų gamyba pasiekė aukščiausią tašką 2021 metais – 340 vaidybinių filmų, o 2023 metais šis skaičius sumažėjo iki 298. Tais pačiais metais prancūzų filmų platinimas sudarė 557,68 mln. eurų pajamų, iš kurių apie 503 mln. sugeneravo pirmieji filmai ir beveik pasiekė pandemijos lygį, o valstybės parama kinui kasmet auga.

Kaip yra Lietuvoje? Kokią kino politiką ir ekonomiką turime mes? Kino įstatymas sako, kino politiką ir strategiją formuoja Kultūros ministerija, o jos įgyvendinimas deleguojamas Lietuvos kino centrui, pavaldžiam Kultūros ministerijai. Svarbu, kad kino gamybos finansavimas priklauso nuo Lietuvos kino centro sprendimų (dažniausiai orientuotas į autorinį kiną), o komercinis kinas ir jo finansavimo šaltiniai dažnai paliekami pačių kino gamintojų valiai ir jų verslui, o kino ekonominiai rodikliais matosi ir pagal parduotus bileitus. Tad kinas Lietuvoje gali būti skirstomas į komercinį – orientuotą į pelną ir autorinį, remiama valstybės. Vis dėlto, kai kalbame apie kino industrijos nešamą ekonominė naudą valstybės biudžetui, reiktų vadovautis ir išoriniais kino gamintojais, kurie Lietuvą renkasi kaip filmavimo lokaciją, turi galimybę pasinaudoti naudojasi pelno lengvata, bet atveža ne tik darbo vietas mokesčius į valstybės ir miesto biudžetą, bet ir turistų, jei filmas sulaukia pasaulinės šlovės, kaip atsitiko su Lietuvoje filmuotu „Černobiliu“. Pavyzdžiui, Vilniaus kino biuro užsakytas tyrimas 2023 metais pateikia tokius duomenis:Vilniaus miesto savivaldybėje kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų gamybos sukuriama pridėtinė vertė (į pridėtinės vertės skaičiavimą įtraukiama ne tik kino ir vaizdo filmų gamybos, bet ir televizijos programų gamybos bendrai sukuriama pridėtinė vertė) 2017–2021 m. laikotarpiu išaugo beveik 2 kartus ir 2021 m. siekė 20,8 mln. Eur. Tai sudarė 82 proc. visos kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų gamybos sukuriamos pridėtinės vertės Lietuvoje. Tyrimas parodė, kad Lietuvoje pastarąjį penkmetį sparčiai augo nacionalinių ir tarptautinių kino projektų apimtys, o net 90–95 proc. kino industrijos sutelkta sostinėje. Įvairias sostinės vietas ekranuose jau išvydo milijonai serialų „Sisi“, „Stranger Things“, „Hilma“, „Young Wallander“ „Clark“, „Černobylis“  žiūrovų visame pasaulyje.

2017–2021 m. sukuriamų darbo vietų skaičius kito netolygiai, kadangi sukuriamų darbo vietų skaičius tiesiogiai priklauso nuo kino projekto tipo (nacionalinis, bendros gamybos, užsakytas) ir projekto dydžio. 2021 m. Vilniaus mieste sukurtų darbo vietų skaičius iš kino projektų gamybos galėtų būti apie 5 tūkst. ir palyginti su 2017 m., galėjo išaugti apie 1,5 karto,  o į Vilniaus miesto biudžetą įskaityta GPM dalis iš kino projektų 2017-2921 siekia 5, 1 mln. Eur., į Vilniaus miesto biudžetą įskaityta rinkliavos už parkavimą dalis iš kino projektų gamybos siekia tų pačių metų intervalu saičiuojama 281 tūkst. Eur., o per ketverius metus skurta pridėtinė vertė siekia 84,6 mln. Eur., sukurta darbo vietų – 19 tūkst., o sugeneruotų pajamų iš kino gamybos galime skaičiuoti  104, 5 mln. Eur. Ar tai yra maksimalūs ekonominės naudos kaičiai, kuriuos gali pasiekti Lietuvos kinas? Žinoma, ne. Toliau Vilniaus kino biuro užsakytas tyrimas (beje, tai yra vienas iš nedaugelio kino ekonominė vertės tyrimas, tiesa, pagrinde tik Vilniaus miestui, su keliomis išimtimis į miesto biudžetą) teikia siūlymus. Visų pirma, paties miesto rūpesti ne tik kino gamyba, bet ir kino finansavimu. Kas trejus metus vykstantys kino konkursai su nė šimto tūkstančio nesiekiančiu biudžetu, nėra ir negali būti pakankamas finansavimas kinui. Ataskaitoje siūloma steigti regioninį Vilniaus kino fondą. Tačiau kinas nėra vien tik finansai. Ataskaitoje siūlomas intensyvesnis bendradarbiavimas kino srityje su kaimynais, pavyzdžiui,  Lenkija. Kino studjos įrengimas ir infrastruktūos gerinimas.

Siekiant pritraukti didesnius užsienio kino projektus, ypač svarbi infrastruktūra – kino studijos ir paviljonai, kurių Vilniaus mieste šiuo metu labai trūksta. Pastebima, kad jau šiuo metu sudėtinga konkuruoti su geografiškai netoli esančiais Europos miestais (Praha, Budapeštas), kurie gali pasiūlyti labiau išvystytą infrastruktūrą. Remiantis gerųjų užsienio šalių praktikomis, pastebima, kad kai kurie miestai konkurentai (pvz., Talinas) vysto bendrus projektus, kuriuose dalyvauja šalis, miestas, kino industrijos atstovai.

Vis dėlto vietos savivalda anaiptol nėra pagrindinis ir vieninitelis kino finansavimo šaltinis. Oficialiuos šaltiniuose skelbiamas, kad Lietuvos kino centrui 2019–2022 metais kino projektų parengiamiesiems ir gamybos darbams skirta beveik 22,5 mln. Tačiau valstybės parama kinui nėra orientuota į kino gamintojų pelną, todėl esą remia tą kiną, kuris nebūtinai būtų popuiarus, o tai reiškia ir pelningas. Rengiant straipsnį nepavyko Lietuvos kino centro analizės apie kino ekonomiką. Tačiau ši valstybės įstaiga didžiuojasi pelno lengvata dėl kurios, pasak šios įstaigos, išlošia visi – verslas, nes pasinaudojęs lengvata remia kiną ir gauna mokestinė lengvatą ir, žinoma, kino gamintojai, gaunantys dar vieną finansavimo šaltinį. Mokestinė lengvata, profesionalai, draugiška reguliavimo ir mokesčių sistema bei universalios filmavimo lokacijos, pasak kino profesionalų, lemia industrijos augimą. Tačiau išsamios ekonominės analizės nebuvimas ne tik savivaldybės, bet ir valstybės mastu (už kurios atlikimą galėtų būti atsakinga Kultūros ministerija ar deleguotų šia užduotį sau pavaldžiam Lietuvos kino centrui) neleidžia susidaryti bendro vaizdo, ar kasmet kino gamintojams dalinamos valstybės lėšos (rudens ir pavasario konkursuose už kuriuos yra atsakingas Lietuvos kino centras) yra efektyvios kino ekonomikos atžvilgiu.