Kristupas Ališauskas/Tie2
2023 metų liepos 21-oji – ilgai laukta diena. Jau prieš metus sklido kalbos, jog tą dieną įvyks dviejų svarbių filmų premjeros – ,,Oppenheimeris” (rež. Christopher Nolan) ir “Barbė” (rež. Greta Gerwig) Abu filmai yra žinomų režisierių, kino kūrėjų, kurie savais būdais plečia kino meno galimybes ir sugeba pritraukti didelius žiūrovų skaičius į kino sales. Nors jų karjeros kardinaliai skiriasi – Nolanas yra žinomas kaip filmų kūrėjas, dirbantis su naujausiomis technologijomis ir kuriantis plataus teminio spektro, rimto tono filmus. O Gerwig – visai kitokia, jos filmuose dominuoja lengvumas nors plėtojamos temos nėra lengvos; šiuo metu visus tris režisierės filmus tarpusavyje akivaizdžiausiai sieja moters padėties visuomenėje ir mažesnėse socialinėse grupėse klausimas. Tad kuo šie filmai mums yra svarbūs dabar?
Robertas Openeheimeris – žmogus, vadinamas atominės bombos tėvu. Jis vadovavo Manheteno projektui, kuriame dalyvavo daugybė vakarų mokslininkų kuriant atominį ginklą JAV. Ir gal iš pradžių tai gali pasirodyti, kaip dar vienas biografinis filmas, tačiau šį kartą režisierius pasistengė filmą sudėlioti taip, jog nesijaustų įprastinė biografinės istorijos arka: herojaus pristatymas – iššūkio atsiradimas – sėkmė arba karjeros viršūnė – nuosmukis arba mirtis. “Openheimeris” – į vieno žanro rėmus netelpantis kūrinys, tai yra biografinio, karinio, psichologinio trilerio ir teisinės dramos mišinys. Šiame filme rodomas 30 metų laiko tarpas, tačiau filmo eigoje Openheimerio praeitis, ateitis ir dabartis yra tarpusavyje persimaišę. Tai sukuria subjektyvaus labiau psichologizuoto pasakojimo jausmą. Viena svarbiausių šio filmo moralinių dilemų – kiek nekaltų žmonių turi mirti, jog būtų užbaigtas karas tarp valstybių? Tai rezonuoja su karo Ukrainoje realijomis. Jau daugiau nei metus kiekvieną dieną gyvename šalia karo zonos, kasdien matome ir girdime pranešimus apie civilių žūtis ir atakas prieš civilinę infrastruktūrą. Nestinga ir grasinimų masinio naikinimo ginklais. Turbūt pirmą kartą per ilgą laiką, daugelis iš mūsų gyvendami čia (netoli Ukrainos) pajutome konflikto grėsmę ir jo svorį. Atsimenu karo pradžioje, girdėjau gatvėje pokalbį tarp dviejų jaunų žmonių, kurie samprotavo, kada ir kur rusai numes atominę bombą, ar ant Kijivo? O gal ant Charkivo? Openheimerio istorija mums primena, kam buvo sukurtas šis ginklas iš pradžių. Atominės bombos paskirtis – užbaigti karus, palaužti žmonių kovinę dvasią. Jeigu prisimintumėm karo pradžios dieną – 2022 vasario 24-ąją, daugelis turbūt netikėjo, jog karas gali prasidėti. Užtenka tik pasvarstyti apie tai, koks būtų masinio naikinimo ginklo poveikis. “Openheimerio” eigoje šalia pagrindinių filmo veikėjų, atsiranda daugybė realius mokslininkus įkūnijančių personažų. Šią sudėtingo siužeto problemą režisierius sprendžia apgalvotai – kiekvieną sykį dialoge iškilus vieno ar kito mokslininko pavardei, jo personažas sušmėžuoja ekrane, tačiau nežinantiems tikros Openheimerio istorijos, šis filmas gali pasirodyti pernelyg tirštas ir klampus, ne mokslinių samprotavimų, (kaip ankstesni Nolano filmai) bet šį kartą – istorinių detalių. Galbūt toks ir buvo režisieriaus tikslas: greitai vesti žiūrovą per istoriją keliant psichologinę įtampą, o antro plano personažus (net ir išdaviką!) palikti tarsi scenos dekoracijas – tik akimirksniui ar vienai scenai sušmėžuojančius filme, liekant prie Openheimerio portreto?
Tuo tarpu “Barbės” filme mes matome šiuolaikinės visuomenės pjūvį. Šiame filme mums pristatomi du pasauliai – Barbės pasaulis (kuriame mergaitės žaidžia su barbėmis ir kuria savo išgalvotas situacijas) ir tikrasis, žmonių pasaulis. Tarp jų atsidūrus Barbei ir Kenui įvyksta konfliktas, nes lėlės supranta, jog žmonių pasaulis funkcionuoja priešingai nei barbių. “Barbės” filmas yra puikus šių laikų satyros pavyzdys – čia yra ir alternatyvūs pasauliai, ir greitas veiksmas, ir daugybė įvairių pop kultūros nuorodų – nuo Francio Fordo Coppolos “Krikštatėvio” (the Godfather, 1972) iki Zack Snyder “Teisingumo lygos” (Zack Snyder’s Justice league, 2021). Visos šios pop kultūros nuorodos sumaišomos su socialine kritika – filme dominuoja moters įvaizdžio, jos padėties visuomenėje ir šeimoje problemos bei patriarchalinio visuomenės modelio kritika. “Barbės” filme atpažįstamos situacijos abiejų lyčių atstovams (turbūt smagiausia filmo vieta, kurioje šaipomasi iš vyrų pomėgio nuodugniai aiškinti dalykus moterims), todėl kritika, jog neva šis filmas yra skirtas tik moterims ir vaikams, mano nuomone, yra paviršutiniška. Galbūt tai yra susiję su satyros žanru? Dėl humoro jausmo ginčytis nėra reikalo, tačiau “Barbėje” situacijos tikrai nėra vienareikšmiškos, tad ir nereikėtų jo žiūrėti kaip įprasto filmo. Lietuvoje dėl įvairių aplinkybių žmogaus teisių judėjimai vystosi lėčiau, nei vakaruose, tad šis filmas gali tapti gera edukacijos priemone, tiek vaikams, tiek suaugusiems. Juk lytinis švietimas taip pat yra jautri tema, tad kodėl nepradėjus nuo filmo apie lėles? Žvelgiant į dabartinį kino kontekstą, “Barbė” turi panašumų su šių metų oskarų nugalėtoju “Viskas, visur, vienu metu” (Everything, everywhere all at once, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert, 2022) Abiejuose filmuose šiuolaikinės visuomenės problemos yra nagrinėjamos inovatyviom kino formom, pastarasis filmas jau laimėjo savo apdovanojimus. Manau, jog kitų metų apdovanojimų ceremonijose “Barbės” laukia panašus scenarijus. Tačiau dažniausiai meno kūriniai yra kuriami ateities kartoms, tad tikrasis šių filmų išbandymas ir pripažinimas laukia ateityje.
Tiek “Barbė”, tiek “Openeheimeris” tarpusavyje yra absoliučiai skirtingi stiliumi ir kuriamu pasaulėvaizdžiu, tačiau jie abu yra aktualūs Lietuvoje. Abu šie filmai nagrinėja temas, kurios atsispindi ir mūsų visuomenėje: karas; lyčių lygybė ir nelygybė; politinių pažiūrų skirtumai; istorinių traumų pasekmės ir kt. Neabejoju, jog šie filmai įveiks laiko testą ir praėjus ilgesniam laikotarpiui, juos žiūrėsim visai kitomis akimis, tačiau tiek “Barbė”, tiek “Openheimeris” rezonuos jau su kitom – ateities problemomis.
