Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
,,Menininkas kuria pasaulį savo vaizdiniais, pasakojimais ir kviečia į diskusiją. O diskusija veda į emociją, iš jų – į įkvėpimą, mintį, ir veiksmus. Todėl menininko vaidmuo visuomenėje yra labai atsakingas ir svarbus. Kaip informacijos ir požiūrio laidininkai, galime prisidėti prie gerųjų arba blogųjų pokyčių: priklauso nuo kūrybos ketinimų”, sako menininkė Kristina Asinus, tik ką pristačiusi savo naujausią parodą ,,Zep Tepi”.
Kristina, papasakok šiek tiek apie savo – menininkės kelią.
Jau paauglystėje tvirtai žinojau, kad noriu savo gyvenimą sieti su kūryba, nuotykiais, ezoterika ir atradimais. Domėjausi senosiomis kultūromis, skaičiau ezoterines knygas, daug laiko praleisdavau gamtoje, nuolat piešdavau. Žinojau, kad ateityje rinksiuos profesiją, kuri leis jaustis laisvai. Negalėjau savęs įsivaizduoti dirbant ofise ar ten, kur reikia daug bendravimo (bandžiau, bet, tiesą sakant, nieko gero iš to neišėjo). Mano atradimai ir kūryba kyla iš vidaus, buvimo gamtoje, buvimo su savimi. Tikiu, kad taip labiausiai galiu prisidėti ir prie kitų gerovės.
Kadangi labai domėjausi žemės praeitimi ir senovės civilizacijomis, rimtai svarsčiau tapti archeologe arba geografe. Tačiau, kai reikėjo apsispręsti kur stoti mokytis, pasirinkau menininkės kelią. Priežastis labai paprasta – mene pasaulį galima tyrinėti daug plačiau ir drąsiau. Nereikia nuolat bijoti ar telpi į nusistovėjusių dogmų rėmus ir kad tavo vaizduojama alternatyvi pasaulio samprata bus nesuprasta. Kaip menininkė dažnai jaučiuosi esanti tarsi archeologė kultūros srityje. Savo kūryboje kalbu apie pirmapradžių įvykių esmę ir evoliuciją, nebijau remtis alternatyviomis mokslo teorijomis ar senai pamirštomis, tačiau kasdien vis labiau bundančiomis, senosiomis filosofijomis, jų išmintimi.
Tavo kūryboje daug gamtos motyvų. Atrodo, tave domina žmogaus, gamtos ir technologijų sintezė. Tiesa?
Labai. 2022-aisiais metais Godo galerijoje pristatyta paveikslų serija “Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė” buvo skirta būtent šiai temai. Mane neramina spartus ir ne itin kontroliuojamas technologijų populiarėjimas, nes taip žmonės vis labiau tolsta nuo gamtos ir taip vis labiau prisideda prie Žemės naikinimo. Vis dėlto savo menu niekada nesistengiu šokiruoti. Menininkai dažnai renkasi tokį būdą norėdami kuo labiau paveikti žiūrovą ir įtikinti apie problemos opumą. Esu tikra, kad nors toks būdas išties paveikus, jis neišlieka ilgai, o blogos emocijos skatina neigimą ir dar didesnę tamsą. Kam to reikia? Ir taip tamsos aplinkui per daug. Apie blogus dalykus renkuosi kalbėti šviesiai: renkuosi rodyti žmonėms Žemės ir žmogaus grožį, jų neatsiejamą abipusį ryšį, stengiuosi skleisti viltį ir įkvėpti. Tai padaryti daug sunkiau negu minėtu negatyviuoju būdu. Remiuosi filosofine literatūra, moksliniais atradimais ir kitais šaltiniais, kurie galėtų sustiprinti mano koncepciją, ,,pamaitinti” žiūrovą intelektualiai ir suteikti vilties. Lyginu technologijas ir gamtą, kalbu apie tai, kuo jos panašios ir kuo skiriasi. Juk gamta lygiai taip pat gali programuoti žmogų, įkvėpti, gydyti ir saugoti. Esame šiuo metu kryžkelėje. Nuo mūsų priklauso ką pasirinksime: tapsime jautresniais ir pastabesniais savo planetai ir jos stebuklams ar atitolsime ir pasirinksime virtualų pasaulį, pasinersime į jo magiją.
Ką simbolizuoja džiunglės? Ar tai paralelė šiuolaikiniam pasauliui?
Mano džiunglės atrodo žalios, jos yra tarsi erdvė, kurioje vaizduoju atgimstantį XXI amžiaus žmogų. Kuo toliau, tuo labiau modernusis žmogus kišasi į gamtą, jos dėsnius ir procesus. Būtent jis kuria technologijas, ginklus, karus, kelią taršą. Todėl savo paveiksluose vaizduoju jį – grįžusį į gamtą, į pirmapradę žemės gausą ir žalumą. Jis atranda save iš naujo leisdamasis į savo vidinę kelionę. Jame atgimsta protėviai, taip sugrąžindami išmintį dabarčiai. Šiuolaikinis žmogus tokiu būdu tarsi aplenkia laiką. Apsuptas gamtos jis persikrauna, atrakina DNR grandinės kodus ir patiria alcheminę transformaciją – įkūnija milijonus metų kauptą išmintį, kuri gali teigiamai keisti dabartį ir negandas. Pabuvęs gamtoje žmogus įgauna raktus į daug daugiau, negu tik proto ir progreso pasaulį. Jis suvokia amžinumą ir ryšį su tuo, kas gyva. Tai nėra tik paralelė. Tai labiau alternatyva sintetinei proto karalystei.
Tavo kūriniuose daug ryškių spalvų. Ar tai – tavo kūrybos išraiška?
Galima ir taip sakyti. Nors kasdienybėje nesirengiu ryškiai ir nesu labai triukšminga, savo kūryboje nebijau atviros spalvos. Kaip ir mano pirmapradžių džiunglių bei senųjų filosofijų esmės – spalva kalba tiesiogiai, be priemaišų, nenugesinta. Nesivaikau madų ar meno tendencijų, madingų koloritų dermių ar tam tikros dažo konsistencijos. Prisimenu profesoriaus Arvydo Šaltenio man pasakytus žodžius: ,,Tapyk tiesą. Tapyk realybę tokią, kokią matai. Kiekvieno tiesa yra unikali”. Čia ir slypi visas grožis. Kažką manyje šie žodžiai turbūt užkabino. Galbūt panaikino baimę klysti? Išsiskirti? Spalvos man neleidžia meluoti, o istorijos tampa gyvos, alsuojančios ir įtraukiančios.
Kas tau svarbiausia kuriant?
Išreikšti kuo geriau tai, kas man svarbu. Padaryti tai techniškai profesionaliai ir kitoniškai. Sukurti gerą ir paveikų meno kūrinį man yra lyg stebuklas. Tada jaučiuosi tarsi pažabojusi realybę. Ir tai virsta kasdieniu kūrybiniu varikliu. Taip pat labai svarbu dirbti su pačia savimi. Gyventi kuo švariau, tvarkytis su savo mintimis, aplinka, sveikai maitintis ir neįsileisti negatyvumo. Menas kiekvienoje kultūroje yra labai galingas įrankis, o menininkai yra laidininkai, todėl manau meną turime kurti sąmoningą ir atsakingą. Nepaversti kūrinių savo vidinio psichologinio pasaulio žaizdos atspindžiu, o atvirksciai – tik viduhe išgijus imtis teptuko. Kalbu apie profesionalųjį meną, kurį pristatome visuomenei. Vidinėms žaizdoms gyti puikiai veikia meno terapija, tačiau ne itin palaikau terapinių žaizdų skleidimą bendroje profesionalaus meno rinkoje.
Ar turi kas tave įkvepia?
Labiausiai – gamta. Gamtos paslaptys, jos išmintis, kitimas. Gamtoje gimė visos filosofijos, susiformavo ištisos civilizacijos. Į gamtą žiūriu plačiai – kaip į gyvenimo būdą, kuris aprėpia visa, kas mums žinoma, dar ne, arba seniai pamiršta.
Daug skaitau, klausau įvairių tinklalaidžių, ypač tapybos proceso metu. Visa tai kasdien gilina mano žinias apie mus supantį pasaulį, dėl to vis daugiau įdomių suvokimų galiu perteikti savo paveiksluose. Informacijos tiek daug, kad norėdama ją sudėlioti į protui suvokiamas lentynėles, ieškau būdų kaip viską supaprastinti, sujungti. Kalbu simboliais, pavyzdžiui, tatuiruotėmis ant paveikslų personažų, keistesne kompozicija ir kiekvieno paveikslo pavadinimais. Kalbėdama metaforomis, bandau tą informaciją laužti tarsi šviesą ir eksperimentuoti atspindžių kintamumais – kaip skaidriame kalnų krištolo kristale. Kristalas turi daugybę skirtingų briaunų ir plokštumų, kurios atspindi šviesą (informaciją).
Kokiais menininkais žaviesi?
Drąsiais, meistriškais, nebijančiais spalvos ir kalbančiais apie svarbius konceptus. Labai svarbus menininko unikalumas, jo vystomas stilistinis braižas ir nuoseklumas.
Jau ilgą laiką man labai patinka kanadiečių kilmės tapytojas Andrew Salgado. Esu sužavėta jo tapybiniu polėkiu, produktyvumu ir asmenybės nuoširdumu. Taip pat žaviuosi airių tapytojo Conor Walton kūryba. Joje tiek daug įdomių koncepcijų, ironijos, o paties menininko teptuko meistrystė tiesiog stulbinanti. Prie inspiracijų galiu stipriai paminėti ir Przemek Blejzyk (Sainer), Chris Leib, Anna Valdez, Theo Pinto, kitus.
Ar jautiesi atradusi savo kūrybinį braižą, ar dar ieškojimų – eksperimentų kelyje?
Esu tikra, kol gyvas menininkas, jis visuomet eksperimentuoja, bando kažką naujo. Visa tai yra natūralus profesinis augimas. Nemanau, kad mano braižas ir stilistika turėtų smarkiai kisti. Jie man suteikia laisvę, atpažįstamumą ir taip kurdama jaučiuosi savimi. Ateityje planuoju gilintis ir sujungti savo kūryboje ir daugiau medijų – vaizdo, keramikos, skulptūros ir kitas. Visa tai papildytų mano paveikslus ir leistų dar kitoniškiau išreikšti idėjas.
Kūryba – tai pokalbis su žiūrovu?
Taip, tai dialogas. Menininkas kuria pasaulį savo vaizdiniais, pasakojimais ir kviečia į diskusiją. O diskusija veda į emociją, iš jų – į įkvėpimą, mintį, ir veiksmus. Todėl menininko vaidmuo visuomenėje yra labai atsakingas ir svarbus. Kaip informacijos ir požiūrio laidininkai, galime prisidėti prie gerųjų arba blogųjų pokyčių: priklauso nuo kūrybos ketinimų. Meno kūrinys yra subtilus įkvėpimo šaltinis žmogui, pasiruošusiam išgirsti ir norinčiam jautriau pajausti realybę. Norinčiam ne vien gyventi technologijų ir medijų brukamoje pasaulio kasdienybėje, diktuojančioje kaip galvoti, elgtis ir priimti sprendimus, o pradėti klausytis savo vidaus ir žvelgti plačiau. Pastebėti stebuklus ir magiją, slypinčią gamtoje ir kasdienybėje. Ji visuomet egzistavo ir egzistuos, tik jai pamatyti reikia lavinti savo pojūčius ir plėsti pasaulėžiūrą, o menas, muzika, teatras ir literatūra yra vieni svarbiausių įrankių.
Nuotraukos K. Asinus.