Kostiantyn Doroshenko/Tie2.lt

Ksenia Malykh devynis metus buvo vienas iš žinomiausios privačios Ukrainos šiuolaikinio meno institucijos – PinchukArtCentre – veidų. Ten ji vadovavo Tyrimų platformai. Šešerius metus ji taip pat vadovavo galerijai Kyjivo meno centre ,,Closer”, įkurtame buvusios juostų audimo fabriko teritorijoje. Per Rusijos karo prieš Ukrainą įkarštį, 2024 metais, ji tapo ,,Promprylad Art Center” Ivano Frankivske vadove. Centro erdvė revitalizuotos gamyklos struktūroje užima 1350 kvadratinių metrų trijuose aukštuose. Pirmąją ten surengtą parodą – „Kaip tai padaryta?“ (autoriai: Roman Khimei ir Yarema Malashchuk) – per du mėnesius aplankė apie 1,5 tūkstančio žiūrovų. Joje pristatyti „ready-made“ objektai ir pasenusios staklės buvo suvokiami ir estetiškai, ir su liūdesiu: buvusi galia tarsi balansavo tarp muziejinimo ir utilizavimo.

Ksenia Malykh ne kartą dirbo projektuose, kurie buvo pristatyti Venecijos bienalėje. Šiuo metu ji yra Ukrainos paviljono kuratorė šiame forume. Projektas „Saugumo garantijos“ pristatys Zhannos Kadyrovos skulptūrą „Origami elnias“. 2019 m. ji buvo pastatyta demontuoto sovietinio lėktuvo Sukhoi Su-7 vietoje Pokrovske, Donecko srityje. Šiuo metu miestas yra fronto linijoje, dėl jo vyksta įnirtingos kovos. Iš Pokrovsko evakuota skulptūra prieš demonstravimą Venecijoje keliauja per Europos sostines kaip priminimas apie saugumo garantijų, suteiktų Ukrainai pagal Budapešto memorandumas mainais už branduolinio ginklo atsisakymą, neveiksmingumą.

 „Reikia permąstyti kuratorių vaidmenį“, – tai jūsų tezė interviu leidiniui post impreza. Kodėl kyla toks poreikis ir kokia kryptimi siūlote tą permąstymą?

Kuratorystės vaidmens permąstymas šiandien pirmiausia reiškia dėmesio fokusavimo pasikeitimą. Esame įpratę prie modelio, kuriame kuratorius ar kuratorė yra projekto centras, tačiau egzistuoja ir kiti požiūriai. Pirma, tai darbas, orientuotas į menininkų palaikymą. Tokiu atveju kuratorė veikia kaip partnerė, pašnekovė, globėja ar prodiuserė. Tai gili sąveika, kurioje kontekstas gimsta dialoge. Antra – ir apie tai dabar galvoju daugiausia – institucinė kuratorystė. Čia svarbu peržiūrėti kuratoriaus ar kuratorės poziciją komandos viduje. Dažnai atsiranda atotrūkis: yra „turinio kūrėjai“ ir yra vadybininkai bei vadybininkės, kurie tą turinį aptarnauja. Siūlau atsisakyti modelio „vadyba kaip paslauga“. Tikslas – sukurti erdvę, kur vadybininkai nebūtų atskirti nuo turinio, o taptų jo bendraautoriais. Tai turėtų būti horizontali partnerystė, o ne hierarchinis idėjų aptarnavimas.

,,Promprylad Art Center” atsirado projekto „Promprylad. Renovacija“ pagrindu – ambicingame centre revitalizuotos gamyklos teritorijoje, kurios istorija prasidėjo dar 1905 metais. Kaip institucija, deklaruojanti judėjimą meno demokratizavimo link, sąveikauja su investiciniais ir verslo „Promprylad“ tikslais?

Mes esame didelės ekosistemos dalis, ir tai pirmiausia reiškia horizontalų ekspertinių žinių mainą, o ne pavaldumą verslo tikslams. Pavyzdžiui, aktyviai plėtojame bendradarbiavimą su kitomis „Promprylad“ iniciatyvomis: Pole(dirbtuvės), Petros (veteranų, karių ir civilių sąveikos centras). Mus taip pat stipriai remia ,,Promprylad” fondas. Svarbu suprasti teisinę ir turinio autonomiją: mes esame atskira nevyriausybinė organizacija. Mūsų programai ir vizijai neturi įtakos inovacijų centro investiciniai planai – tai išimtinė mūsų stebėtojų tarybos prerogatyva. „Promprylad“ padėjo mums rasti steigėjus-mecenatus, kurių įnašai padengia bazinius komandos ir institucijos poreikius. Tai suteikia stabilumo, tačiau kiekvienai atskirai meninei programai ar parodai lėšas renkame atskirai. Toks modelis leidžia išlaikyti nepriklausomybę ir kartu būti integruotiems į aplinką, kurioje menas neegzistuoja izoliuotai.

Ar atsižvelgėte į kitą Ukrainos patirtį – pramoninių teritorijų meninę revitalizaciją, ypač Donecko centrą ,,Izolyatsia”?

Nuoširdžiai gerbiu „Izolyatsia“ indėlį į Ukrainos meno istoriją ir jų patirtį formuojant naujas bendruomenes. Tačiau mes negalime ir nesiekiame kopijuoti jų modelio. Mūsų užduotis – išbandyti kitokią kultūros institucijos finansavimo logiką. Deriname privačių donorų įnašus, grantų programas (tiek Ukrainos, tiek tarptautines) ir aktyviai įtraukiame Ukrainos verslą. Norime sukurti modelį, kurį būtų galima pritaikyti kituose kontekstuose. Tai gyvybingos schemos paieška, kur kultūra nėra dotuojama ar priklausoma nuo vieno šaltinio, o integruota į ekonomiką kaip lygiavertė partnerė. Mūsų tikslas – parodyti, kad meno centras gali būti finansiškai tvarus ir autonomiškas.

Ką jums reiškia sąvoka „revitalizacijos etiškumas“?

Man etiškumas pirmiausia reiškia atsakingą kaimynystę ir darbą su vietos atmintimi. Mes esame inovacijų centro „Promprylad“ rezidentai, ir mums svarbu, kad ši ekosistema įkūnija poveikio investavimo modelį, kuriame socialinis poveikis miestui yra ne mažiau svarbus nei pelnas. Kaip meno institucija kartu su ,,Promprylad” fondo projektais suteikiame šiai revitalizacijai etinį matmenį per kultūrą, kuri neleidžia erdvei tapti vien funkcionalia ar biurokratine. Etiška yra tada, kai menas netampa gentrifikacijos įrankiu ar tik „dekoracija“ brangiam nekilnojamajam turtui, o veikia kaip įtrauki aplinka įvairioms bendruomenėms. Mes neateiname į „tuščią lapą“, nes šis pastatas turi savo industrinę istoriją, ir revitalizacija mums yra gyvybės sugrąžinimas taip, kad būtų gerbiama žmonių, čia dirbusių dešimtmečiais, istorija.

Pirmoji ,,Promprylad Art Center” paroda – „Kaip tai padaryta?“ – menininkų Roman Khimei ir Yarema Malashchuk. Ji paliečia ir gamyklos istoriją, ir revitalizacijos procesą. Tai taip pat netiesioginis, bet svarbus pokalbis apie karą. Apie sovietinį industrinį paveldą ir urbicido praktikas, kurias rusai taiko prieš Ukrainą. Kokios prasmės buvo įdėtos į parodą ir kokios, galbūt netikėtai, atsiskleidė per ją?

Paroda „Kaip tai padaryta?“ – tai bandymas muzeifikuoti pereinamąją būseną. Pradėjome nuo to, kad iš sandėlių ištraukėme 1960-ųjų sovietines stakles, jas nuvalėme ir uždengėme stiklu. Šiuo gestu industrinį paveldą pavertėme eksponatu prieš galutinę jo utilizaciją. Tačiau šalia pastatėme kitą stiklo konstrukciją, kuri dengė televizorių su darbu „Sprogimai prie muziejaus“. Tai – „tuštumos muzeifikacija“, metafora rusų pavogtam ir sunaikintam paveldui bei urbicido praktikoms, kurias kasdien matome Ukrainoje. Centrinis elementas tapo to paties pavadinimo Romano Khimei ir Yaremos Malashchuko vaizdo kūrinys „Kaip tai padaryta?“. Jis sukurtas 2021 m., kai gamykla dar tik transformavosi. Tada tai atrodė kaip žvilgsnis į postindustrinę ateitį. Tačiau dabar, didžiojo karo kontekste, skaitome kitaip – kaip klausimą apie mūsų gebėjimą žvelgti į ateitį, kai pačią teisę į tą ateitį bandoma iš mūsų atimti.

Nauja centro paroda „Laukas apaugo pelynais“ sukurta jūsų Kultūrinių kompetencijų mokyklos dalyvių. Kas tai per iniciatyva?

Kultūrinių kompetencijų mokykla – tai mūsų edukacinė iniciatyva, skirta rengti naują kultūros srities profesionalų kartą. Norėjome sukurti aplinką, kur teorija iškart pereina į praktiką, todėl paroda „Laukas apaugo pelynais“ tapo logiška studijų pabaiga ir pirmąja rimta absolvenčių ir absolventų kuratorine patirtimi. Parodoje dalyvauja 12 Ukrainos menininkų, tarp jų klasikas Opanas Zalyvakha bei šiuolaikinės scenos atstovai, tokie kaip Bohdan Bunchak, Sana Shakhmuradova-Tanska ir Pavlo Kovach.

2023 metų paroda „Kaip tu?“ ,,Ukrainian House” Kyjive buvo didžiausias tuo metu Ukrainos meno renginys po rusijos agresijos eskalacijos. Joje įgyvendinta daugiabalsiškumo koncepcija – didelė kuratorių grupė ir daugiau nei 100 menininkių bei menininkų – tapo tam tikra tendencija Ukrainos meno reprezentacijoje. Tačiau šio požiūrio sekėjams dažniau pavyksta sukurti kakofoniją, o ne polifoniją. Mechaniškai atkuriant plačios kuratorių ir autorių grupės praktiką, ima nykti atsakomybė už kuratorinį pareiškimą. Kaip jūs vertinate šią tendenciją ir projektą „Laukas apaugo pelynais“ šiame kontekste?

Grupinė kuratorystė yra itin sudėtingas intelektualinis ir logistinis procesas, reikalaujantis aukštos dialogo kultūros. Projekte „Kaip tu?“ Ukrainian House toks metodas buvo pateisinamas įvykių mastu ir poreikiu užfiksuoti bendrą būseną per daugybę balsų. Tačiau toks požiūris gali lemti fragmentišką pasisakymą vietoje daugiasluoksnio projekto, kai tarp daugybės vardų prarandama aiški autorinė pozicija ir atsakomybė už galutinę žinutę. Kalbant apie projektą „Laukas apaugo pelynais“, čia sąmoningai pasirinkome kolektyvinio darbo formatą pirmiausia kaip mokomąją praktiką. Ji leido absolventėms ir absolventams saugioje, bet profesionalioje aplinkoje pereiti visus profesijos niuansus – nuo konceptualių diskusijų iki techninio ekspozicijos įgyvendinimo. Jiems tai buvo galimybė išmokti kurti bendrą žvilgsnio perspektyvą neprarandant individualių matymų. Tikiu, kad būtent per tokią praktinę sąveiką jauni kuratoriai ir kuratorės išmoksta pajusti ribą, kur baigiasi vientisas kolektyvinis pasisakymas ir prasideda kompromisinis, atskirų teiginių rinkinys.

Jūs esate šių metų Ukrainos nacionalinio projekto kuratorė Venecijos bienalėje. 2024 metais kartu kuravote parodą „Iš Ukrainos: drąsu svajoti“ paralelinėje bienalės programoje. Tai labai skirtingi projektai vizualumo ir masto požiūriu. Tačiau abu jie – bandymas kalbėti pasauliui apie karą meno kalba. Ką norėjote ir ką pavyksta pasakyti?

Šie projektai iš tiesų labai skirtingi savo žvilgsnio perspektyva. „Iš Ukrainos: drąsu svajoti“, kurį 2024 metais pristatė ,,PinchukArtCentre”, buvo bandymas išeiti už dabartinės katastrofos ribų ir pareikšti apie Ukrainos teisę į ateitį – į svajonę ir dalyvavimą globaliose diskusijose. Norėjome parodyti, kad net karo metu esame pajėgūs kurti prasmes, aktualias visam pasauliui. Tuo tarpu šių metų nacionalinis projektas „Saugumo garantijos“ yra daug labiau koncentruotas ir tiesioginis pareiškimas. Per vieno objekto – „Origami elnio“ – istoriją, sukurtą Zhannos Kadyrovos, kalbame apie susitarimų nuvertėjimą ir tarptautinės tvarkos trapumą. Tai pokalbis apie tai, kaip humanistinis gestas, spaudžiamas realybės, virsta politine metafora. Ką pavyksta pasakyti? Man atrodo, mums pavyksta pokalbį apie karą perkelti iš „naujienų ir statistikos“ plotmės į „vertybių ir atsakomybės“ plotmę. Parodome, kad Ukrainos patirtis nėra tik lokali tragedija – tai visos pasaulinės saugumo sistemos krizė. Mums svarbu parodyti šį pažeidžiamumą: betoninis elnias, imituojantis popierių, tampa simboliu tų pačių garantijų, kurios pasirodė esančios bejėgės prieš jėgą. Menas čia ne tik iliustruoja karą – jis tampa įrodymu. „Origami elnio“ 3000 kilometrų kelionė per Europos sostines liudija, kad šiuolaikiniame pasaulyje joks postamentas nėra pakankamai aukštas, o joks parašas – pakankamai tvirtas, kad garantuotų saugumą. Būtent šį suvokimą siekiame perduoti pasaulio auditorijai: saugumas nėra popierius – tai bendras veiksmas ir atsakomybė už kiekvieną duotą žodį.

Šis interviu yra projekto ,,Kultūros tiltas: Lietuva- Ukraina” dalis, iš dalies remiamo Medijų rėmimo fondo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas