2023 m. gruodžio 15 – 2024 m. sausio 27 dienomis Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ veiks Ksenijos Jaroševaitės kūrybos paroda Šiupinys. Atidarymas 2023 m. gruodžio 15 d., 18 val.
Ši Ksenijos Jaroševaitės paroda – menininkės žvilgsnis į tai, kas padaryta: kūrinių, tebesančių jos dirbtuvėje ir įvairiu metu iškeliavusių į privačias ir viešas erdves, pristatymas mums ir sau. Greta penkių naujų kambarinio formato skulptūrų – keturių po Lietuvą išsisklaidžiusių ir už Lietuvos ribų atsidūrusių kūrinių nuotraukos.
XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos meninės kultūros panorama neįsivaizduojama be Ksenijos Jaroševaitės „Įkyrių minčių“ (1982), be jos religinių skulptūrų, pirmiausia šv. Pranciškaus (1994) Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, be Jurgos Ivanauskaitės „Katino“ (2009) rašytojos ir keliautojos vardo skvere Vilniuje. Šiandienos akimis klasikosvertę įgijo ir Ksenijos viešam debiutui (skulptūros studijas LSSR valstybiniame dailės institute ji baigė 1977 m.) priklausančios aliuminio statulėlės „Rytas“ (1979), „Vakaras“ (1979), „Žaidimas su kate“ (1979), kurios tarytumei ir pritapo prie sovietmečiu populiaraus „buitinio žanro“, bet iš tiesų kalbėjo ne apie buitį, bet apie būtį, apie pakylančius virš kasdienybės dalykus, apie paslaptingumą, kurio sovietinė cenzūra nemėgo ir netoleravo.
Jaroševaitės skulptūros XX a. devintame dešimtmetyje buvo matomos kaip iššūkis maskulistiniam erotizuoto grožio standartui, moters teisės į jos asmenybės unikalumą, į nepriklausomą laikyseną teigimas ir gynimas, apnuoginant, eksponuojant standartų neatitinkantį savąjį kūną, susitelkiant į veiklas, neturinčias jokios vertės utilitaristiškaiorganizuojamai visuomenei – prausimąsi, šukavimąsi, žaidimą su naminiu gyvūnu.
Daugiau kaip dvidešimt metų Jaroševaitės kūryboje dominavo šventieji, angelai, Jėzus ir Marija. Pastaruoju metu menininkės prioritetai keičiasi. Grįžta gyvūnėliai, gėlės, savyje paskendusių moterų atvaizdai.
Ši paroda ir jos leidinys dokumentuoja pastarųjų maždaug penkerių metų skulptorės kūrybą. Temos ir motyvai: dvi „gulinčios“, kai kuriems žmonėms Ksenijos asmeninį stilių apibūdinantys Šventojo Rašto veikėjai, nuo seno jai artimi gyvūnėliai ir mūsų visų gyvenimą sukrėtusių įvykių – COVID-19 pandemijos, Ukrainos karo – išgyvenimus perteikiantys du bronziniai biustai, kuriuos pirmiausia matau kaip pačios autorės antrojo „aš“ tomis siaubingomis dienomis atvaizdus.
Ksenija Jaroševaitė (g. 1953) – skulptorė. 1971–1977 m. studijavo skulptūrą Dailės institute. Nuo 1976 m. dalyvauja parodose, skulptūrų simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkė sukūrė skulptūrų privatiems ir visuomeniniams interjerams, viešosioms erdvėms. 2005 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
