Spaudos konferencijos medžiaga

Ispanų režisierių duetas Javieras Ambrossi ir Javieras Calvo, kino pasaulyje žinomas kaip „Los Javis“, savo filmu „La Bola Negra“ („Juodasis kamuolys“) gręžiasi į Federico Garcíos Lorcos kūrybinį palikimą ir istorijas, kurias ilgą laiką lydėjo tyla. Kanų kino festivalyje už režisūrą įvertintas filmas sulaukė žiūrovų pripažinimo ir kituose tarptautiniuose festivaliuose. Spaudos konferencijoje kūrėjai pasakojo apie norą kurti universalias queer istorijas, asmenines patirtis ir tai, kodėl jų filmo pabaigą turi pratęsti patys žiūrovai.
Jūsų filmas labai ispaniškas, glaudžiai susijęs su šalies kultūra ir literatūra. Kodėl, jūsų manymu, jis taip stipriai paveikia ir kitų šalių, tarp jų JAV, žiūrovus?
Javieras Calvo: Manau, kad pirmiausia tai emocinė kelionė. Tai meilės, žmogiškumo ir empatijos istorija. Šiandien empatijos reikia ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Šis filmas kalba apie gebėjimą pamatyti ir suprasti kitą žmogų – ne kaip priešą, o kaip žmogų. Neapykanta ir netolerancija yra šešėlis, kuris vis labiau mus gaubia.
Kai iš tikrųjų pažįsti Sebastianą, Rafaelį, Carlosą ir Alberto, kai pajunti jų skausmą, nebenori, kad jiems nutiktų kas nors bloga. Manau, būtent tokia yra meno galia – jis gali pažadinti empatiją.

Filme pasakojate apie žmones, kuriems galimybė būti savimi gali kainuoti labai brangiai. Ką norėtumėte pasakyti jaunajai LGBTQ+ kartai?
Javieras Ambrossi: Man „La Bola Negra“ simbolizuoja gėdą dėl savęs. Net savo kūne jaučiu vaikystėje patirtą atstūmimą. Pastebiu tai savo pečiuose, balse, kartais pagaunu save bandantį atrodyti vyriškesnį. Net eidamas gatve ir pamatęs futbolą žaidžiančių berniukų grupę kartais pajuntu baimę. Nežinau kodėl. Tačiau tas juodasis kamuolys manyje vis dar egzistuoja. Norėčiau, kad šis filmas padėtų sumažinti tą juodąjį kamuolį ateinančiai kartai. Jis jau padeda man pačiam.
Taip pat tikiuosi, kad žmonės pamatys, jog dviejų homoseksualių vyrų parašytas ir režisuotas filmas, pasakojantis apie homoseksualumo patirtį, gali sulaukti didžiulio žiūrovų dėmesio. Nereikia keisti queer istorijos tam, kad ji pasiektų plačią auditoriją. Ji gali būti atvira, nepatogi, tikra ir ištikima savo kūrėjams.
Ar jums svarbu įrodyti, kad LGBTQ+ istorijos gali būti universalios?
Javieras Ambrossi: Būtent. Norėjome sukurti didžiausią ir homoseksualiausią karo filmą, kokį tik galime įsivaizduoti. Norėjome įrodyti, kad LGBTQ+ istorijos neturi būti laikomos nišinėmis. Jos gali būti universalios. Labai džiaugiamės, kad mūsų filmas sulaukia tokio stipraus bendruomenės palaikymo. Ir esame pasiryžę toliau kurti istorijas šiai bendruomenei.
Filmas gimė iš keturių nebaigto Federico Garcíos Lorcos kūrinio puslapių. Kaip nusprendėte, kokia turėtų būti likusi istorija?
Javieras Calvo: Išliko vos keturi puslapiai. Dviejuose iš jų buvo veikėjų sąrašas. Lorca norėjo sukurti realistinę dramą, kurios pagrindinis veikėjas būtų homoseksualus vyras. Tuo metu tai būtų buvęs revoliucinis sprendimas. Kituose puslapiuose buvo scena su seserimi, kalbančia apie tai, kad būdama moteris negali daryti to, ką galėtų būdama vyru.
Visa kita sukūrėme mes kartu su scenarijaus bendraautoriumi Alberto Conejero. Tačiau nuolat ieškojome užuominų, ką pats Lorca galėjo būti sumanęs. Jo kūryboje sniegas dažnai reiškia mirtį. Mėnulis ir sniegas gali tapti veikėjais, kalbančiais su žmogumi apie mirtį. Radome ir interviu, kuriuose buvo užsimenama apie įvykius bei scenas, galėjusias įkvėpti šį kūrinį. Atlikome daug tyrimų, stengėmės suprasti jo sumanymą. Tačiau nemanome, kad užbaigėme Lorcos pjesę. Mes tik įsivaizdavome, kokia ji galėjo būti.
Filme vaidina ir Holivudo žvaigždė Glenn Close. Kaip pavyko ją prisikviesti į projektą, kuriame reikėjo kalbėti ispaniškai?
Javieras Ambrossi: Ji nemokėjo nė vieno ispaniško žodžio! Vieną naktį, apie trečią valandą, gavome elektroninį laišką su prisegtu PDF dokumentu. Jame buvo parašyta, kaip stipriai jo autorė myli mūsų serialą „La Mesías“. Paaiškėjo, kad laišką atsiuntė Glenn Close.
Buvome nepaprastai nustebę. Pradėjome bendrauti, kalbėtis apie galimus projektus, tapome draugais. Rašydami „La Bola Negra“ supratome, kad vienam vaidmeniui reikia žmogaus, kuris galėtų istoriniam pasakojimui suteikti šilumos. Pagalvojome apie Glenn.
Nusiuntėme jai scenarijų ir pasiūlėme prisijungti, jeigu istorija ją palies. Ji sutiko. Tuomet pasakiau, kad filmas bus ispaniškas. Ji atsakė, kad vaidins ispaniškai. Paklausiau, ar moka kalbą. Ji atsakė, kad nemoka nė žodžio, bet yra pasirengusi išmokti viską, ko reikės. Tai buvo didžiulis iššūkis. Ji bijojo, bet buvo nepaprastai drąsi. Manau, ji ryžosi tam todėl, kad tikėjo filmo žinute. Už tai visada būsiu dėkingas.
Javieras Calvo: Ji tokia talentinga aktorė, kad žiūrėdamas filmą patiki, jog jos veikėja yra istorikė, puikiai išmananti ispanų kalbą. Net siuntėme jai ispanų kalbos mokytoją į „Bado žaidynių“ filmavimo aikštelę Vokietijoje. Įsivaizduokite Glenn, vilkinčią filmo kostiumą ir besimokančią ispanų kalbos tarp filmavimų!
Filmas jau sulaukė tarptautinio pripažinimo. Kaip išgyvenote kelią nuo montažinės iki Kanų kino festivalio apdovanojimo?
Javieras Calvo: Kai montavome filmą, net nežinojome, ar spėsime jį užbaigti iki Kanų festivalio. Mėnesius praleidome montažinėje. Mūsų montuotojas Alberto Gutiérrezas nuolat mus drąsino ir kartojo, kad suspėsime, kad visas šis darbas bus vertas pastangų. Galiausiai filmą užbaigėme, išsiuntėme į Kanus ir patekome į oficialiąją programą. Staiga jau stovėjome ant raudonojo kilimo, o netrukus laimėjome geriausio režisieriaus apdovanojimą. Tokie dalykai kartais nutinka, kai esi pasirengęs, o kartais – kai dar nesijauti pasirengęs. Žvelgdamas į mūsų aktorius, kai kuriems iš jų tai pirmoji tokia patirtis, jaučiu didžiulį pasididžiavimą. Jie supranta filmo žinutę, perteikia ją ir išgyvena šią kelionę.
Didžiuojuosi savo komanda, savo filmu ir tuo, kad pats pagaliau sugebu mėgautis kiekvienu šios kelionės žingsniu.
Filmo veiksmas prasideda XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Granadoje, kur jaunas homoseksualus vyras atstumiamas socialinio klubo. Ar ši istorija JAV, kur LGBTQ+ teisės vėl tampa politinių diskusijų objektu, įgauna kitokią reikšmę?
Javieras Ambrossi: Mane stebina tai, kad filmas visur sukelia labai panašias emocijas. Manau, tai reiškia, kad LGBTQ+ bendruomenės žmonės visame pasaulyje tam tikru savo gyvenimo momentu yra atsidūrę to jauno vyro vietoje – priešais juodąjį kamuolį, reiškiantį atstūmimą. Todėl žiūrovų reakcijos skirtingose šalyse tokios panašios.
Sukūrėte filmą iš nebaigtos Lorcos istorijos. Tačiau ir patys sąmoningai palikote kai kurias siužeto linijas neužbaigtas. Kodėl?
Javieras Ambrossi: Visos trys istorijos lieka neužbaigtos. Taip ir norėjome. Norime, kad žiūrovai patys pratęstų veikėjų keliones. Tai filmas apie tai, kas liko neužbaigta. Mūsų teisės ir laisvė remiasi daugybe nutylėtų istorijų, mirčių ir neteisybės. Todėl norėjome kalbėti apie praeitį taip, kad ji būtų svarbi šiandienos žmogui. Norėčiau, kad žiūrovai pratęstų šią kelionę – bent jau mėgindami būti laimingi ir gyventi gyvenimą, kuriuo galėtų didžiuotis. Norėjome sukurti filmą apie neužbaigtumą tam, kad suteiktume žmonėms vilties.



