Pranešimas spaudai
Parodos atidarymas – lapkričio 5 d. 17 val.
Kaziulionis, 2022 m. „Jaunojo tapytojo prizo“ Baltijos šalyse laimėtojas, savo kūriniuose nagrinėja opią šiuolaikinės visuomenės problemą – informacijos perteklių, iškraipymą ir tiesos reliatyvumą. Menininkas kviečia lankytojus kritiškai pažvelgti į mus supančius naratyvus ir jų įtaką mūsų pasaulio suvokimui.
Parodos ašis – fiktyvios cheminės medžiagos „Kontrolierius“ istorija, per kurią atskleidžiami manipuliacijos ir dezinformacijos mechanizmai. L. Kaziulionio tapybos darbai, pasižymintys ryškiomis spalvomis ir meistrišku kolorito valdymu, metaforiškai vaizduoja informacijos srautus kaip užnuodytą maistą, kurį mes kasdien vartojame. Menininkas kviečia žiūrovus tapti aktyviais parodos dalyviais, skatindamas kritiškai vertinti pateikiamą informaciją ir susimąstyti apie savo vaidmenį informacijos sklaidos procesuose. Paroda primena, kad net ir pasyvus socialinių medijų naudojimas gali prisidėti prie informacijos burbulų kūrimo ir manipuliacijos galimybių didinimo.
„Pamesti naratyvai“ – tai ne tik meninis projektas, bet ir svarbus priminimas apie kritiško mąstymo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Lino Kaziulionio kūryba, jau pristatyta Niujorke, Paryžiuje, Briuselyje ir kitur, atspindi globalias tendencijas ir pabrėžia meno, kaip priemonės aktualizuoti dezinformacijos problematiką, svarbą.
Parodos kuratorė Ornela Ramašauskaitė, artXchange Global.
Paroda veiks: lapkričio 5–30 d.
Gintaro Zinkevičiaus fotografijų ir tekstų paroda „Išsėtinė konstibacija C“
Lapkričio 5–30 d.
Parodos atidarymas – lapkričio 5 d. 18 val.
Parodos kuratorė – dr. Agnė Narušytė
„Išsėtinė konstibacija C“ – tai šunytės Pepės žvilgsnis pro langą į gimtąjį Vilnių, kuris keičiasi per greitai. Dar visai neseniai ji bėgiojo po pievas ir krūmynus, o dabar visur aptverta, visur kažkas pastatyta. Lieka tik šaligatviai, kuriais laksto niekur nespėjantys žmonės. Dauguma – konstibauskai, kuriuos varinėja nabonai, o tiems komanduoja klimai, verčiami paslaptingų jėgorų. Tai fotografo Gintaro Zinkevičiaus išgalvota kastų sistema, tiksliai nusakanti, kas darosi mieste, kuris tampa nebeatpažįstamas. Jokių kastų ir sistemų nevalgančiam šuniui seno perstatinėjimas ir gražių vietų naikinimas atrodo absurdiškai. Nežinia kam to reikia.
Pavadinime įrašyta raidė C reiškia, kad dvi parodos šia tema jau buvo. Tačiau tokiose vietose, kur beveik niekas jų nematė. O dešimt metų fotografuojant, kas vyksta Vilniuje, susikaupė iškalbingas archyvas, liudijantis karštligiškas pastangas visur palikti savo ženklą, abejingumą kitiems ir skylėtą atmintį. Šįkart atrinkęs apie penkiasdešimt fotografijų menininkas užmezga dialogą su Vilniaus rotuše – pastatu, kuris pats kažkada buvo sukonstibuotas netuščioje vietoje. Gintaro Zinkevičiaus paroda čia turėtų veikti kaip akibrokštas, skatinantis susimąstyti apie tapatybę ir kaitą, apie kultūros vertę, apie prievartinius pertvarkymus, vadovų parsidavimą kapitalui ir vilniečio savijautą nebesavame mieste.
Gintaras Zinkevičius daug kam žinomas kaip 1989 m. susibūrusios grupės „Post Ars“ narys, surengęs autoironiškų performansų ir akcijų, dokumentavęs grupės veiklą ir prisidėjęs sudarant knygą „Post Ars partitūra“ (M puslapiai, ŠMC, 2017). Bet iš pradžių jis buvo kino operatorius, dirbęs kartu su garsiuoju kino avangardistu Artūru Barysu-Baru. Be to, dar – pankas ir fotografas, aplinkoje pastebintis nesąmones ir jas sudorojantis pagal dadasemiotikos taisykles. Taip jis išryškino ir sovietinės armijos absurdą, 1988 m. surengęs skaudžiai ironišką parodą, o vėliau išleidęs autorinį albumą „Kareivio dienoraštis“ (Artbooks, 2014). Bet svarbiausia, kad nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Zinkevičius fiksuoja savo gimtojo miesto Vilniaus virsmą iš sovietinio šabakštyno nepriklausomos šalies sostine, kurios skverus ir kiemus skubiai pasiglemžia sukti tipai, visur skubantys užrašyti: „privati valda“.