Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Vilniaus pamėnkalnio galerijoje atidaryta Jaunojo tapytojo prizo laureato Lino Kaziulionio paroda „Atskleisti sąmokslą. Kontrolierius: paskutinis skyrius“. Sąmokslo teorijos ir jų nagrinėjimas – šio menininko pastarųjų kelių metų darbas. Sąmokslo teorijos vizualiajame mene – intriguojanti tema. Galvoje kyla daugybė minčių, kaip galima interpretuoti šias teorijas. Iš kur kyla noras sužinoti ir suprasti sąmokslo teorijas? Kodėl žmonėm tokių teorijų reikia? Smalsumo vedamas, užėjau į galeriją: gal čia rasiu daugiau paaiškinimų?
Linas Kaziulionis baigė tapybos magistro studijas, o praėjusiais metais laimėjo Jaunojo tapytojo prizo konkursą. Vėliau dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, nagrinėjo įvairias sąmokslo teorijas ir jų įtaką. Ši paroda tarsi turėtų užbaigti vienos sąmokslo teorijos tyrimą. Atspirties taškas šį sykį yra specifinė cheminė medžiaga, kodiniu pavadinimu „Kontrolierius“. Esą ją pasitelkia pasaulio turtingieji. Kaip ši medžiaga naudojama? Pagal parodos anotaciją, šią medžiagą sąmokslininkai pasitelkė prieš vaikus, lankančius mokyklas, o ją priverčia vartoti – valgant mokyklinį maistą. Pasak menininko, „Kontrolierius“ mus turi paversti lengviau sukalbamais ir mažiau kritiškais. Kitaip tariant, padėti turtingiesiems lengviau mus valdyti. Ant popieriaus ši teorija gali skambėti visai logiškai: galima net pabandyti suprasti, kodėl yra žmonių tikinčių, kad egzistuoja „Kontrolieriaus“ preparatas. Tačiau kaip tai galėtų atrodyti vizualiajame mene? Juolab tapyboje? Kaip atskleisti tokią temą, nenukeliaujant nuo tapybos prie iliustracijos? L. Kaziulionis šioje parodoje pristato paveikslų ciklą, kurį vienija raiškos priemonės ir kasdienio maisto vartojimo subjektas. Maistas, produktų pirkimas, vėliau ruošimas, galop valgymas yra pagrindinė naratyvinė linija šiuose darbuose. Tačiau buitinis maisto vartojimas – tai tik naratyvas, o tapyboje naratyvo reikšmę atskleidžia plastinės priemonės. Pakankamai įprastas maistą vartojančių žmonių figūras ir siluetus menininkas maišo su neaiškia erdve. L. Kaziulionis figūras tapo įvairiais pavidalais: nuo konkrečios moters portreto (pav. Dezinfekcija, 2023) iki negatyvinių galvų ir figūrų siluetų. Vietomis tapytojo spalvinių pasirinkimų logika primena termografijas. L. Kaziulionio paveiksluose žmonės ir maistas praranda savo materialumą, o erdvė – autentiką. Paveikslai tampa objektyvios vaizdinės informacijos šaltiniu. Čia nėra vietos žmogiškajai klaidai ar subjektyviam žvilgsniui. Nors L. Kaziulionio paveikslai tarsi rezonuoja su praėjusio amžiaus Vokietijos neo-ekspresionistais, tačiau konkrečių piešinio detalių ir specifinių koloristinių sprendimų stoka rodo, jog šių paveikslų negalima skaityti, kaip subjektyvių pasakojimų su lyriniais nukrypimais. Maisto įsigijimas, paruošimas ir vartojimas šiuose darbuose tampa faktu, jog „Kontrolieriaus“ medžiaga yra vartojama. Kitaip tariant, šie darbai yre greičiau baisios realybės atspindžiai, negu švelnūs poetiniai svaičiojimai. Tačiau viską į vietas sudėlioja anotacija, kurioje kviečiama į darbus žiūrėti skeptiškai ir net prisidėti prie informacinio burbulo kūrybos: dalintis šių darbų nuotraukomis su draugais arba juos įsigyti.
Lino Kaziulionio kūrybos parodoje „Atskleisti sąmokslą. Kontrolierius: paskutinis skyrius“ galima trumpam paklaidžioti baisios „Kontrolieriaus“ teorijos koridoriais. Galima svarstyti, kas būtų, jeigu nuo pat mokyklos mūsų maistas būtų užnuodytas smegenų veiklą slopinančiais preparatais ir dabar mes gyvename tarsi matricoje? Turtingieji mus valdo, o mes to net nenutuokiame! Šiurpinanti realybė. Visai kaip kine? Parodos pabaigoje, menininkas palieka galimybę rinktis: tikėti šia teorija ar ne.
Proda veiks iki lapkričio 30 dienos.
