Pranešimas spaudai

Kas nutinka, kai lėlės ima kalbėti apie alkoholį, religiją ar seksą? Britų režisieriaus ir lėlininko Marko Downo kūryboje jos tampa ne pramoga vaikams, o priemone tyrinėti sudėtingiausius žmogiškosios būties klausimus. Kaip vienas iš trupės „Blind Summit“ įkūrėjų, jis prisidėjo prie šiuolaikinio lėlių teatro ribų išplėtimo – nuo kamerinių spektaklių iki didžiųjų operos scenų.

Kovo mėnesį Markas Downas dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, kur vedė kūrybines dirbtuves aktoriams ir pradėjo darbą prie spektaklio „Lowlife“ adaptacijos. Jos premjera Vilniaus teatre „Lėlė“ numatyta rugsėjo 18, 19 ir 20 dienomis. Apie lėlių teatro iliuziją, kūrybos metodus ir darbą su Lietuvos aktoriais su Marku Downu kalbasi teatro kritikė Greta Vilnelė.

Lėlių teatras reikalauja nemažai pasitikėjimo žiūrovu. Ar, jūsų manymu, kūrėjai kartais nuvertina publikos gebėjimą matyti daugiau, nei yra rodoma?

Tai priklauso nuo to, kiek patys pasitikime žiūrovais. Scenoje ir žiūrovų salėje tampame tarsi skirtingais žmonėmis. Kai pats sėdžiu tarp žiūrovų, labai greitai prisimenu, kad jų patirtis visai kitokia nei atlikėjo. O kai grįžtu į sceną, tą lengva pamiršti.

Žiūrovai nebūtinai gali paaiškinti, kodėl kažkas juos paveikė, bet jie tai jaučia. Man atrodo, jie mato gerokai daugiau, nei mes kartais manome.

Ar manote, kad teatre mažiau iš tiesų gali reikšti daugiau?

Tai tikrai geras klausimas. Ir kartu labai sudėtingas. Manau, atsakymas yra ir „taip“, ir „ne“.

Vakar dirbtuvėse man tai dar kartą priminė viena paprasta patirtis. Jose ir aš pats tampu žiūrovu. Dar kartą supratau, kaip įdomu stebėti lėlę, kuri beveik nieko nedaro. Tačiau neįdomu, kai ji iš tiesų nieko nedaro. Lygiai taip pat neįdomu, kai ji daro per daug.

Įdomiausia akimirka atsiranda tada, kai atrodo, jog lėlė mąsto. Būtent į tai vakar ir kreipėme dėmesį dirbtuvėse. O štai, kai matai, kad mąsto lėlininkas, tampa mažiau įdomu. Žiūrovas turi tikėti, kad mintis gimsta pačioje lėlėje.

Tai nereiškia, kad lėlė privalo nuolat judėti ar atlikti daug veiksmų. Tačiau ateina momentas, kai ji turi kažką padaryti, kad istorija judėtų pirmyn. Ir čia slypi didžiausias paradoksas – kas yra pakankamai, kas jau per daug, o kas dar per mažai? Man atrodo, kad būtent tai ir yra viena didžiausių teatro, o ypač lėlių teatro, kūrimo mįslių.

Be to, man atrodo, jog žiūrovą dažniausiai atstumia ne sudėtingumas, o neaiškumas. Lėlės gali būti nepaprastai gražios ir gyvos, tačiau jei nebesupranti, kas vyksta ir kur link juda spektaklis, anksčiau ar vėliau prarandi ryšį su juo.

Lėlių teatre svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir tai, ką įsivaizduojame. Ar manai, kad šiuolaikinis teatras kartais pernelyg pasitiki vien rega?

Juk lėlių teatras iš esmės yra vizualiojo meno forma. Tačiau kartu jis remiasi iliuzija – beveik kaip magijos triukas. Žiūrovui parodai kažką, apie ką jis puikiai žino, kad tai nėra tikra.

Lėlė pati nieko nedaro. Ji tik sukuria įspūdį, kad veikia. Visa lėlių teatro forma remiasi tuo, kad žiūrovas pamato tai, ko iš tikrųjų nėra, bet, kas jam tampa prasminga.

Todėl lėlių teatras galiausiai kalba ne tik apie lėles. Jis verčia suabejoti tuo, kiek galime pasitikėti tuo, ką matome, ir apskritai, kas yra matymas.

Savo knygoje „Praktinis lėlių teatro vadovas“ dalijatės pratimais iš savo kūrybinės praktikos. Daugelis menininkų savo darbo metodus linkę laikyti paslaptyje. Kas paskatino jus jais pasidalyti viešai?

Tiesą sakant, niekada apie tai negalvojau kaip apie paslaptį. Visi šie pratimai atsirado dirbant su kitais žmonėmis. Jie nėra visiškai originalūs – veikiau mano paties versijos įvairių pratimų, kurie ilgainiui susiformavo praktikoje.

Man atrodo, kad svarbiausia nėra pats pratimas, o tai, ką žmogus su juo padaro. Labai tikiu mokymusi per praktiką – pirmiausia reikia pabandyti, o tik paskui apie tai galvoti.

Iš pradžių knygą parašiau visai kitaip, bet ji man nepatiko. Todėl pradėjau iš naujo ir nusprendžiau rašyti taip, kaip vedu dirbtuves. Norėjau paskatinti žmones paimti lėlę į rankas ir pradėti eksperimentuoti.

Jei knyga atrodo atskleidžianti paslaptis, tuo džiaugiuosi. Tačiau tikroji paslaptis slypi ne pratimuose, o tame, ką skaitytojas su jais padaro.

Pakalbėkime apie „Blind Summit“. Kaip gimė trupė ir jos pavadinimas? „Blind Summit“ skamba beveik kaip kūrybinė metafora – ar nuo pat pradžių žinojote, kad būtent tokia bus Jūsų teatro kryptis?

Galiu prisipažinti, kad pavadinimas nebuvo mano idėja. Trupę įkūrė Nickas Barnesas, o aš prie jos prisijungiau panašiu metu.

Pavadinimas kilo nuo kelio ženklo sename romėnų kelyje į Edinburgo festivalį. Važiuojant tuo kalvotu keliu nematyti, kas artėja iš kitos pusės, todėl vairuotojus perspėja ženklas „Blind Summit“ (liet. nematoma įkalnės viršūnė). Nickas jį pamatė dar būdamas studentas ir nusprendė, kad tai puikus trupės pavadinimas.

Kai pradėjome dirbti kartu, svarstėme jį pakeisti, bet galiausiai supratome, kad svarbiausia ne pats žodis. Pavadinimas jau turėjo savo istoriją, o ilgainiui įgijo ir savo prasmę. Man atrodo, taip nutinka su daugeliu pavadinimų – jei su jais ilgai gyveni, jie pamažu tampa tavo tapatybės dalimi.

Jūsų spektakliai pasiekė ir didžiąsias operos scenas. Ar teko susidurti su skeptišku požiūriu į lėlių teatrą kaip į nepakankamai „rimtą“ meno formą?

Taip, su tuo tikrai teko susidurti. Ir, tiesą sakant, taip yra iki šiol. Viena vertus, tai vargina, nes nuolat tenka kovoti dėl vietos ir pripažinimo. Kita vertus, tai reiškia, kad darai kažką, kas iš tiesų meta iššūkį nusistovėjusiam požiūriui.

Prisimenu, kai kūrėme lėles operai „Madame Butterfly“. Sutartyje buvo numatyta, kad būsime nurodyti plakatuose ir programose, tačiau mūsų pavardžių ten neatsirado. Teatras paprasčiausiai nenorėjo ant operos plakato rašyti žodžių „lėlių teatras“, nes bijojo publikos reakcijos. Teko kovoti ne tik dėl pripažinimo, bet ir dėl teisingo atlygio.

Tačiau kartu suprantu, kodėl toks išankstinis nusistatymas egzistuoja. Lėlių teatras nėra vienalytis žanras. Tai veikiau priemonė nei forma. Pasakyti „lėlių teatras“ beveik tas pats, kas pasakyti „teatras“ – tai dar nieko nepasako apie patį kūrinį.

Todėl nesakyčiau, kad mane domina pačios lėlės. Mane domina tai, kas nutinka, kai jos scenoje iš tikrųjų atgyja. Kai tai pavyksta, atsiranda kažkas, ko neįmanoma pasiekti jokia kita teatro forma.

Vilniaus teatre „Lėlė“ šiuo metu rengiate aktorius būsimai „Lowlife“ adaptacijai. Kodėl nusprendėte šį spektaklį patikėti kitam teatrui ir kaip vyksta jo perkėlimas į naują trupę?

Šiuo metu Vilniaus teatre „Lėlė“ dirbame su spektakliu „Lowlife“, kurį sukūrėme dar 2006 metais. Tai buvo pirmasis mūsų darbas, su kuriuo pajutome, kad radome savo kūrybinį balsą. Spektaklis pasakoja apie lėles bare, tačiau iš tikrųjų kalba apie priklausomybę nuo alkoholio. Jis paremtas paskutiniuoju Charleso Bukowskio romanu „Skaitalas“ („Pulp“).

Su Vilniumi šį spektaklį sieja sena pažintis. Su Eugenijumi Slavinsku susipažinome dirbdami prie „Madame Butterfly“, o vėliau jis prisijungė ir prie „Lowlife“. Būtent jo idėja buvo pastatyti šį spektaklį Vilniuje.

Tai pirmas kartas, kai „Lowlife“ statomas kitame teatre. Šią savaitę aktoriams vedu intensyvius mokymus, supažindinu juos su savo darbo principais, o kartu vyksta ir būsimos spektaklio trupės formavimas.

Jūsų darbo metodas gana specifinis. Kaip jį priėmė Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriai, turintys labai skirtingas patirtis? Ar dirbdamas su jais pats ką nors atradote?

Dar labai anksti spręsti, tačiau pirmasis įspūdis labai geras. Aktoriai pasirodė nepaprastai atviri, smalsūs ir nuoširdžiai įsitraukę į darbą.

Nors tai nuolatinė trupė, supratau, kad jie retai turi progą visi kartu sustoti ir eksperimentuoti. Jaučiasi, kad ši savaitė jiems yra ypatinga, o galimybę išbandyti kažką naujo jie priima su dideliu entuziazmu.

Vis dėlto tikrasis darbas prasideda tada, kai kas nors pasako: „Palaukite, čia sunku. Aš taip paprastai nedirbu.“ Būtent tada prasideda mokymasis. Su tuo esu susidūręs ir kitose šalyse – iš pradžių nauja metodika atrodo įdomi, tačiau reikia daug laiko, kol ji tampa sava.

Didžiausias iššūkis tas, kad turime tik savaitę. Neseniai skaičiau vieno tenisininko atsiminimus: treneris visiškai pakeitė jo padavimą, tačiau prieš akis buvo turnyras, todėl jis grįžo prie senojo. Ši istorija puikiai apibūdina ir mano darbą. Tikiuosi, kad jei bent penki procentai to, ką nuveikiame šią savaitę, liks jų kasdienėje praktikoje, tai jau bus didelis laimėjimas.

Kartu šis procesas daug duoda ir man pačiam. Šio teatro aktoriai per metus suvaidina gerokai daugiau spektaklių nei aš, todėl ir aš mokausi iš jų patirties.

Nuo „Lowlife“ sukūrimo praėjo beveik du dešimtmečiai. Ką šiandien šis spektaklis jums atskleidžia naujo? Ar grįžęs prie jo pastebite prasmių, kurių anuomet dar nematėte?

Labai džiaugiuosi, kad šis spektaklis gyvuos toliau. Man atrodo, vienintelis būdas kūriniui iš tikrųjų išlikti – tapti kažkuo nauju.

Eugenijus labai myli originalų spektaklį ir siekia išsaugoti jo dvasią, tačiau neišvengiamai atsiras naujų dalykų. Jį kurs kiti žmonės, kita kalba ir kitame kultūriniame kontekste. Man atrodo, taip ir turi būti.

Svarbiausia, kad naujajame pastatyme atsirastų tinkama atmosfera. „Lowlife“ man visada buvo tarsi džiazo klubas – spektaklis apie alkoholį, pogrindį ir juodąjį humorą. Jei tą atmosferą pavyks perteikti ir Vilniuje, būsiu laimingas.

Dažniausiai savo spektaklius ir režisuojate, ir juose vaidinate. Daugeliui režisierių labai svarbu stebėti kūrinį iš šalies, todėl kyla klausimas – kaip jums pavyksta vienu metu būti ir atlikėju, ir režisieriumi?

Tai nėra lengva, bet per daugelį metų atradau savo darbo būdą. Repeticijose dažnai pats nevaidinu – pasikviečiu žmogų, kuris mane pavaduoja, arba dirbu su kitu režisieriumi. Taip galiu pažvelgti į spektaklį iš šalies.

Beveik visas repeticijas ir spektaklius filmuoju. Tai padeda ne tik prisiminti improvizacijas, bet ir pamatyti spektaklį žiūrovo akimis.

Kita vertus, buvimas scenoje suteikia tai, ko neįmanoma pamatyti iš salės. Kartais tik pats vaidindamas pajuntu problemą, kurios anksčiau nepastebėjau. Todėl nuolat ieškau pusiausvyros tarp režisieriaus ir atlikėjo pozicijų.

Daugiausia kuriate suaugusiųjų auditorijai, nors lėlių teatras dažniausiai siejamas su vaikais. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį? Ar niekada nekilo noras daugiau kurti vaikams?

Kurti lėlių teatrą suaugusiesiems visada buvo sudėtinga, ir ne tik Lietuvoje. Tačiau niekada rimtai nesvarsčiau kurti vaikams vien todėl, kad taip būtų lengviau. Pats esu suaugęs, todėl natūraliai norėjau kurti teatrą suaugusiesiems.

Esu sukūręs keletą spektaklių vaikams. Vieną jų rodžiau daugelį metų, nes vaikų reakcijos buvo nepaprastos. Tačiau niekada neturėjau jausmo, kad iš tikrųjų žinau, kaip kurti vaikams.

Man atrodo, tai labai specifinis talentas. Reikia suprasti, kaip vaikai mąsto, kaip keičiasi jų suvokimas, kas juos domina skirtingais amžiaus tarpsniais. Aš tuo labai žaviuosi, bet niekada nejaučiau, kad tai mano sritis.

Net nemanau, kad situaciją pakeistų tai, jei pats turėčiau vaikų. Problema nėra vaikai. Greičiau tai, kad šiuolaikinė vaikų kultūra man nėra artima. Todėl kartais juokauju, kad tikriausiai norėčiau kurti ne pramogas, o meną vaikams. Ir visai gali būti, jog jie jo nekęstų.

Kaip renkatės savo spektaklių temas? Daugelis jų nagrinėja gana universalius klausimus, tačiau dažnai susitelkia į labai konkrečius, visuomenės paribiuose atsidūrusius personažus. Kas Jus traukia prie tokių veikėjų?

Man atrodo, kad lėlės pačios pasirenka temas. Aš pasirenku lėles, o paskui jos tarsi pasirenka, apie ką nori kalbėti. Tai supratau tik dirbdamas prie naujausio spektaklio „Seksualinis lėlių gyvenimas“.

Išbandėme daugybę skirtingų krypčių – teatro monologus, naujai parašytus tekstus, dokumentinio teatro principus. Niekas neveikė. O tarp repeticijų lėlės tiesiog pradėdavo kalbėti apie seksą, ir visi juokdavomės. Galiausiai supratau: štai apie ką ir reikia kurti spektaklį.

Daugelis žmonių Jus laiko autoritetu lėlių teatro srityje. O kas yra Jūsų autoritetai? Iš ko pats mokotės ar semiatės įkvėpimo?

Pastebiu, kad su amžiumi keičiasi tai, į ką žiūriu su pagarba. Anksčiau dažniausiai žavėdavausi vyresniais už save, o dabar vis dažniau mane įkvepia ir jaunesni kūrėjai.

Didelę įtaką man padarė Simonas McBurney, Robertas Lepažas, Filipas Genty ir „Improbable Theatre“. Tačiau šiandien mane įkvepia ne tik konkretūs žmonės.

Vis dar labai daug vaikštau į teatrą. Žiūriu šokį, operą, komediją, magiją. Jei pamatau stiprią vizualią idėją, nesvarbu, kokiame žanre ji atsiranda, iš karto ją pasižymiu. Man atrodo, šiandien labiau nei autoritetų ieškau dalykų, kurie mane nustebintų.

Tas pats galioja ir literatūrai. Kuo vyresnis tampu, tuo labiau vertinu Šekspyrą. Man atrodo, jį iš tiesų pradedi suprasti tik su amžiumi. Be to, Šekspyras yra vienas geriausių aktoriaus išbandymų, o aš labai mėgstu stebėti gerą vaidybą.