Valdonė Rudenkienė/Tie2
,,Iš šono atrodo, kad tu tiesiog sėdi ir žiūri į kampą. Bet tuo metu rašai. Stovi kažkieno laidotuvėse ir galvoji, kad čia nebloga scena. Sėdi kavinėj ir renki veikėjus. Iš esmės, kai rašai, medžiaga yra gyvenimas. Scenaristo darbas yra sintetinti gyvenimo patirtis. Kai pradedi rašyti – turi jų pakankamai, nes juk tavęs visi iš eilės nemylėjo. Tik ilgainiui tos patirtys baigiasi arba atsibosta tau pačiam, o ir tos nemeilės ne tiek daug, kiek įsivaizdavai”, – sako Matas Vildžius, jaunosios kartos scenaristas, rašantis pjeses teatrui, scenarijus kinui. Kažkada turėjęs tapti gydytoju, šiandien Matas studijuoja režisūrą, o visai neseniai pristatė su bičiuliais kurtą komedijos serialą.
Kai tarėmės dėl interviu, sakei esi scenaristas. Kas yra scenaristas: profesija, mąstymo būdas, charakterio savybės, gebėjimai?
Būti rašančiu žmogum, tai reiškia būt truputį kosmonautu. Scenaristas, mano nuomone, visų pirma profesija, bet jei tikrai daug rašai. Ne vieną scenarijų per metus. Jei rašai kasdien – tai tampa ir mąstymo būdu. Ilgainiui įsismelkia, nusipurtyt sudėtinga. Iš šono atrodo, kad tu tiesiog sėdi ir žiūri į kampą, bet tuo metu rašai. Stovi kažkieno laidotuvėse ir galvoji, kad čia nebloga scena. Sėdi kavinėj ir renki veikėjus. Iš esmės, kai rašai, medžiaga yra gyvenimas. Scenaristo darbas yra sintetinti gyvenimo patirtis. Kai pradedi rašyti – turi jų pakankamai, nes juk tavęs visi iš eilės nemylėjo. Tik ilgainiui tos patirtys baigiasi arba atsibosta tau pačiam, o ir tos nemeilės ne tiek daug, kiek įsivaizdavai. Todėl tavo gyvenimas iš lėto virsta medžiagos paieškom. Bet čia atsiranda didelė rizika, kai jame nebedalyvauji, o tiesiog viską fiksuoji tam, kad vėliau galėtum perteikt kūriniuose. Būna, kad esi kažkokiose intymiose akimirkose, o viduj galvoji:,,nu va čia tai būtų galima panaudoti”.
Kaip ir bet kuriam menininkui, scenaristui reikia jautrumo, gal net labiau pagavumo, kas vyksta aplink jį, kaip vyksta ir kodėl. Tačiau viena pagrindinių savybių – atlaikyt vienatvę. Tokia darbo specifika, kad tenka skaityti, rašyti vienam. Vaikščiot ir mąstyti vienam. Būna dienų, kai pasakau tris, keturis žodžius, nes išėjau nusipirkt kavos. Tie, kas yra bandę parašyti filmą ar spektaklį žino, kiek frustracijos yra pradedant ir vystant kūrinį. Su tuo jausmu susiduri kas kelis mėnesius ir tame būni vienas. Atlaikyt frustraciją ir vienatvę, bet netapt cinišku – čia pagrindinis scenaristo psichologinis iššūkis, o visa kita – daug rašymo ir perrašinėjimo.
Kodėl kažkada pasirinkai šį kelią?
Turėjau tapti gydytoju. Buvau įstojęs į mediciną, man patiko organai ir lavonai. Patiko gaivint manekeną, kokius du atgaivinau. Tik pati medicinos specifika ir tvarka smarkiai prasilenkė su mano charakteriu bei vidiniais norais. Kažkurį kartą stovėjau su tuo baltu chalatu prie tikros negyvo bičo galvos. Labai įdomu, bet tuo pačiu jau pirmam kurse ten žmonės rimti. O aš… Va toks. Kažkoks.
Rašymas atėjo iš kažkur giliau, ko nesuvokiau. Iki šiol nesuvokiu, bet gal ir neverta. Tegul būna paslaptis. Aš nenoriu žinot. Dar netyčia man nepatiks, ką sužinosiu.
Šiuo metu studijuoji ir kino režisūrą. Dažnai režisieriai būna ir scenaristai. Kodėl tau reikėjo dar vienų – režisūros studijų?
Minėjau, rašymas vienišas. Aš pakankamai daug rašau, kartais kai studijuoji atrodo, kad studijos tik trukdo, nes atima daug laiko ir jėgų. Be to, nepatogu, nes kažkas visiškai naujo. Iš tikrųjų, man studijos duoda pakankamai daug. Duoda kitokį mąstymo kampą, verčia daugiau bendrauti, verbaliai komunikuoti, mąstyti vizualiai. Viską, ko nedarau rašydamas. Be to, kažkuriuo metu atrodė, kad turiu tokių idėjų ar scenarijų, kurių kiti paprasčiausiai nedarys. Ne dėl to, kad mes čia geri ar blogi, o dėl jausminės prigimties. Tai čia irgi paskata – įgyvendinti tam tikras idėjas.
Scenarijus ir režisūra neišvengiamai susiję. Be vieno nebūtų kito. Koks tavo manymu scenaristo ir režisieriaus santykis kine?
Santykiai įvairūs ir specifiški. Dažnai stengiuosi prisitaikyti prie režisieriaus jausmų pagrindo. Kitu atveju, jam nepatiks, ką rašau, man nepatiks režisierius iš esmės. Dirbam su tuo, ką turim. Profesiškai kalbant santykis glaudus: tai, ką aš parašysiu režisierius pildys keturis kartus ilgiau nei aš rašiau. Man atrodo, dėl to reikia pagarbos ir supratimo tarpusavyje. Geri režisieriai suvokia, kad nereikia už scenaristą parašyt scenarijaus. Geri scenaristai suvokia, kad jei bus blogas filmas – visi kaltins režisierių. O scenarijaus ir režisūros santykis toks, kad aš duosiu stuburą, o režisierius likusį kūną. Kuo tvirtesnis stuburas, tuo grakščiau tas kūnas gali makaluotis.
Esi ir dramaturgas ir scenaristas. Rašai scenarijus kinui ir pjeses teatrui. Gali šias patirtis palyginti?
Aš dramaturgas apsimetėlis. Visas mano teatro rašymas – kinas. Dialogai, remarkės, daug kas tiesiog pergaminta. Teatre kitokia specifika, bet ta pati dramaturgija. Žmonės nori pamatyt kažkokius santykius ir autoriaus teiginį, temą. Tik tą labiau perteikia arba struktūra arba veikėjai. Vizualiai teatre, kaip dramaturgas, nieko nepadarysi. Bendrai, patirtys panašios, skiriasi mediumai. Žmonės vis tiek ateina pajausti ir patirti.
Kritikai kartais sako, kad gerų scenaristų trūkumas – didelė mūsų kino problema. Esi jaunosios kartos scenaristas. Turi įžvalgų, kokia ji?
Anksčiau – gal taip. Dabar – nepritariu. Pažiūrėkit, ką su scenarijais daro Titas Laucius, Eglė Vertelytė, Birutė Kapustinskaitė, Teklė Kavtaradzė, Marija Kavtaradzė. Yra dar tikrai pajėgių, kurie gali parašyt pilną, veikiantį scenarijų. Tai ar tikrai trūksta? Mano akimis, dažnai trūksta gebėjimo papasakoti istoriją platesniu mastu. Tai taikoma ir režisieriams, operatoriams, aktoriams, visiems departamentams. Esame stiprūs daug kur – vizualiai, garsu, techniškai. Tačiau mąstant tiesiog apie istoriją, kur aktorius, kostiumai, kamera visi pasakoja apie tą patį, kol kas sunkiai. Daug aspektų ir klausimų.
Be to, dažnas pasirinkimas – socialinis, poetinis kinas, kur bent jau man sunku naviguotis. Ten scenaristui yra ką veikt, bet kartais, kai išgirstu režisierių idėjas, siūlau kreiptis į poetą. Dėl kelių priežasčių: aš režisieriaus jausmų į dramą nepaversiu, išgyvenimų vidinių neištrauksiu ir taip gerai jo užmojų nejausiu kaip jis pats. Jausmai nėra istorija. Siužetinį kiną dažnai stebim komercijoje. Savo arthaus’e matom tematinį priėjimą. Kartais man atrodo klaida, kad tokiam kine tik ir lieka tema be veikėjų. Jau kurį laiką dramaturgija sukasi apie veikėją, tampa character driven. Kai temoje kuriami skirtingi veikėjai ir jie itin įdomūs, kitokie, kai mes norim į juos žiūrėt. Kažką tokio daro Martin McDonagh, mano nuomone, vienas geriausių scenaristų. Ar Lietuvoje turėjom kažkokių ikoniškų veikėjų? Be Tado Blindos, kuris mūsų folkloras ir be kelių antraplanių – humoristinių? Kažkodėl vieninteliai iškyla Marija iš “Bėgikės” ar Pauliaus Markevičiaus veikėjas filme “Išgyventi vasarą”. Toliau, mano akimis, aktoriai kalba režisieriaus/scenaristo mintis apie temą/problemą. Ir čia ne aktorių problema. Apibendrinant, mes vis dar mokomės ir turim ne tik scenaristų, bet ir bendrai – istorijų pasakojimo problemų.
Kas tau pačiam svarbu rašant scenarijų?
Būti tame pasaulyje ir jausti tai, ką jaučia veikėjai. Aš dažnai rašau įvairiose vietose ir jei pavyksta įsijaust, pradedu kalbėt, makaluotis. Kartais namuose išbandinėju tam tikrus dalykus. Rašiau scenarijų apie žmogų, prirakintą prie radiatoriaus. Namuose teko išbandyt, koks jausmas. Turbūt esmė – tikrumas. Aš esu pirmas laidininkas: ar įmanoma pajusti ir susitapatinti su veikėjais. Aišku, esu šališkas, bet jei pats nieko nejausiu, tai niekas kitas irgi nejaus. O po to atsiranda visi profesiniai aspektai: ar yra konfliktas, ar veikia struktūra, ar kiekviena scena judina istoriją į priekį. Ilgainiui, kuo geriau pradedi pažinti rašymą, tuo svarbiau tampa pats jausmas.
Turi mėgstamą žanrą?
Čia turėčiau atsakyti, kad komediją, bet man patinka maišyti žanrai. Ir pačiam patinka tą daryt. Ta grynoji komedija nebeatliepia. Labiausiai turbūt man patinka tokios tirštos, tamsios dramos/komedijos mišinys. Man patinka meistrystė, todėl patinka tai, ką daro, pavyzdžiui, David Fincher su trileriu ar Edgar Wright su komedija.
Dažnai į situacijas žvelgi su humoru. Galima sakyti, kad tai vienas tavo kūrybos bruožų?
Visada pradedu nuo kažko, kas man juokinga. Vėliau tai virsta kažkuo dramatišku. Humoras yra vienas pagrindinių mano kūrybos bruožų ir aš jį maišau su tuo, kas man ar kitiems skauda, nemalonu, nepatinka. Todėl aš nuolat stengiuosi balansuot tarp skausmo ir juoko. Tai du pagrindiniai mano poliai tarp kurių kūriniai svyruoja pirmyn atgal.
Kiek esi nuoširdus kurdamas scenarijų? Ar būna, kad pataikauji žiūrovui?
Priklauso nuo auditorijos. Rašau daug populiarios kultūros (vadinamo komercinio) turinio, kur turiu prisitaikyti. Pataikaut nepataikauju, nes tuomet tik pergaminčiau, kas jau buvo padaryta kitų, bet prisitaikyti reikia. Asmeninėj kūryboj, turbūt, priešingai – mėgstu provokuot. Nuoširdumas visada yra abejose sferose, kitaip negalėčiau rašyt. Tas nuoširdumas tiesiog užmaskuotas kitų ryškių aspektų: humoro, šleikštulio. Tiesiog gal reikia į tai žiūrėt, kad ir šitie įrankiai gali būti nuoširdūs.
Tavo kūryboje jaučiamas postmodernizmas. Šiai meno krypčiai dažnai būdinga naujųjų laikų civilizacijos kritika. Sąmoningai renkiesi šią kryptį?
Iš pradžių šita kryptis atėjo pati. Dabar, deja, bet sąmoningai. Čia jau mano asmenybės darinio problema. Man šiek tiek sudėtinga su vertybėm ir prasme. Nėra taip, kad aš jas esu atmetęs, bet man patinka… pajudinti. Gal tai susiję su tuo, kad dažnai jaučiu kažkokį lengvą netikrumą aplinkoje, tokią lyg perdėtą moralę, kuomet garsiai deklaruojamos tam tikros nuostatos ar vertybės. Tačiau vėliau tos vertybės kinta ar pasitraukia pagal tai kaip patogiau teigiančiam individui. Postmodernistiniai motyvai man duoda įrankius judinti stebinčiojo pagrindus. Esu silpnas socialinėse temose, problematikoje. Man tiesiog sunku ten naviguotis, bet aš labai myliu žmones kaip tvarinius. Jų kontradikcijos, nejaukumai, baimės, vertybės, meilės sąvoka ar prasmė man kelia didžiulį smalsumą. Tuo pačiu kelia ir didžiulį norą juos pabandyti perstatyti, sugriauti. Pajudinti. Nežinau kodėl, bet man toks priėjimas įdomus. Iš esmės, viskas, kas turėtų būti tam tikra konstanta ar nutylėta yra man medžiaga. Galbūt toks požiūris ateina iš to, kad mano minimi dalykai yra nuolat aplink mus, bet kartais jie snaudžia ar paskęsta nuobodulyje. Gal man pačiam būtų nuobodu, jei viskas aplinkui būtų normalu. Dėl to pats postmodernizmas čia puikiai įsiterpia: maišo žanrus, ryškina struktūras, primena, kad yra konstruktas. Kaip ir tuomet, kai patogiai gyvename – daug kas tėra konstruktas, apsisaugoti nuo būties nerimo. Tai vienu metu ir apsaugo nuo siaubo, bet kartais padaro mus nelaimingais, nes nustojame siekti kažko šiek tiek daugiau.
Turi autoritetų?
Turiu žmonių, kurie mane įkvepia iš skirtingų pusių. Keliais lygmenim. Nesu vientisas ir kartais reikia paremti skirtingus vidaus aspektus. Kaip žmogui – kai kurie filosofai, S.Kierkegaard dėl požiūrio į gyvenimą. A. Camus užrašų knygutės, kai trūksta kažkokio būtiško artumo. Kartais išprotėju ir skaitau didesnius pesimistus ar nihilistus. Mane įkvepia scenaristai/režisieriai Charlie Kaufman, Martin McDonagh, Dan Harmon, Craig Mazin. Dar žmonės, kurie yra arčiau: Raimondas Paškevičius, kuris ketverius metus kaip tėvas lydėjo per scenarijaus studijas. Vytas Dambrauskas, mūsų katedros vedėjas, dėl savo požiūrio į kiną/problemas ir dėl šiltos širdies. Mano bičiuliai: Vytautas Adomaitis, Artūras Voiničius – abu puikūs kūrėjai ir kažkodėl nepalieka manęs, net kai pats save palikčiau. Dar įkvepia mama, nes viską perskaito ką parašau ir pasidavė kelionėje iš manęs padaryt „normalų” žmogų.
Apie ką niekada nerašytum?
Apie tai, ko nesuprantu ir nejaučiu. Turbūt yra daug dalykų. Tiesiog kartais geriau nelįsti ten, su kuo nesi susidūręs ir ko nesugebėtum apginti pokalbyje. Rašymas yra dialogo mezgimas, jei ateini iš kažkokio aklumo/nuostatų, tada ir dialogo ten nėra. Netikrumo mums ir taip užtenka.