Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
Menininkas ir dėstytojas Jonas Čepas 1987–1994 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1994–2000 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Grafikos katedroje. Įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2009 m., baigus studijas VDA aspirantūroje, suteiktas menų licencijato laipsnis. Dalyvauja parodose, kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje. Kuria gyvenimo išraiškas piešiniuose, raižiniuose, kitur. VDA Grafikos katedroje dėsto vizualinę raišką, estampą (ksilografiją) bakalaurams. Pasak J. Čepo, jam svarbus studento individualumas.
Ar nesunku būti ir menininku, ir dėstytoju? Juk kurdamas tampate tarsi pavyzdžiu studentams?
Menininku ir dėstytoju būti nesunku. Darau kiek išmanau, o visų aukštų didaktinių normų
neišpildau…
Ne iš vieno Jūsų buvusio studento esu girdėjusi, kad buvote įkvėpimas tolesnei karjerai. Kas Jums svarbu dėstant studentams?
Galbūt studentai iš draugiškumo pamini geru žodžiu mano dėstytojavimo indėlį. Nieko ypatingo dėstymo srityje nepadariau. Dėstant studentams svarbu, galbūt parinkti įdomių medžiagų iš aplinkos ir padaryti atspirties vaizdinius tolimesnėms studentų improvizacijoms. Ir dar turbūt, svarbu, kad studentų individualumas visad, kiek įmanoma, pasireikštų…
Pristatydamas vieną savo parodą, rašėte:,,Yra noras užlipti aukštyn, nušokti žemyn ir užsikasti žemėmis, ir gal dar apsiklijavus pagaliais kūną perbraukti orą”. Ar tai vienos parodos emocija, ar nuolatinė kūrybinė būsena?
Taip tai praeito etapo emocija. Tai nėra nuolatinė būsena, bet įdomu pasiekti nesuvaldomą, keistą savo veikimo būvį.
Kaip manote, ar mūsų socialinė infrastruktūra yra palanki menui ir menininkams?
Nežinau ar mūsų socialinė aplinka palanki menininkams. Galbūt kitiems sunku. Man yra gerai.
O kokia mūsų auditorija? Dalyvaujate ir meno mugėse, stebite, pasikalbate. Ar mes suprantame meną, ar turime meno įsigijimo, kolekcionavimo patirties?
Meno publika lyg ir supratinga. Žiūrovai intuityviai jaučia koks vaizdinys jiems aktualus, padedantis gyventi.
Kaip manote, ko reikia menininkui, kad jis taptų atpažįstamu ir įdomiu?
Kad taptų atpažįstamu, turbūt menininkui reikia pasirodyti susidomėjusių akiratyje. O šiaip, galbūt reikia bandyti atskleisti asmeninės patirties reginius. Saviraiškos priemonės gali būti visokios. Daugmaž kiekvienas jaučia kaip egzistuoti šiam pasaulyje.
O galerijai?
Galerijos turbūt žino kaip išsilaikyti komplikuotame laike.
Apskritai, ar turite menininkų, kuriais žavitės?
Žiūriu į pažįstamų kolegų vaizdinius ( M. Dūda, M. Meškauskas) ir į dėstytojų kompozicijas ( K. Vasiliūnas, M. Skudutis)… Mano atmintyje vieni kūrėjų vaizdiniai tai išryškėja, tai vėl išblėsta… Nors įvairūs kūriniai teikia jėgų.
