Tie2.lt
Seniausias Vilniuje veikiantis arthouse’inis kino teatras „Skalvija“ ir vėl atveria duris moksleiviams, norintiems mokytis kino. 15–18 metų jaunuoliai kviečiami į dvejų metų studijas, apimančias įvairias kino disciplinas: režisūrą, operatorinį, montažą, garsą, kino istoriją ir kt. Moksleiviai, vadovaujami Lietuvos kino industrijos profesionalų, turi galimybę ne tik įgyti teorinių žinių, bet ir ugdyti praktinius įgūdžius. Kiekvieno semestro pabaigoje „Skalvijos“ kino akademijos studentai kuria autorinius filmus, per peržiūras rodomus didžiajame „Skalvijos“ ekrane.
Jau ketvirtus metus „Skalvijos“ kino akademijos režisūros kursams vadovauja tarpdisciplininė menininkė Aneta Bublytė. Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą studijuojanti pašnekovė papasakojo apie savo kūrybos kelius, darbą su jaunais kiną kuriančiais žmonėmis ir „Skalvijos“ kino akademijos užkulisius.
Papasakok daugiau apie savo kontekstą, studijas. Kur mokeisi prieš Vilniaus dailės akademiją?
Kelias buvo vingiuotas. Studijuodama interaktyvų dizainą antrame semestre pajutau kino trauką. Laukdama stojamųjų į režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuo metu kursą rinkdavo kas ketverius metus) pasirinkau studijuoti prodiusavimą, bet nebaigiau, nes jaučiausi ne savo vietoje. Sulaukusi stojamųjų ir neįstojusi nusprendžiau, kad reikia mokytis ne institucijoje. Taip prasidėjo įdomūs vingiai, greičio davė perskaitytas S. Ušinsko interviu, kuriame jis, pasakodamas apie savo studijas Prancūzijoje, citavo dėstytojo žodžius: „Jei norite kurti, nežiūrėkite filmų ir spektaklių, neikite į muziejus. Bėkite iš ten, eikite į gatvę, žiūrėkite į žmones ir vitrinas.“
Tą pavasarį išvažiavau į Londoną: stebėjau aplinką, keliavau, dirbau įvairius darbus. Planavau ten praleisti tris mėnesius, o grįžau po trejų metų. Paskutinius mėnesius daugiausia laiko praleidau parkuose tarp medžių. Tapo aišku, kad reikia grįžti. Lietuvoje mano mokykla tapo įvairių kino ir teatro režisierių filmavimo aikštelės ir repeticijų salės, mokiausi iš jų dirbdama įvairiuose departamentuose. Tuo pat metu filmuodavau savo darbus, kol pajutau, kad nieko naujo nebeišmokstu, reikia naujo požiūrio kampo, naujų patirčių ir pažinčių. Atėjo laikas grįžti į instituciją ir pradėti naują vingį. Toks išėjo kontekstas.
Ar darbas su jaunais žmonėmis tave kaip menininkę įkvepia?
Labai. Man įdomu stebėti, kas daro įtaką jų mąstymui ir jausmams, kokia jų pasaulėjauta, mintys, norai ir žvilgsnis. Gražu stebėti, kaip jie keičiasi ir auga. Manau, svarbu įvairaus amžiaus žmonėms būti kartu. Mokome vieni kitus kiekvieną dieną. Įkvepia suvokimas, kad kūryba yra toks procesas, kuriame nėra vienos tiesos. Gali turėti daug techninių žinių ar praktinės patirties, bet pradėję kurti mes visi, kad ir kokio amžiaus būtume, tampame lygūs. Minčių ir energijos mainai yra labai svarbūs dėl bendro pulso. Man, asmeniškai, edukacija yra svarbi kūrybos dalis.
„Skalvijos“ kino akademijoje dėstai jau ketvirtus metus. Ką, tavo nuomone, ugdo „Skalvijos“ kino akademija? Kodėl verta čia studijuoti?
„Skalvija“ yra saugi ir jauki terpė kurti. Matau, kaip žmonės sutinka vienas kitą, ir tai yra labai gražu. Surasti bendraminčių ir kurti kartu yra laimė. Ypač kolektyviniame mene. Gera matyti, kad baigus akademiją kursas toliau bendrauja ir kuria. „Skalvijoje“ yra visos sąlygos dvejus metus eksperimentuoti ir atrasti būdus kalbėti svarbiomis ir jautriomis temomis, pažinti save ir kitus, pajausti kūrybos kryptį, pasidalyti mintimis. Laikas čia – stipri patirtis, formuojanti, ugdanti jauną žmogų ir jo kritinį mąstymą, nesvarbu, kokias studijas jis vėliau pasirenka.
Ne vienus metus dirbi su jaunais žmonėmis. Kaip manai, kuo išsiskiria jaunoji karta? Ar pastebi tendencijas, apibrėžiančias jų kūrybą?
Svarbu atsižvelgti, kas daro įtaką kartos mąstysenai, norams ir raiškai. Pirmas kursas, kuriam vadovavau „Skalvijos“ kino akademijoje, susirinko iškart po karantino. Tai buvo įtemptas ir jautrus laikas mums visiems, vėliau prasidėjo karas. Per vieną paskaitą žiūrėjome Adamo Curtiso filmą „Trauma Zone“, sumontuotą iš BBC žurnalistų archyvinių dokumentinių kadrų, filmuotų 1985–1999 m. Rusijoje. Vienas iš studentų, pažiūrėjęs filmo ištrauką, nusprendė daryti filmą apie Vilniuje gyvenančius septyniolikmečius ir fiksuoti jų būsenas. Filmo pabaigoje matome, kaip moksleiviai vežami į NATO mokymus, apžiūrinėja ginklus, lipa ant tankų. Kada nors tai taps archyvine medžiaga. Manau, būtina suvokti, kokiu laiku mes gyvename, kas mus veikia, ir apie tai kalbėtis.
Pagrindinė pradedančių kūrėjų tendencija yra instinktyvus noras kartoti matytas situacijas ir vaizdus, užsiimti mimeze, o ne ieškoti savo požiūrio kampo, asmeninės pozicijos. Daug įtakos daro virtualumas, technologijos ir besikeičiantys socialiniai konstruktai. Atsakydami į šiuos reiškinius, skatiname stebėjimą ir reflektavimą. Pavasarį atsiliepė švietimo sistemos pokyčiai: jaunajai kartai tenka susidurti su daug iššūkių, yra daugybė faktorių, kurie veikia jų mąstymą, būsenas ir ribų paieškas. Manau, verta apie tai kalbėti ir remtis šiomis patirtimis kuriant. Ši karta išsiskiria pasitikėjimu savimi ir atvirumu. Tai labai džiugina. Norėtųsi, kad ant žemės ji stovėtų dar tvirčiau.
Kokių iššūkių kyla dirbant su paaugliais, norinčiais kurti?
Didžiausias iššūkis yra jų norai, disciplina ir socialinė atsakomybė. Taip pat visai sudėtinga konkuruoti su ekranais, kurie nuolat stimuliuoja dopaminą. Moksleiviams sunku išlaikyti dėmesį, susikaupti ir tiesiog būti čia ir dabar.
Kaip manai, kokios savybės yra svarbiausios, kurias reikia ugdyti būsimiems kūrėjams?
Kritinį mąstymą, atsakomybę, empatiją, intuiciją ir pagarbą. Veikiant šitam kompasui, kelionė bus prasminga.
„Skalvijos“ kino akademijoje kasmet renkami du režisūros kursai. Nemaža dalis studentų vėliau renkasi studijas kūrybinėse srityse, tačiau nebūtinai režisūrą. Gal gali iš savo patirties papasakoti, kaip „Skalvijos“ kino akademijos atranda juos dominančias sritis?
Kai kurie studentai jau per stojamuosius jaučia, kur juos labiau traukia, bet dauguma tai labiau pajunta po pirmo semestro. Dokumentinio filmo užduotis, kurią studentai atlieka pirmame kurse, yra apribota laiko ir technikos, režisieriai turi filmuoti, montuoti ir dirbti su garsu vieni. Po šios patirties dauguma pajunta, į ką nori toliau gilintis, ir tai dažniausiai dar labiau sustiprina antrame semestre kuriamas trumpametražis vaidybinis filmas. Kartais pasitaiko labai radikalių pokyčių, bet kine viskas susiję, ir tai tik praturtina patirtis. Grįžę po vasaros darome susitikimą, kurio metu kalbamės apie tai, kas ką nori veikti rudenį. Taip formuojame antrą kursą, kurio metu kiekvienas pasirenka sau vaidmenis ir kryptį.
Šiais laikais kamerų savo kišenėse turi kiekvienas, akys nuo pat mažens nuolat stebi ekranus. Kaip, tavo nuomone, technologijos veikia kūrybą? Ar suteikia pridėtinės vertės, ar, atvirkščiai – marginalizuoja?
Technologija yra įrankis, kuris nėra nei blogas, nei geras, svarbiausia žmogaus požiūris, tikslai ir įpročiai, kurie gali būti visokie. Sunkiausia yra rasti balansą, nes pasiduoti technologijoms yra noro, reikia valios atsilaikyti ar atsirinkti. Kalbant apie vaizdų kultūrą, gyvename pertekliniame vaizdų pasaulyje, čia galima vėl užsiminti apie kūrėjo atsakomybę. Kiekvienas naujas vaizdas, paleistas į pasaulį, prisideda prie kolektyvinės vaizduotės ir vizualinės bei emocinės atminties, dalykų nebegali atmatyti. Mane asmeniškai šis reiškinys verčia būti budresnę ir kritiškesnę, prie to dirbsime kitą semestrą. Yra labai geras tekstas šia tema – Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction“. Kinas yra formuojamas ir priklausomas nuo technologijų, bet niekas netrukdo į jas turėti savo požiūrį ir naudotis jomis kūrybingai, o ne vergauti.
Papasakok apie savo kaip edukatorės kelią. Kokiais principais vadovaujiesi dirbdama su paaugliais? Kaip mokyti kurti kiną, bet neprimesti savo požiūrio taško ir skatinti atrasti autentišką kelią?
Kiekvienas kursas turi savo dinamiką, atėję kūrėjai atsineša skirtingas patirtis, požiūrius ir temperamentą. Neįmanoma sukurti bendros sistemos. Nuolat stebime, kas vyksta, ir pagal tai kreipiame procesus. Kiekvieno semestro užduotys ir jų atsiskaitymo laikas sukuria sąlygas pasireikšti skirtingoms charakterio savybėms ir sugebėjimams. Autentika kuriasi tuomet, kai analizuojame, kas ką atsineša ir kodėl nori apie tai kalbėti, diskutuojame, kaip geriausia papasakoti istoriją, atsiranda originalūs sprendimai. Labai palaikau tuos, kurie kuria filmus, paremtus asmeninėmis patirtimis.
Po pavasario semestro tapo aišku, kad rudenį daugiau laiko reikia skirti individualioms ir kolektyvinėms patirtims, temos, žanro ir formos paieškoms. Verta paminėti, kad kursą formuoja du vadovai. Šiuo metu dirbu kartu su režisiere Elena Kairyte. Daug diskutuojame, ką ir kaip daryti, mūsų dialogai yra svarbi proceso dalis. Vengiu žodžio „mokyti“. Tai labiau terpės sukūrimas išgyventi patirtis, per kurias ateina suvokimas. Manau, tai yra svarbiausia.
„Skalvijos“ kino akademija (kino kursai 15–18 metų jaunimui) yra strateginis ilgalaikis „Skalvijos“ kino centro projektas ir strateginės programos, kurią finansuoja Lietuvos kultūros taryba, dalis. Daugiau informacijos – skalvijoskinoakademija.lt.
Registruotis į „Skalvijos“ kino akademiją kviečiame iki rugsėjo 8 d.
Pasiteirauti:
Gustė Girdvainytė
„Skalvijos“ kino akademijos programos vadovė
akademija@skalvija.lt + 370 659 13 285