Rūta Matulevičiūtė/Tie2.lt
Menininkė Kopa (Sinaima Kontautė) 2022m. baigė Tekstilės meno ir dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, kur pristatė darbus personalinėje baigiamųjų darbų parodoje „BŪTIES (NE)DARNA”. 2024 surengė personalinę parodą „Nežinau. Nesuprantu. Neįsivaizduoju.” Kopa dalyvauja grupinėse parodose tokiose kaip „Zoetropas II VDA galerijoje „Akademija” 2024 m., „Zoetropas” VDA Telšių galerijoje 2023 metais, VDA Tekstilės galerijoje „Artifex”, Vilniuje, 2021 m. parodoje „NE / PANAŠŪS. RYTAI VAKARUOSE”; 2020 IX-oji Lietuvos tekstilės meno bienalėje „RIBA #30″, LDS galerijoje „Arka”, Vilniuje.
Tavo kūryboje jau ilgą laiką dominuoja liminalumo tema. Kuo ši idėja tau svarbi asmeniškai?
„Liminal“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia slenkstį. Tai perėjimo, pokyčio taškas, iš seno į naują, iš vieno – į kitą. Keičiasi viskas ir visada, tai nuolatinis, nepertraukiamas laiko, erdvės ir gyvenimo ratas. Savo gyvenime stipriai jaučiu šį nuolatinį kismą, priešingybių susikirtimus, todėl tai yra svarbu ir mano kūryboje. Ši „liminal“ kūrinių tema tampa mano vidinių išgyvenimų išraiška.
Ką tau reiškia parodos pavadinimas „Nežinau. Nesuprantu. Neįsivaizduoju.”?
Pavadinimas yra atviras ir nuoširdus pareiškimas, kaip aš jaučiuosi ir svarbiausia – kaip jaučiausi ruošiantis šiai parodai. Šis žodžių junginys gimė, kai turimą organinio stiklo plokštelę užtepiau klijais. Buvo smalsu pažiūrėti, kaip tai atrodys. Jai nudžiūvus, pamačiau nuostabius šešėlius, krentančius ant sienos, šviesai pereinant kiaurai. Pagalvojau, ką būtų galima dar padaryti. Kažką išraižyti? Raštą, simbolį, žodį?.. Tuo metu kaip tik į kambarį įėjo sesuo, jos paklausiau: „Kaip manai, kokią frazę ar žodį čia tiktų išraižyti?“. Ji atsakė paprastai: „Neįsivaizduoju“. Supratau, kad tai bus vienas iš tų kartų, kai nežinau, ką ir kaip daryti, kurti. Taigi pažiūrėjau į situaciją iš šono: darysiu ir kursiu apie patį nežinojimą ir pasimetimą. Taip ir kilo parodos koncepcija ir idėjos kitiems kūriniams: iš mano pačios nežinojimo, nesupratimo ir neįsivaizdavimo.
Personalinėje parodoje pristatomoje Galerijoje T.2 šalia naujausių kūrinių rodai senesnius, kurtus dar studijų metu. Ar pastebėjai, bėgant laikui, savo kūrybos kaitą?
Taip, pastebėjau. Laikui bėgant keitėsi naudojamos medžiagos. Išbandžiau naujas medijas ir kūrybines technikas. Kito ir kūrybos koncepcija, idėjos, kurias noriu išreikšti ir įgyvendinti. Įdomu ir pačiai stebėti, kad tam tikri kūrybos bruožai, atsiradę jau seniai vis dar stipriai matomi ir dabar. Pavyzdžiui, noras kurti ir eksperimentuoti su paprasčiausiomis buitinėmis medžiagomis: klijais, viela, žvejybiniu valu, stiklu, vinimis; su rastais objektais: kaulais, plytų nuotrupomis, medžio dalimis, senomis nuotraukomis. Ir galutiniai kūriniai išlieka bandymų, eksperimentų stadijose. Tū kūrinių dažniausiai yra keletas – retai kada sukuriu tik vieną atskirą darbą.
Parodą pristatai kaip vientisą instaliaciją, kur atskirus kūrinius jungi virvele bei papildai, tokį „minčių žemėlapį” užrašais ant sienų. Kaip įsivaizduoji ir kokią matai žiūrovo kelionę po šią parodą?
Rodomi kūriniai yra labai skirtingi, įvairių medijų ir formatų, tačiau kartu jie siejasi į bendrą ekspoziciją. Kiekvienas jų “šneka” apie „Nežinau/ nesuprantu/ neįsivaizduoju“ temą savaip. Instaliacijos tikslas yra parodyti tas jungtis, kad nieko nėra atskira, kaip ir visur viskas yra vienis. Taip pat ir užrašai: jie kilę mąstant arba esant tose (liminaliose) būsenose. Ekspozicijoje nėra pradžios, nėra ir pabaigos. Žiūrovas užėjęs į galeriją patenka į kūrinių ir minčių raizginį, o kur judės toliau – kiekvienas pasirenka pats.
Kokį jausmą ar kokią žinutę nori, kad žiūrovas išsineštų iš parodos?
Man asmeniškai didžiausią įspūdį sukelia tos parodos, kurios duoda motyvacijos, įkvėpimo, kurį panaudoju, kai kuriu pati. Taigi, ką labiausiai norėčiau savo paroda suteikti žiūrovams – tai minčių ir emocijų, kurias jie galėtų panaudoti savo gyvenime ar kūryboje. Būtų labai smagu žinoti, kad savo kūriniais galiu įkvėpti ir kitus.
Kūrinių ekspozicijoms dažnai naudoji užtemdytas erdves, koncentruotą apšvietimą, scenografiškai išryškinantį atskirus kūrinius. Kuo tavo kūriniams svarbi tamsi erdvė?
Visų pirma, kontrastas tarp šviesos ir tamsos, tarp to, ką matome ir nematome, ir tame susikirtime atsirandantys šėšėliai. Tai viena pagrindinių mano tyrinėjamų temų. Tamsi erdvė ne tik sustiprina kūrinio poveikį, bet ir atspindi liminalumo temą: yra bet nėra, matoma ir ne: išjunk šviesą ir nieko neliks, apšviesk viską ir nematysi nieko.
Nuo ko prasideda tavo kūrinys? Papasakok apie savo kūrybos procesą nuo idėjos iki kūrinio pristatymo žiūrovui.
Idėjos gimsta įvairiai, tačiau dažniausiai jos kyla iš matytų ar girdėtų gyvenimo nuotrupų: pokalbių su žmonėmis, kitų menininkų parodų ar net klausantis varnų krankiančių medžiuose. Kita mintis, kaip tas idėjas išreikšti pasitelkiant turimas medžiagas ir medijas. Surinktos mintys kartu su objektais iš mano aplinkos kuria eskizus: jų daug, jie keičia vienas kitą arba susijungia į vieną naują. Kai kurie iš jų tampa galutiniais kūriniais. Tuomet juos reikia eksponuoti ir pristatyti žiūrovams.
Kaip reikia žiūrėti į tavo kūrinius? Nuo ko žiūrovas turėtų pradėti susipažinti su kiekvienu objektu?
Tikslaus būdo apžiūrėti kūrinius nėra. Šioje parodoje jie susijungę į bendrą instaliacijos visumą, tačiau tai nereiškia, kad jie turi būti matomi kaip vienas didelis kūrinys arba atskirai. Nėra ir jokios eilės tvarkos. Žiūrovui linkėčiau nebijoti pabūti prie sudominusių kūrinių, leisti sau laisvai juos patirti ir išsinešti šiuos patyrimus su savimi.
Ar matai ribinę, pereinamąją būseną atsispindinčią pasaulyje? Ar tai tik šiandienos žmogaus būsena, ar ji egzistuoja nuolatos?
Matau, ir manau, kad dabar ji yra sustiprėjusi. Pavyzdžiui, neseniai buvęs karantinas. Įprastas gyvenimas stipriai pasikeitė, išplitęs virusas tapo pokyčio tašku į visai kitokią kasdienybę. Tačiau kaita yra nuolatinė: kas sena – nyksta, keičiasi į naują ir tai dažnai kelia diskomfortą. Keičiasi visas pasaulis. Netgi visatos mastu: kiekviename žmoguje, gyvūnuose, net mažiausiuose organizmuose ir visoje mus supančioje aplinkoje. O ir pats gyvenimas iš esmės yra tik perėjimas nuo taško A iki taško B, nuo gimimo iki mirties.
Kaip savo kūrybą matai ateityje?
Manau, toliau tirsių iminalumo temą. Jaučiu, kad yra dar daug neišnaudotų galimybių. Laikui bėgant, ji vis kinta, tačiau pagrindas lieka tas pats: priešpriešos ir jų susikirtimai, susijungimai, o kartu ir atskirai. Perėjimas, kismas, buvo ir bus, yra ir nėra, čia ir dabar, ten ir tada. Žinoma, kūrybinės srovės gali bet kada pasikeisti, bet tai būtų tik dar vienas liminalus pokytis – iš seno į naują.