Šaltinis:thecollector.com

Virginia Stephen, vėliau tapusi Virginia Woolf, gimė 1882 m. sausio 25 d. Kensingtone, Londone. Virginia Woolf labiausiai žinoma dėl savo modernistinių romanų, tačiau ji taip pat buvo meno kritikė ir žymi Bloomsbury grupės narė.

Virginia Woolf (g. Adeline Virginia Stephen; 1882–1941) buvo anglų rašytoja ir viena svarbiausių modernistinių romanų, tokių kaip ,,Ponia Dalloway” ir ,,Į švyturį”, autorių. Ji viena pirmųjų pradėjo naudoti naudoti sąmonės srauto naratyvinę priemonę rašyme ir sukūrė novatoriškų feministinių kūrinių. Daugelis turbūt nežino, kad ji taip pat buvo labai įsitraukusi į meno pasaulį, buvo Bloomsbury grupės narė ir parašė keletą esė apie meną. Jos sesuo Vanessa Bell buvo postimpresionistinė tapytoja.

Virginia Woolf užaugo turtingoje šeimoje kartu su savo seserimi ir broliais: Vanessa, Thoby ir Adrian. Visi vaikai buvo skatinami mokytis. Nepaisant to, Virginijai jaunystėje labai nepasisekė – ji savo gyvenimo pradžioje patyrė daugybę traumų, tarp jų ir motinos mirtį. Tačiau rašytoja toliau kūrė ikoniškus modernistinius romanus, tarp jų ,,Ponia Dalloway” (1925), ,,Į švyturį” (1927) ir ,,Orlandą” (1928); taip pat esė, pvz., ,,A Room of One’s Own “(1929).

Savo kūriniais Woolf padarė didelę įtaką modernizmui. Ji naudojo unikalias pasakojimo priemones, romanai dažnai buvo parašyti sąmonės srauto stiliumi. To nebuvo jos amžininkų knygose. Be to, kad buvo talentinga romanistė, ji taip pat buvo meno kritikė ir eseistė. Savo esė apie meno kritiką, dalyvavimu Bloomsbury grupėje Woolf padarė įtakos meno pasauliui.

Stephen seserys: Virdžinija ir Vanessa

Norint visiškai suprasti Virginijos Woolf poveikį meno pasauliui, reikia pažvelgti į jos santykius su vyresniąja seserimi Vanessa Bell (g. Stephen; 1879–1961). Vanessa Bell buvo postimpresionistinė tapytoja ir žymi Bloomsbury grupės narė, ji ir Virdžinija buvo labai artimos. Virginija ir Vanessa savo gyvenime patyrė daug tragedijų, įskaitant motinos, brolio ir tėvo mirtį. Šios traumos jas suartino.

Įrodydama jų šiltus santykius, Vanessa daug kartų piešė Virginiją postimpresionistiniu stiliumi. 1912 m. kūrinyje „Virdžinijos Vulf portretas“ galima pamatyti Virdžinijos asmenybę ir jos atsipalaidavusią būseną. Jos išliko artimos iki Virdžinijos savižudybės 1941 m., o Vanesos piešti Virdžinijos paveikslai yra svarbios Bloomsbury katalogo dalys.

Stipri partnerystė: Virdžinija ir Leonardas Woolfas

Virdžinija ištekėjo už Leonardo Woolfo (1880–1969) 1912 m., o jų partnerystė buvo stipri tiek asmeniniame gyvenime, tiek mene. Leonardas buvo britų rašytojas, leidėjas, politikos teoretikas, Bloomsbury grupės narys ir valstybės tarnautojas. Kadangi Virginija savo gyvenime turėjo tiek daug problemų dėl psichikos sveikatos, ji dažnai pasitikėjo Leonardo  parama. 1917 m. Leonardas ir Virdžinija įkūrė leidybos kompaniją „The Hogarth Press“, kuri leido jiems publikuoti savo ir savo draugų darbus. Per šią leidyklą Virginija išspausdino daugybę savo ikoniškų modernistinių romanų ir esė.

Vienas dalykas, susijęs su Virdžinijos ir Leonardo Woolfų santuoka yra tas, kad jų santykiai buvo atviri ir laisvi. Jų bičiuliai Bloomsbury grupėje taip pat buvo atviri, kai kalbama apie seksą ir santykius. Tai leido Virginijai tęsti santykius su Vita Sackville-West net ir būnant santuokoje. Vita buvo poetė, ištekėjusi už diplomato ir rašytojo. Ji ir Virginija, būdamos atskirai viena nuo kitos, įsimylėjo ir apsikeitė aistringais laiškais. Panašiai kaip ir kolegos Bloomsbury nario Lyttono Strachey požiūris į savo sutuoktinę Dorą Carrington. Leonardas palaikė Virdžinijos santykius su kitais žmonėmis ir leido jai būti atvirai daugeliui ryšių.

Bloomsbury grupė: kūrybinga ir laisva socialinė aplinka

Artimus Virginijos santykius su seserimi ir vyru paskatino gilus įsitraukimas į Bloomsbury grupę. Grupė buvo menininkų, rašytojų ir intelektualų, kurie XX amžiaus pradžioje buvo žinomi Anglijoje, kolektyvas. Be Vanessos ir Leonardo, Virdžinija taip pat buvo artimesnė su kolegomis Duncanu Grantu, Rogeriu Fry ir ekonomistu Johnu Maynardu Keynesu. Būdama grupės narė, Virginija įsitraukė į laisvą socialinę aplinką, kurioje nuolat vyko sudėtingos diskusijos apie politiką, meną ir filosofiją. Grupė dažnai rinkdavosi Vanessa Bell Charleston sodyboje, kuri tapo svarbia menininkų ir intelektualų susitikimo vieta.

1943 m. sukurtas Vanessa Bell paveikslas „Memuarų klubas“ yra puiki įžvalga apie Bloomsbury grupės socialinę dinamiką ir Virdžinijos Woolf įtaką kolektyvui. Nutapytame praėjus dvejiems metams po Virdžinijos 1941 m. savižudybės, šiame paveiksle pavaizduoti pagrindiniai Bloomsbury grupės nariai: Duncanas Grantas, Leonardas Woolfas, Vanessa Bell ir Clive’as Bellas. Grupė yra atsipalaidavusi ir neformali. Stebint šio paveikslo figūrų kūno kalbą, galima pajusti jos socialinę aplinką. Ant sienos už jų pavaizduoti trys portretai: Virginia Woolf (Duncano Granto), Lyttono Strachey (Dunkano Granto) ir Roger Fry (Vanessos Bell). Nors Virginija jau buvo mirusi, iš jos portreto vietos aišku, kad ji vis dar buvo gerbiama figūra, turinti didelę įtaką grupei.

Virginia Woolf meno kritika knygoje „O, būk tapytojas“!

Nors romanai geriausiai žinomi kaip Woolf literatūros kūrybos aspektai, ne mažiau svarbi Virginia Woolf esė apie meną. Jose atskleidžiama meninė filosofija. 1920–1936 m. Woolf esė apie meno kritiką yra knygoje „O, būk tapytoju!“ ir apima gilius menininko santykio su kūryba ir publika apmąstymus. Savo esė ji aptarė su savo bičiuliais Duncan Grant, Roger Fry, seserimi Vanessa Bell, ypač postimpresionistinius ir fovistinius darbus. Woolf esė apie feminizmą, apie meno kritiką sukūrė ją kaip novatorišką mąstytoją su sudėtinga menine pasaulėžiūra.

Seserų palaikymas: Vanesos knygų viršeliai

Daugelis Bloomsbury grupės narių dirbo kartu siekdami meninių paisekimų. Virginia Woolf ir Vanessa Bell nebuvo išimtis. Kiekvienai Virginios knygai, išleistai Hogarth Press, Vanessa sukūrė modernistinio stiliaus knygų viršelį, naudodojo abstrakčias formas, ryškias spalvas ir aiškią tipografiją. Vanesos 1925 m. romano „Ponia Dalloway“ dizainas apėmė tamsiai mėlyną ir geltoną spalvas su gėlių akcentais apačioje.

Nors originalūs Virdžinijos leidinių knygų viršeliai šiandien abai paklausūs, Vanesos dizainas tuo metu nebuvo toks populiarus. Nors daugeliui žmonių viršeliai nepatiko, Virginija buvo ištikima Vanesai ir iki pat mirties 1941 m. ji toliau kūrė jai knygų dizainą. 1929 m. esė rinkinio „A Room of One’s Own“ viršelis demonstruoja ryškų modernistinį stilių. Tai buvo kažkas, kas išskyrė Woolf kūrybą iš kitų to meto knygų. Meno kūrinys, kurį ji pasirinko savo mėgstamiems raštams, daug pasako apie Woolf mąstymą ir apie tai, kaip ji norėjo pristatyti savo meninę produkciją pasauliui.

Be savo esė apie meno kritiką, Virginia Woolf taip pat daug rašė apie tapybą ir meninį procesą savo grožiniuose kūriniuose. Vienas iš pavyzdžių – 1927 m. išleistas romanas „Į švyturį“, kuriame jo veikėja Lily Briscoe, tapytoja, kurį daugelį metų stengėsi užbaigti tą patį paveikslą. Viso romano metu paveikslas tampa Lily kūrybinio ir asmeninio tobulėjimo simboliu, nes ji uoliai stengiasi įprasminti savo sukurtą spalvų ir formų chaosą.

Woolf šią modernistinę, abstrakčią tapybą labai išsamiai aprašo savo prozoje, tačiau bėgant metams daugelis šiuos apibūdinimus interpretavo skirtingai. 2016 m. menininkė ir tapytoja Kate Proudman įgyvendino kūrinio, pavadinto Lily Briscoe tapyba, interpretaciją. Kurdama šį kūrinį, Proudman perskaitė daugybę Lily paveikslo aprašymų, esančių „To the Lighthouse“, padarė viską, kad sukurtų kūrinį, kuris atitiktų šį aprašymą.