AFP-BNS
Mokslininkai viliasi pasinaudoti kitą savaitę Ispanijoje pasirodysiančiu visišku Saulės užtemimu, kad geriau perprastų audringą ir nenuspėjamą jos prigimtį.
Rugpjūčio 12 dieną, kai Mėnulis uždengs Saulę, specialistų komandos imsis tirti jos magnetinį lauką, atmosferą bei galingus reiškinius, kurie kartais sutrikdo žmonių veiklą Žemėje.
Saulės užtemimai moksliniams atradimams naudojami jau seniai.
Būtent stebėdamas užtemimą 1919 metų gegužės 29 dieną Prinčio saloje Vakarų Afrikoje, britų astronomas Arthuras Eddingtonas (Arturas Edingtonas) patvirtino Alberto Einsteino (Alberto Einšteino) reliatyvumo teoriją.
Tai jis pasiekė stebėdamas šviesos spindulių išlinkimo reiškinį, vadinamą gravitaciniu lęšiu – kai akinanti Saulės šviesa buvo uždengta, kitos žvaigždės tapo geriau matomos iš Žemės.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, mokslininkai kitą savaitę stebės visą minutę ir 40 sekundžių truksiantį visišką Saulės užtemimą, slinksiantį per šiaurės Ispaniją.
„Mūsų darbu siekiama suprasti fizinius mechanizmus, lemiančius Saulės aktyvumą“, – naujienų agentūrai AFP sakė Prancūzijos atominės energijos komisijos (CEA) astrofizikas Allanas Sacha Brunas (Alanas Saša Brunas).
Specialistai kasdien kuria modelius, padedančius paaiškinti Saulės aktyvumą, kurie leidžia „grąžinti Saulę į jos evoliucijos kontekstą – nuo pat jos gimimo iki mirties“, pridūrė jis.
„Mums neįtikėtinai pasisekė“
Saulė nuolat skleidžia materiją ir įkrautąsias daleles, kartais sukeldama stiprias Saulės audras, išmetančias milžiniškus plazmos ir kitų medžiagų pliūpsnius.
Kai šios medžiagos atsitrenkia į Žemės magnetinį skydą, gali sugesti palydovai, kyla grėsmė astronautams, o šiaurės ir pietų platumose danguje suspindi spalvingos pašvaistės.
„Šie reiškiniai vyksta pagal reguliarų ciklą, kurio pikas pasiekiamas kas 11 metų“, – teigė A. S. Brunas.
„2024 metais Saulė pasiekė savo 25-ojo ciklo piką“, – teigė jis.
Kitą savaitę CEA mokslininkai daugiausia dėmesio skirs Saulės vainikui – išoriniam jos atmosferos sluoksniui.
„Mums neįtikėtinai pasisekė: Mėnulis yra 400 kartų mažesnis už Saulę, bet jis taip pat 400 kartų arčiau mūsų“, – sakė A. S. Brunas.
Dėl šio sutapimo Mėnulis kartais visiškai užstoja Saulės šviesą, tačiau mokslininkai vis tiek gali matyti jos atmosferoje vykstančius procesus.
Saulės vainikas driekiasi 10 mln. kilometrų, o jo intensyvumas yra milijoną kartų mažesnis nei fotosferos – Saulės paviršiaus. Tačiau vainiko temperatūra vis tiek gali siekti iki 2 mln. laipsnių Celsijaus.
Įprastu metu, kai užtemimų nėra, mokslininkai Saulės atmosferą tiria palydovais, kuriuose įrengtas koronagrafas – „filtras, blokuojantis fotosferą“, paaiškino A. S. Brunas.
Tačiau visiškas užtemimas suteikia retą progą pamatyti chromosferą – atmosferos sluoksnį tarp vainiko ir paviršiaus.
„Įkvepiantis reiškinys“
Europos kosmoso agentūros (ESA) mokslininkai analizuos kitos savaitės užtemimą tikėdamiesi sužinoti daugiau apie Saulės vėjus.
„Kodėl Saulės audros plinta būtent taip? Kokia jų struktūra ir ar galime sukurti modelius, leidžiančius jas numatyti?“ – klausė ESA mokslo direktorė Carole Mundell (Karol Mandel).
2020 metais paleistas ESA zondas „Solar Orbiter“ renka duomenis apie Saulės atmosferą ir vėją.
Užtemimai yra galimybė „patikrinti, kokie tikslūs yra mūsų modeliai – arba kaip smarkiai jie klysta“, sakė misijos bendraautorė Miho Janvier (Miho Žanvjė).
Kita ESA misija, vadinama „Proba-3“, šiuo metu naudoja tris vienu metu skrendančius erdvėlaivius, kurie patys mažesniu masteliu atkartoja Saulės užtemimus.
Taip pat planuojama misija „MESOM“, kurios metu tikimasi pasiųsti erdvėlaivį į Mėnulio šešėlį, kad būtų galima ilgiau stebėti šį reiškinį.
Prie šios misijos dirbanti Londono universiteto koledžo saulės fizikė Lucie Green (Liusi Grin) sakė AFP, kad visiškas Saulės užtemimas yra „įkvepiantis tiek menininkams, tiek mokslininkams“.
„Tai, ką matome Žemėje, įkvepia mus atliekant kosmoso mokslinius tyrimus“, – pridūrė ji.
