Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt

Dirbtinis intelektas kino industrijoje iš eksperimentinio įrankio per kelerius metus virto viena karščiausių diskusijų temų. Tai, kas dar neseniai atrodė kaip mokslinė fantastika, šiandien jau kelia labai praktinius klausimus: ar filmas gali būti sukurtas beveik vien DI pagalba? Ar režisieriaus profesija ateityje taps labiau panaši į „promptų“ kūrėjo darbą? Ir ar apskritai įmanoma kalbėti apie autorystę, kai dalį kūrybinio proceso perima algoritmai.

Pastarieji dveji metai rodo, kad kino pasaulis aktyviai ieško atsakymų. Vienas svarbiausių signalų atėjo iš JAV Kino meno ir mokslo akademijos. Nors dar 2025 m. Akademija buvo paskelbusi, kad generatyvinio DI naudojimas savaime netrukdo filmui pretenduoti į „Oskarus“, pagrindiniu kriterijumi išliko žmogaus kūrybinis indėlis. O 2026 m. taisyklės buvo dar labiau sugriežtintos – aktorių pasirodymai turi būti atlikti žmonių ir su jų sutikimu, scenarijai turi būti parašyti žmonių, o Akademija pasiliko teisę reikalauti išsamesnės informacijos apie DI naudojimą filme. Kitaip tariant, Holivudas siunčia aiškią žinutę: technologijos gali padėti, tačiau autorystė turi likti žmogaus rankose.

Tačiau tuo pat metu kitame Atlanto krante vykstantis Kanų kino festivalis tapo vieta, kur DI galimybės demonstruojamos viešai. Šių metų Kanų renginiuose dirbtinis intelektas buvo viena pagrindinių industrijos diskusijų temų. Vieni kino kūrėjai kalbėjo apie naujas kūrybines galimybes ir mažesnius gamybos kaštus, kiti įspėjo apie pavojų kūrybai, darbo vietoms ir autorystei. Ypač daug dėmesio sulaukė režisieriaus Steveno Soderbergho dokumentinis filmas „John Lennon: The Last Interview“, pristatytas Kanų festivalyje. Režisierius neslėpė, kad maždaug dešimtadalis filmo vaizdų buvo sugeneruoti naudojant „Meta“ dirbtinio intelekto įrankius. Pasak jo, DI buvo naudojamas ne tam, kad pakeistų archyvinę medžiagą, o tam, kad vizualizuotų interviu momentus, kurių nebuvo įmanoma parodyti tradiciniais metodais. Soderberghas pats inicijavo diskusiją apie šių technologijų naudojimą ir pabrėžė, kad svarbiausia yra skaidrumas – žiūrovas turi žinoti, kur ir kaip buvo pasitelktas DI.

Vis dėlto bene garsiausias DI skandalas kino pasaulyje kilo ne Kanuose. Režisieriaus Brady Corbet filmas „The Brutalist“ sulaukė kritikos po to, kai paaiškėjo, kad postprodukcijoje buvo naudojami DI įrankiai aktorių Adrieno Brody ir Felicity Jones vengriškam tarimui patobulinti. Kritikai kėlė klausimą, ar tai nėra aktorių darbo pakeitimas technologijomis. Pats Corbetas gynėsi teigdamas, kad DI buvo naudojamas tik tam tikrų garsų ir balsių korekcijai, o visi aktorių pasirodymai išliko autentiški ir buvo sukurti jų pačių darbu.

Paradoksalu, tačiau būtent šis atvejis parodė, kad didžiausia problema šiandien nebėra pats DI naudojimas. Daug svarbiau tampa klausimas, ar kūrėjai apie tai kalba atvirai. Net tarp kino profesionalų nuomonės išsiskyrė: vieni matė tik efektyvesnį techninį įrankį, kiti įžvelgė pirmuosius žingsnius link kūrybinių profesijų pakeitimo algoritmais. Ši diskusija nėra atsitiktinė. Jos šaknys siekia 2023 metus, kai Holivudą supurtė istorinio masto scenaristų ir aktorių streikai. Tiek scenaristų sąjunga WGA, tiek aktorių organizacija SAG-AFTRA tarp svarbiausių reikalavimų įrašė apsaugą nuo nekontroliuojamo DI naudojimo. Scenaristai siekė garantijų, kad studijos negalės naudoti DI kuriant scenarijus vietoje žmonių. Aktoriai reikalavo apsaugos nuo jų balso ar išvaizdos skaitmeninio atkūrimo be sutikimo ir papildomo atlygio. Daugelis šiandieninių taisyklių ir diskusijų apie žmogaus autorystę yra tiesioginis tų streikų palikimas.

Tačiau ar šiandien jau įmanoma sukurti filmą beveik vien su DI? Technologiškai – taip, bent iš dalies. Šiuolaikiniai modeliai gali generuoti scenarijus, kurti storyboard’us, sintetinti balsus, generuoti vaizdo medžiagą, komponuoti muziką ir net atlikti dalį montažo darbų. Mažoms kūrybinėms komandoms tai suteikia galimybę kurti projektus, kurie anksčiau būtų reikalavę milijoninių biudžetų. Tačiau praktikoje DI vis dar sunkiai išlaiko nuoseklius personažus, ilgą dramaturginę liniją, subtilias emocijas ir tai, ką dažniausiai vadiname režisieriaus intuicija. Todėl šiandien labiau tikėtinas ne „filmas be žmonių“, o „filmas su gerokai mažesne žmonių komanda“. Režisierius tampa ne tik istorijos pasakotoju, bet ir žmogumi, kuris valdo visą DI įrankių ekosistemą.

Būtent čia atsiranda naujas klausimas – ar režisierius DI apskritai gali egzistuoti? Teisiškai, etiškai ir kūrybiškai atsakymas kol kas yra neigiamas. Autorystė vis dar siejama su žmogaus kūrybiniu sprendimu, atsakomybe ir intelektiniu indėliu. Tačiau praktikoje režisierius, gebantis dirbti su DI, jau tampa naujo tipo kino kūrėju. Jis gali greičiau vizualizuoti idėjas, eksperimentuoti su scenomis ir kurti tai, kas anksčiau buvo nepasiekiama dėl biudžeto ar techninių apribojimų. Todėl svarbiausias ateities klausimas greičiausiai bus ne „ar galima naudoti DI“, o „kaip jis naudojamas“. Skaidrumas, aiškus kūrėjų indėlio deklaravimas, aktorių ir autorių sutikimai bei atsakomybė už galutinį rezultatą tampa pagrindinėmis sąlygomis, leidžiančiomis technologijoms įsitvirtinti kine.

Taigi ga;ima sakyti, kad dirbtinis intelektas jau tapo nauju kino industrijos žaidėju, tačiau bent kol kas jis nėra naujasis režisierius. Veikiau tai naujas, labai galingas kūrybinis partneris, kuris gali iš esmės pakeisti filmų gamybą, tačiau dar negali pakeisti žmogaus gebėjimo pasakoti istorijas. Ir būtent dėl to svarbiausia kova kino industrijoje šiandien vyksta ne dėl technologijų, o dėl autorystės. Kas iš tiesų sukūrė filmą – žmogus ar algoritmas? Ko gero, atsakymas į šį klausimą nulems ne tik kino ateitį, bet ir pačią kūrybos sampratą.

Straipsnis iš dalies remiamas Medijų rėmimo fondo ir yra projekto ,,DI medijų veikloje” dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas