Pranešimas spaudai

Naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fermentacija“ centre – biologinė revoliucija. Nedidelėje gastrostudijoje, prekiaujančioje raugintais produktais, gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą, kurį teks perduoti kitiems žmonėms…

Juokingų situacijų nestokojančiame spektaklyje gastrostudijos vedėją Danilą vaidins Giedrius Savickas, kartu su juo dirbančią Fatimą pasikeisdamos įkūnys aktorės Teklė Baroti ir Vaidilė Juozaitytė, paslaptingą personažą Jie kuria Martynas Nedzinskas, bakterijų vaidmuo teko Vytautui Anužiui, o Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis vaidins šalia raugyklos gyvenančią Sofijos ir jos vyro Gėlytės porą. Kurjerį pasikeisdami įkūnys aktoriai Algirdas Gradauskas ir Arūnas Sakalauskas, spektaklyje taip pat pasirodys Augustė Ona Šimulynaitė, Adrija Čepaitė, Vytautas Rumšas, Deivydas Valenta.

Šį spektaklį pagal originalią, Paryžiuje parašytą Lauryno Adomaičio pjesę stato režisierius, vienas iš LNDT meno vadovų Antanas Obcarskas. Premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10, 11, 12 dienomis.

Belaukiant susitikimo su žiūrovais režisierių kalbino Daiva Šabasevičienė.

Kas yra fermentacija? Enciklopedija aiškina tik biocheminę prasmę.

Mano spektaklio kontekste fermentacija yra pažadas, kad galime pasikeisti. Aš galiu būti vienokios formos, nuotaikos, egzistencinio būvio, dvasinės būsenos… Galiu toleruoti vieną skonį… Galiu būti labai nelaimingas arba atvirkščiai – laimingas… Būti užsivedęs, įsikvėpęs ar panašiai… Fermentacija – tai sąlygos, kurios leidžia pasikeisti. Tai susiję ne tik su kopūstais ar sūriu, tai susiję ir su žmogumi. Fermentuotis – tai keistis. Fermentacija – galimybė. Kasdieną pažadame sau keistis, o kopūstai realiai tai daro. Lyg ir nekeičiant savo esmės, nekeičiant savo žmogiškosios būklės ar kopūsto pavidalo, bet kartu lyg ir keičiant, nes gali tapti skanesnis, laimingesnis, geresnis, gilesnis. Fermentacija man reiškia magiją, pažadą, mestą burtą, kuris turi galimybę „užraugti“ idėją, žmogų, personažą, pasaulį ir paversti jį kažkuo kitu, kuo lig šiol tikrai nebuvo. Tai magija, nes, sudėjus kopūstus ar agurkus į stiklainį, galėtų nieko nevykti. Galėtų gamta nedaryti mums šios malonės, bet ji gera, ji daro. Kažkodėl agurkai užrūgsta, magija įvyksta, ir kartais būna labai gerai.

Apskritai gyvenime man norisi keistis, norisi ieškoti įvairesnio gyvenimo recepto, norisi kuruoti save kaip sodą. Bet galiausiai aš tik bandau įsisąmoninti, kas su manim vyksta, – tai ir yra ta fermentacija. Ar aš fermentuojuosi į gerą pusę ar į blogą, parodys laikas.

Medicinos požiūriu fermentuoti produktai daro žmogų sveikesnį…

O pažiūrėjus į dvasinę pusę – atlaidesnį, labiau sugebantį suprasti ir priimti dalykus, vykstančius apgaulingame pasaulyje. Daug kas gali nepatikti, daug ko gali nepriimti, bet iš esmės rauginti dalykai gydo vėžį ir uždegimą. Pastarųjų metų esminis žodis yra „uždegimas“. Fizinis, dvasinis, tarpvalstybinis, kibernetinis. Fermentacija yra vaistas nuo uždegimo.

Pasaulis – pilnas paradoksų: žmonės kalba apie šviesius, gražius dalykus, susitikę apsikabina, pasibučiuoja, o iš tiesų žiaurumo nemažėja. 

Taip, pasaulis žiaurėja. Veidmainystė savo formą ir idėją taip susifermentavo, viskas taip užrūgo, kad tas raugas jau nepakenčiamas. Visiškas beviltiškumas: apsikabinimai ir draugystės, bet iš tiesų nesibaigiantis pavydas. Ir vėl apsikabinimai…

Bet ne vienas žiūrovas, eidamas į spektaklį, fermentaciją supras tiesiogiai.

Tai labai gerai. Man svarbu žiūrovams parodyti tokią liniją: tam, kad įvyktų fermentacija, reikalingos tam tikros sąlygos, tam, kad įvyktų stebuklas ar, pavyzdžiui, kad produktas taptų labai skanus, reikia įdėti pastangų. Kartais mes neatsižvelgiame į pastangas, bet juk niekas nenutinka savaime.

Esu sau paskelbęs fermentavimo sezoną: fermentuoju viską ir nieko neteisiu, priimu pasaulį su empatija. Siūlau tai ir kitiems. Žmogus gali užrūgti į blogą pusę. Niekas nenori būti patalpoje, kur kas nors užrūgę. Sunku viską išvėdinti. Bet turi prisiimti atsakomybę, jeigu nesilaikei recepto.

Kuo „Fermentacija“ išsiskiria iš kitų Tavo pastatytų Lauryno Adomaičio dramų – „Alisos“ (2020), „Bokso“ (2022)?

Laurynas jau seniai pasiūlė „Fermentacijos“ idėją. Iš pradžių pjesė vadinosi „Raugykla“. Pasitarę nusprendėme vadinti universalesniu žodžiu – „Fermentacija“. Neabejoju, kad tai ir kol kas pats stipriausias Lauryno kūrinys. Išbaigtas, juokingas, filosofiškas.

Istorija tokia: yra parduotuvė, kurioje žmonės viską raugia. Jie tuo užsiima. Tai – jų amatas, kurį puoselėja dešimtmečiais. Tai yra jų gyvenimo esmės dalis. Tai vyksta ir su batsiuviais, kepėjais, mėsininkais – visais senaisiais amatininkais. Tos parduotuvės vedėjas raugintojas taip susigyvenęs su raugimo procesu, kad įvyksta dvasinė, magiška situacija, kai jis pradeda girdėti fermentaciją atliekančių bakterijų balsus, kurie yra labai pikti, kurie griežtai sako, kad mums gana šito išnaudojimo, šito mūsų ignoravimo. Ir jeigu jūs, žmonija, nevykdysite dabar mūsų pageidavimų, mes tiesiog sustabdysime rūgimo procesą, kuris yra gyvybiškai svarbus visai žmonijai, nes žmonėms bakterijų reikia, kad jie gyventų, o bakterijoms žmonių visiškai nereikia. Tai yra esminis klausimas: kaip dabar mums toliau gyventi? Kaip mums įvykdyti sandorį su bakterijomis, kurios nenori būti išnaudojamos? Todėl apskritai gresia biologinė katastrofa. Pjesės pagrindinis veikėjas Danilas pasirinktas kaip žmogus mesijas, su kuriuo pradeda kalbėtis aplink egzistuojanti esybė. Jis pradeda girdėti jos balsą, kol galiausiai ją išvysta, pamato, pradeda su ja kalbėtis ir, ačiū Dievui, viską išsprendžia.

„Fermentacija“ turi nemažai tikėjimo gramatikos. Norėdamas susitaikyti su pasauliu, turi patikėti bakterijomis, kad jos tau rimtai šneka, ir tu jas turi priimti, ir jos tau siunčia rimtus ženklus. Ir tik prisiimdamas atsakomybę tu gali išpirkti kaltę už žalą, kurią per tūkstantmečius žmonės darė bakterijomis. Nieko neatsiklausdami, žmonės linkę viską tik išnaudoti.

Kuo rėmeisi, formuodamas spektaklio kūrybinę grupę?

„Fermentacija“ – etapinis darbas, tai yra mano pirmas spektaklis Didžiojoje scenoje, jį noriu kurti su žmonėmis, kuriais pasitikiu, su kuriais kartu statėme ir ankstesnius spektaklius. Pradėjau „Voiceku“ Mažojoje salėje, baigiu – „Fermentacija“ Didžiojoje salėje.

Skaitai daug klasikinių pjesių, o režisuoji šiuolaikines. Įdomus paradoksas.

Taip, bet dabar toks periodas. Ant stalo guli „Hamletas“.

 Kada gimsta teatras? Kada tekstas tampa drama?

Aš turiu tai pamatyti. Jeigu mano vidiniame vaizduotės teatre pradeda vaikščioti personažai: ateina, nueina, daro taip ar kitaip, sako viena ar kita, atsiranda vaizdų polifonija, tada tokią medžiagą galiu režisuoti. „Fermentacijoje“ yra visas ratas, o tai – labai svarbu. Veiksmas prasideda, apkeliauja ratą ir užsibaigia.

 „Fermentacijos“ premjera numatyta balandžio 10, 11 ir 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.