Portalas Tie2.lt įgyvendinadamas projektą ,,Kultūros tiltas: Lietuva – Ukraina”, kartu su ukrainiečių žurnalistais pristato abiejų šalių kultūrą. Siūlome susipažinti su ukrainiečių žurnalistės КАТЕРИНА ГЛАДКA straipsniu apie Ukrainos literatūros istoriją kovoje dėl Nobelio premijos apdovanojimo. 

Читомо/КАТЕРИНА ГЛАДКA

Tikriausiai jau esame pripratę prie to, kad gimdami Ukrainoje paveldime sunkią istoriją, daugybę totalitarinių režimų kankintų talentų ir jausmą, kad esame atskirti nuo Vakarų konteksto. Tačiau nepaisant visų šių sunkumų, kiekviena mūsų asmenybė, ėjusi per visus kliūtis link tiesos, kiekvienas balsas, kuris išsiveržė į savo tikrąjį pasireiškimą, yra be perdėjimo herojiškas. Taip buvo ir su garsiausia literatūros premija – Nobelio premija.

Ne kartą nominuoti ukrainiečiai buvo priversti atsisakyti premijos arba mirė jos negavę. Koks buvo Ukrainos kelias į Nobelį, ar turime perspektyvų papildyti laureatų sąrašus, kaip Nobelio komitetas vos neišsikompromitavo ir kodėl moterys turi didesnę galimybę laimėti šią premiją?

Istorija

Nobelio literatūros premija, kaip ir dar 5 Nobelio premijos, buvo įsteigta pagal Alfredo Nobelio testamentą. Pagal jo valią, metinės jo palikimo pajamos (tai yra daugiau nei 31 milijonas Švedijos kronų) turėjo būti padalytos į 5 dalis. Premija skiriama tiems, „kas atnešė didžiausią naudą žmonijai“. Kalbama apie fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros sritis, taip pat už pagrindinius pasiekimus žmonijai užtikrinant taiką. Daugelis klausia: kodėl sąraše nėra matematikos? Nobelis, nors daugeliui buvo pavyzdys, nebuvo be žmogiškų silpnybių: mergina, kurią jis įsimylėjo, atsisakė jo ir ištekėjo už matematiko. Tad kokia dar matematika?

Literatūros premija teikiama tiems, kurie sukūrė „iškiliausius kūrinius idealizmo link“. Taip pat aprašyme teigiama, kad tai nebūtinai turi būti klasikinis literatūros kūrinys, bet ir bet kuris kitas, turintis literatūros bruožų. Todėl Nobelio premiją yra gavę filosofai ir politikos veikėjai.

Apdovanojimai vyksta iškilmingoje ceremonijoje spalio 21 dieną, Nobelio įkūrėjo gimtadienio proga, Stokholme. Pirmasis Nobelio literatūros laureatas buvo prancūzų poetas ir meno grupės „Parnaso“ narys Rene Armandas Sully Prudhomme.

Premijos suma nėra pastovi, ji keičiasi priklausomai nuo Nobelio fondo dydžio.

Kodėl premija nebuvo skirta?

Per visą istoriją Nobelio literatūros premija nebuvo teikiama 7 kartus: 1914, 1918, 1935 ir 1940–1943 metais. Viena iš priežasčių buvo dvi pasauliniai karai.

Paprastai Nobelio premijai būna nominuojami apie 200 pretendentų, o sąrašas asmenų, turinčių teisę siūlyti kandidatus, yra aiškiai apibrėžtas.

Šie asmenys yra dabartiniai ir buvę Norvegijos Nobelio komiteto nariai, įvairių šalių nacionalinių parlamentų nariai bei valstybių vadovai, Nobelio instituto paskirti patarėjai, Tarptautinio Hagos teismo ir Nuolatinės arbitražo rūmų nariai, Moterų už taiką ir laisvę tarptautinės lygos vykdomojo komiteto nariai, universitetų dėstytojai, teisės, istorijos, socialinių mokslų, filosofijos, teologijos ir religijos profesoriai bei docentai, universitetų rektoriai, taikos problemų tyrimų institutų direktoriai, užsienio politikos institutų vadovai, Nobelio laureatai, Tarptautinės teisės instituto nariai.

Sovietų Sąjunga, Stusas ir Ukrainos literatūros sklaida

Ukrainos rašytojai, turėję potencialą laimėti Nobelio premiją, dažniausiai susidurdavo su vienos iš pagrindinių atrankos sąlygų – valstybingumo – trūkumu. Ivano Franko šansai gauti premiją buvo realūs, tačiau daugybė veiksnių jam pakišo koją. Švedijos akademijos archyvuose išlikęs 1915 metų dokumentas rodo, kad Franko pavardė buvo tarp pretendentų, ketvirtuoju numeriu. Jo kandidatūrą pasiūlė ukrainiečių kunigas, UGKC daktaras Josypas Zastyrėcas iš Vienos, o kandidatūrą parėmė ir Upsalos universiteto profesorius Haroldas Gjerne. Tačiau laiškas atvyko į Stokholmą pavėluotai, kai laureatų sąrašas jau buvo patvirtintas. 1916 metais Franko mirė, o pagal taisykles premija po mirties neskiriama.

Sovietų valdžia nuolat spaudė „nepatogius“ poetus ir rašytojus, nes ukrainiečių kalbos naudojimas arba kultūros garsinimas pasaulinėje arenoje jiems buvo nepriimtinas.

1970 metais Harvardo universitetas, atsakydamas į Nobelio komiteto užklausą, pasiūlė premijai Mykolą Bažaną, bet jis atsisakė, tikriausiai dėl ideologinių priežasčių, nes toks scenarijus Sovietų Sąjungai nebuvo palankus.

Taip pat Bažanas suprato, kokia dalia ištiko Pasternaką ir jo Nobelio premiją. O prieš trejus metus Bažaną buvo siūlę Pavelą Tičiną, Ivaną Dračą ir Liną Kostiuk. Tičinos paraiška buvo atmesta, paaiškinus tai „neaktualumu ir netinkamu laiku“.

Visus tris siūlė ukrainiečių amerikiečių profesorius, istorikas, Agatangelo Krymskio mokinys – Omelyanas Prycak. O 1980 metais rusų kalba leidžiamas Kanados žurnalas „Sovremennik“ siūlė Ulasą Samčuką, bet ir jam nepavyko patekti į Nobelio premijų sąrašą. Pagrindine priežastimi tapo Nobelio laureato rekomendacijų trūkumas. Tikra galimybė ukrainiečiams „prasibrauti“ į realių pretendentų į prestižiškiausią premiją ratą galėjo tapti diasporos parama, tačiau jos gretose trūko tarpusavio supratimo ir profesionalumo skatinant literatūros produktą.

„Turime suprasti, ir tai yra lemiama tiek tuometinei, tiek dabar šiuo klausimu su Nobelio premija – tai ne tik gerai parašytų tekstų reikalas. Ji taip pat suteikiama atsižvelgiant į visumą pastangų populiarinant šiuos tekstus. Tai reiškia, kad turi būti ne tik geras rašytojas ar rašytoja, bet ir tam tikra infrastruktūra, kuri jį ar ją remia. Vertimai, užsienio kritikų straipsniai, korespondencija su literatūriniais įtakingaisiais, turi būti leidiniai kitose šalyse. Ir tada tas žmogus turi visas galimybes. Akivaizdu, kad ukrainiečių rašytojai visada buvo dvigubo spaudimo situacijoje. Visi ne rusai taip pat. Iš vienos pusės – tai buvo spaudimas kaip disidentams, kurį jautė ir rusų rašytojai, iš kitos – spaudimas kaip „ukrainiečių nacionalistams“.

Todėl jie taip pat buvo dvigubo nuvertinimo situacijoje. Visuomeninė propaganda sakė: jie bepročiai, jiems visada neramu, visi normalūs žmonės dirba dėl šviesios ateities, o jiems partija nepatinka. O antras nuvertinimas – tai ukrainiečių kalba ir kultūra. Vienintelis, kuris galėjo tikėtis kažkokios kompensacijos – tai diaspora. Iš Harvardo, Kanados, Didžiosios Britanijos, JAV nuolat bandydavo ką nors pateikti premijai. Beveik kiekvienais metais jie bendromis pastangomis stengėsi organizuoti vertimus, populiarinti autorius, bet to buvo nepakankamai. Ir tai nesulyginama su tais pačiais rusų disidentais, kurie buvo geresnėje situacijoje“, – aiškina literatūrologas, leidyklos „Smoloskip“ direktorius ir Kijevo-Mohylos akademijos lektorius Rostislav Semkiv.

Beje, dar 2006 metais istorikas, žurnalistas ir publicistas Vahtang Kipianis atliko žurnalistinį tyrimą, kad bandytų atkurti visą vaizdą apie Vasyliaus Stuso nominaciją Nobelio premijai. Poetas buvo vienas iš stipriausių balsų ne tik savo kartoje, bet ir XX amžiuje apskritai, apie ką ne kartą rašė kritikų užsienyje, taip pat ir pačioje Ukrainoje. Tačiau per Vasyliaus gyvenimą šiuolaikiniai žmonės praktiškai neturėjo galimybės skaityti jo kūrinių, nes jų leidimas buvo tiesiog blokuojamas sovietų valdžios. Paskutinis Stuso gyvenimo leidimas pasirodė tik 1966 metais. Visas jo poezijos rinkinys, dėka šeimos ir bendraminčių, buvo išleistas tik devintajame dešimtmetyje.

Aplink Stuso-nominanto istoriją yra daug mitų ir nemažai neišaiškinto. Tačiau savo tyrime Kipianis pastebėjo svarbų faktą: „Kad pasirodytų Nobelio nominacijų sąrašuose 1985 m., kampanija „Stuso atvaizdo ir knygų populiarinimui“ turėjo prasidėti ne vėliau kaip 1985 m. pradžioje, kad spėtų paruošti bent kelis laiškus iš tuo metu literatūrinių ir visuomeninių autoritetų pasaulinio lygio. 1985 m. gruodžio 17 d. laikraštyje „Amerika“ (pabrėžiu – praėjo jau trys mėnesiai nuo Stuso mirties) radome informaciją, kad 1984 m. pabaigoje Toronte buvo įsteigtas „Tarptautinis komitetas Vasiliui Stusui gauti Nobelio literatūros premiją 1986 m.“ Taigi Stusą planuota siūlyti 1986 m. Šio tarptautinio komiteto, remiančio Stusą, sudėtis buvo žvaigždžių. Pavyzdžiui, į jį įėjo Jurijus Ševelovas, kardinalas Liubachivskis ir daugelis kitų garbingų žmonių.

Komitetas nebuvo ypač efektyvus dėl vidinių nesutarimų ir ideologinių klausimų. Jis buvo siejamas su tam tikra politine ideologija, o tokia reputacija neskatino Stuso skatinimo Vakaruose.

Dar vienas svarbus momentas, kurį tyrė Vahtang Kipianis, buvo istorija apie tai, kad prie šio komiteto buvo prisijungęs kitas Nobelio laureatas Heinrichas Böllis. Straipsnyje pateikiamas įdomus interviu fragmentas, kuriame Böllis mini ukrainiečių poetą:

Mikrofone – Vakarų Vokietijos radijo žurnalistė ponia Mertesheimer: „…Koks Stuso nusikaltimas, kodėl jis taip griežtai baudžiamas?“

Böllis: „Jo tariamas nusikaltimas yra tai, kad jis rašo savo poeziją ukrainietiškai, o tai interpretuojama kaip antitarybinė veikla… Stus rašo sąmoningai ukrainietiškai. Tai yra vienintelis kaltinimas, apie kurį žinau. Net ne nacionalizmo kaltinimas, kuris taip pat lengvai taikomas, o išimtinai dėl ukrainiečių kūrybos, kuri traktuoja kaip antitarybinę veiklą“.

Korespondentė toliau klausia rašytojo: „Ar didesnė informuotumas apie kalinį „apsaugos“ jį nuo naujų represijų?“

Böllis: „Neseniai Hamburgo leidykloje pasirodė dvi Vasyliaus Stuso poezijos knygos. Šie leidiniai buvo padaryti pagal „Orient-Occident“ draugijos iniciatyvą. Didesnė informuotumas apie jį be abejo padėtų jam, nes jis tikrai labai sunkioje padėtyje, jei prisimintume, kad jis jau 12 metų buvo stovyklose ir tremtyje, o po tremties jis iš karto buvo vėl sugrąžintas į stovyklą. Tikiuosi, kad kažkada neateis žinia, kad viskas buvo per vėlai“.

Bet tiksliai faktų, kad būtent Böllio iniciatyva Vasylis Stusas buvo nominuotas Nobelio premijai, nėra.

Tai yra, suveikė daugybė veiksnių – Sovietų Sąjungos vadovybė, iš vienos pusės, puikiai suprato, kad kalba eina ne tik apie prestižinę premiją, bet ir apie galingą platformą dialogui su pasauliu, o Vasylis Stusas turėjo nepaprastą įtaigumą, nes liudijo iš savo patirties, iš giliai egzistencinio išgyvenimo. Jo pergalė reikštų galingą ukrainiečių kultūros pripažinimą pasaulyje, taip pat pasipriešinimą totalitarinei mašinai, kuri sunaikino didžiausius talentus. Iš kitos pusės, diasporos atstovai, kurie, nepaisant pirminio šviesių tikslų, kreipėsi į skatinimą pakankamai mėgėjiškai, atlikdami greitus Stuso poezijos vertimus ir išleisdami juos maržininiame leidinyje.

Dar vienu veiksniu tapo poeto mirtis (tiksliau – nužudymas) Mordovijos kalėjime, o pagal Nobelio komiteto taisykles apdovanojimas nesuteikiamas po mirties. Tačiau buvo vienas niuansas: jei nominantas teikimo metu buvo gyvas, o mirė vėliau, toks variantas buvo leidžiamas. Tačiau su Stusu to neįvyko.

Rašytoja Oksana Zabužko tiksliai pasakė: „Nepamirškime, kad ukrainiečių autoriams dar neseniai, atmintyje naujų kartų, kai tik jiems grėsė Nobelio premija, buvo žudomi tie, kurie labai dėl to nebuvo suinteresuoti, kurie labai bijojo, kad Nobelio premija, šis garsiausias mikrofonas pasaulyje, nepatektų į ukrainiečių rankas. Ir Vasyliaus Stuso likimas čia nėra vienintelis, iš tikrųjų tai yra didelė tema, kodėl Bažanas atsisakė nominacijos – todėl, kad norėjo dar šiek tiek pagyventi.

„Netinkami laureatai“

Nobelio komitetas nestovi vietoje, o tai reiškia, kad atrankos procese atsiranda netikėtų sprendimų. Pavyzdžiui, vienas iš tokių buvo 2016 metais Bobui Dilanui suteikta premija ir po to kilusi diskusija. Jo pavardė nepasirodė jokiuose prognozėse. Viena kritikuojančių grupių sakė, kad pagaliau žinomas muzikantas (o pirmiausia poetas) pelnytai tapo laureatu, kita grupė įvairiais balsais diskutavo: „Ar tai išvis poezija? Jis gi muzikantas!“, nepaisant to, kad premijos gavimo taisyklėse aiškiai nurodyta, jog ją gali gauti ne tik klasikinis literatūrinis kūrinys, bet ir bet koks kūrinys, turintis literatūrinį pobūdį. Dilanui kilusi istorija iškėlė svarbų klausimą diskusijoje: kas gali įvertinti poetišką žodį ir ar dainų lyrika gali pretenduoti į pilnavertę poetinę nepriklausomybę? Taip pat Dilanas ilgą laiką neėmė premijos, taip dar labiau padidindamas dėmesį sau.

Nuolatinė Švedijos akademijos sekretorė Sara Danius paaiškino premijos suteikimo priežastis taip: „Dilanas – didis poetas, rašantis „mielą ausiai“ poeziją.

Tačiau kontekste su Ukraina verta paminėti dvi autorės, kurios vis labiau nukreipė Nobelio komiteto dėmesį į Rytų Europą – tai Svetlana Aleksijevič ir Olga Tokarczuk.

Aleksijevič gavo Nobelio premiją metus prieš Dilaną ir nukreipė dėmesį į karo skausmą, neišgyventą ir neapmąstytą Rytų regiono atmintį, totalitarizmo siaubą žmonių gyvenimui. Jos pasakojamos istorijos turi konkrečių žmonių balsus, kurie nukentėjo. Rašytoja gimė Ivano-Frankivske, taip dar labiau simboliškai priartindama premijos geografiją prie Ukrainos. Žinoma, neapsieita be diskusijų ir apie Aleksijevič asmenybę, pradedant jos etniniu kilmės ir baigiant klausimu, kiek ji yra rašytoja, o ne žurnalistė.

Viena iš interviu BBC 2015 metais autorė paaiškino savo tematines orientacijas: „Reikalas tas, kad tuo, kuo aš užsiimu beveik 40 metų – rašau utopijos istoriją, būtent tos „raudonos“ utopijos, raudonos imperijos, kuri valdė beveik 100 metų. Aš keliavau ne tik po Rusiją, bet ir po Ukrainą bei Kazachstaną – po visą tą erdvę, kuri neseniai buvo Sovietų Sąjunga. Žinoma, daugiausiai po Rusiją, nes Rusijoje šis eksperimentas buvo iki galo įgyvendintas. Jei Baltarusijoje laikas tarsi sustojo – mes vis dar gyvename mišriomis socializmo ir, net nežinau, imperatoriško tokio prezidentavimo sąlygomis – tai Rusijoje absoliučiai grynas eksperimentas buvo iki galo išvystytas. Po raudonos imperijos liko „raudonas“ žmogus. Ir šis tarpinis būsena, kai jis suka į religiją, tai yra pasiruošęs suktis į fašizmą, militarizmą. Ten lengviau sekti tai, kas vyksta. Pas mus kitaip – mes vis dar gyvename pusiau sovietiniu laiku.“

Lenkų autorė Olga Tokarczuk tęsė „rytų europietišką dialogą“ Nobelio aikštėje 2019 metais.

Literatūros kritikė Bogdana Romancova mano, kad Nobelio komitetas plečia savo interesų lauką, žvelgdamas į Rytų Europą: „2019 metais premiją gavo lenkų romantiškos autorės Olga Tokarczuk. Ir, mano nuomone, tai rodo dėmesį šiam rytų europiečių patirčiai, atminčiai ir traumoms, susijusioms su šiuo regionu. Galima sakyti, kad Nobelio komitetas įvaldė Rytų Europą ir tai tampa kažkokiu alternatyviu šios teritorijos balsu. Ir jei premija buvo skirta Tokarczuk, kuri yra tiesiogiai susijusi su Ukraina ir dažnai rašo apie tas pačias temas, kurios mus jaudina, tai galime tikėtis premijos ir ukrainiečiams ateityje.“

Naujos tendencijos „Nobelio premijoje“ ir Ukraina

Gauti prestižiausią apdovanojimą literatūros srityje vis dar yra neišspręstas klausimas. Beveik kiekvienais metais kyla nauja pasiūla ar diskusija apie potencialius nominantus. Ir štai 2021 metais tarp tokių vėl skamba Lina Kostenk. Bogdana Romancova tvirtina, kad didelė tikimybė, jog nuo Ukrainos gali būti nominuota moteris: „Aš statyčiau, kad tai bus moteris, kad tai bus ne trumpa proza, o kažkokie epiniai tekstai, greičiausiai tai bus moteris, kurią mes gerai žinome ir vertiname. Pirmiausia bus atsižvelgiama į formalią tobulumą ir tematiką. Tai yra atminties tekstai, istorijos apmąstymo, pergalvojimo ir alternatyvus žvilgsnis į tai, kas vyko Europos istorijoje. Šiais metais premiją gavo Louise Glück – galinga amerikiečių poetė, ji gavo premiją už nepriekaištingą poetinį balsą. Taigi kitais metais tikrai nebus poezijos. Ar bus įvertinta ukrainiečių poezija? Bijau, kad ne – dėl vertimo sudėtingumo. Ukrainiečių poezija nėra taip lengvai perduodama kita kalba.“

2021 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Rados komitetas dėl humanitarinės ir informacinės politikos palaikė iniciatyvą nominuoti Liną Kostenką 2022 m. Nobelio literatūros premijai.

Taip pat kritikė pabrėžia, kad Nobelio komiteto tendencija yra dėmesys į įvairovę. Kalbama tiek apie žanrą, tiek apie formą, kultūrą, lyčių aspektus.

„Po skandalo su Nobelio komitetu, kuris įvyko 2018 m., primenu, kad premija nebuvo įteikta. Šio incidento kaltininkas buvo Jean-Claude Arnault (Nobelio komiteto narės Katarinos Frostenson vyru), kuris darė įtaką balsavimui. Po šio incidento naujasis Nobelio komiteto pirmininkas pažadėjo, kad daugiau dėmesio bus skiriama moterų kūrybai ir kultūriniam įvairumui“, – sako Romancova.

Skandalai aplink Nobelį ir alternatyvios premijos

Priminsiu, kad 2018 m. premija nebuvo įteikta niekam dėl seksualinių skandalų. Žanas-Klodas Arno buvo kaltinamas seksualiniu priekabiavimu. Tuo pačiu metu kilo judėjimas „MeToo“, buvo sukurtas atitinkamas hashtag, kuriuo tūkstančiai moterų viešai pasakojo apie savo smurto ir paniekos istorijas. Judėjimas apėmė daug šalių pasaulyje. Pasaulinis ažiotažas padarė smurto prieš moteris klausimą pirmu prioritetu. Po Arno kaltinimų trys komiteto nariai pateikė atsistatydinimo pareiškimus. Vėliau atsistatydino ir ketvirtas, o vėliau pasitraukė ir Švedijos akademijos pirmininkė Sara Danius. Taip pat priversta atsistatydinti buvo ir pati Frostenson. Taigi liko 11 narių. O balsavimui reikėjo mažiausiai 12 narių.

Todėl 2018 m. premija nebuvo įteikta. Vietoj to, apdovanojimą „Už teisingą gyvenimo būdą“ gavo aktyvistai ir žmogaus teisių gynėjai iš Right Livelihood Award Foundation. Šis apdovanojimas vadinamas „alternatyviu Nobelio apdovanojimu“ ir teikiamas už kovą už žmogaus teises, ekologinę aplinkos apsaugą ir taiką. Apdovanojimo suma sudaro 3 mln. Švedijos kronų, o jis teikiamas Stokholme. Tą patį metų daugiau nei 100 švedų rašytojų, žurnalistų, aktorių ir kitų kultūros veikėjų sudarė Naująją akademiją (The New Academy), kuri rudenį turėjo pristatyti savo apdovanojimą.

Naujoji akademija pakvietė bibliotekininkus teikti kandidatus premijai. Kandidatu ar kandidate galėjo tapti bet kurios šalies pilietis, turintis ne mažiau kaip 2 išleistus kūrinius, kurie buvo paskelbti per pastaruosius 10 metų. Apdovanojimas turėjo būti suteiktas rašytojui, kuris pasakoja „žmonių istorijas pasaulyje“, Nobačio testamentai nebuvo laikomi. Vienas iš nominantų buvo Haruki Murakami, tačiau jis atsisakė alternatyvaus apdovanojimo. Rašytojas elektroniniu paštu kreipėsi į Naująją akademiją ir paprašė pašalinti jį iš nominantų sąrašo. Kaip jis pats paaiškino, tai yra „didelis garbė“, tačiau jis norėtų sutelkti dėmesį į naujos knygos rašymą ir nepatraukti žiniasklaidos dėmesio.

O kitais metais buvo įteikti du „Nobeliai“: už 2018 ir 2019 metus. Laureatais tapo Austrijos rašytojas Peteris Handke ir Lenkijos rašytoja Olga Tokarczuk.

Arno atmetė seksualinio pobūdžio kaltinimus, taip pat kaltinimus dėl savo įtakos akademijos sprendimams. Tačiau net ir po tokio precedento institucija išlieka prestižingiausia. Rostyslavas Semkivas paaiškina šį faktą: „Manau, kad skandalas neturės įtakos. Tai tas pats atvejis, kai institucija didesnė už tuos, kurie ją kuria. Premija, komitetas, tradicija – jie išgyvena neigiamus reiškinius. Yra nepriimtini dalykai, yra klaidų. Sumažinti premijos svarbą gali kitas, prestižiškesnis apdovanojimas. Nežinau, kaip su Nobelio premija, tai sunku. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra tam tikras Ševčenkos premijos statusas, tačiau yra ir ne mažiau reikšmingų, tokių kaip „BBC metų knyga“. Taip pat Nobelio premija turi savo statusą, ir nemanau, kad kas nors gali ją sukrėsti. Tačiau jei rytoj Elon Musk įsteigs literatūrinę premiją, tai ji gali varžytis populiarumo atžvilgiu“.

Tam, kad ukrainiečiai pagaliau papildytų laureatų sąrašą, reikia dirbti ilgalaikėje perspektyvoje. Galiausiai, matome geresnę situaciją su vertimais, naujų institucijų (tokių kaip UKF, Ukrainos institutas, Knygos institutas) kūrimą, promociją per festivalių judėjimą ir knygų muges, sistemingesnį darbą ne tik su atskirais autoriais, bet ir su Ukrainos kultūros pristatymu kaip reiškiniu užsienyje.

Atrodo, kad veikia paprastas principas – kuo daugiau skambėsime su teigiamomis patirtimis įvairiose kultūrinėse srityse, tuo didesnė tikimybė, kad vėl būsime įtraukti į Europos darbotvarkę. Kiekviena grandis formuoja bendrą grandinę.

„Ką reikia daryti Ukrainos situacijoje, tai pradėti dabar dirbti tam, kad ateityje gautume Nobelio apdovanojimą. Ar tai įvyks artimiau, ar toliau, tačiau mes suprantame pagal pastarųjų metų sprendimus, kad Nobelio komitetas linkęs į originalumą. Nepaisant visų skeptiškų kalbų, Olga Tokarczuk gavo premiją? O tai duoda ir mums šansų. Taigi galime pabusti po 2 metų, o Nobelio premija gali būti Lina Vasylivna ar Oksana Stefanyvna, galime ir toliau skaičiuoti… Gali būti labai netikėti sprendimai. Kalbėjau su žmonėmis iš Turkijos PEN klubo, tai jiems Orhano Pamuko apdovanojimas buvo labai netikėtas. „Yra geresnių“, – sakė jie. Mūsų situacijoje gali būti taip, kad tai gali būti iš pradžių rusų kalba rašantis rašytojas ar rašytoja, kurie perėjo į ukrainiečių kalbą. Nobelio premijai gerai būti šiek tiek disidentu, šiek tiek kontrkultūriniu, iš mažumos, labiau marginalizuotu. Gali būti net absurdiškų momentų“, — apibendrina Rostyslavas Semkivas.