BBC/Tie2.lt

Apie 400 m. pr. Kr. du legendiniai dailininkai, Zeuksidas ir Parrhazijus, stojo vienas prieš kitą konkurse, turėjusiame kartą ir visiems laikams nustatyti, kuris jų yra didesnis meistras. Zeuksidas savo darbui nutapė vynuogių kekę. Pasak romėnų autoriaus Plinijaus Vyresniojo, paveikslas buvo toks įtikinamas, kad paukščiai nusileido ir bandė kapoti nuostabiai rasotą vaisių atvaizdą. Tačiau kai pats Zeuksidas pamėgino praskleisti užuolaidą, kurią Parrhazijus buvo nutapęs dar didesniu meistriškumu, tapo aišku, kas iš tikrųjų nugalėjo. Pamoka? Jei nori laimėti, turi apgauti apgaviką

Pažvelgus į kai kurias didžiausias meno istorijos varžybas – nuo titaniškos Leonardo ir Mikelandželo dvikovos XVI a. pradžioje iki garsios Van Gogo ir Gauguino akistatos XIX a. pabaigoje – galima įžvelgti naudingų užuominų, kaip elgtis susidūrus su talentingu priešininku. Toliau pateikiami penki principai, kaip įvaldyti varžymosi meną.

1. Da Vinčis prieš Mikelandželą: vaidai kaip kuras

Pasak legendos, vienas aštriausių kandžių pasikeitimų tarp meninių varžovų įvyko Florencijos gatvėse apie 1503 m., kai Leonardas išgirdo grupelę vyrų kalbantis apie sunkiai suprantamas Dante’s eilutes. Vyrai, atpažinę garsų dailininką, paprašė Leonardo paaiškinti sudėtingą ištrauką. Pastebėjęs, kad pro šalį tuo metu ėjo ir Mikelandželas, Leonardas atsisuko ir pasakė grupei: „Jis jums paaiškins“. Pasijutęs pašieptas, Mikelandželas atkirto, pašiepiamai primindamas Leonardo nesėkmę su baigti nepavykusiu bronziniu arklio paminklu prieš kelerius metus: „Paaiškink pats, tu arklio modeliuotojau, paliekantis savo darbus gėdingu pavidalu!“

Kaip likimas lėmė, netrukus šie du antagonistiški dailininkai buvo suvesti užsakymų tapyti konkuruojančias mūšių scenas priešingose to paties kambario sienose Palazzo Vecchio — akistata, kuri liko amžinai neišspręsta, nes freskos niekada nebuvo pabaigtos. Nėra daug abejonių, nors išliko tik fragmentinių Leonardo „Anghiari mūšio“ ir Mikelandželo „Cascinos mūšio“ studijų kopijų, kad šis prieštaravimas sutelkė ir uždegė abiejų vyrų raumenis bei protus.

2. Titianas prieš Tintoretą: laukite kantriai

Kai kurios varžybos — lėtas įsiplieskimas. Aptarkime Titiano ir Tintoretto pavyzdį. Pastarasis, greičiausiai dar buvo paauglys, kai Titianas — neabejotinas Venecijos meno karalius ir sodrios spalvos meistras — iš pavydo išvijo perspektyvų jaunuolį iš savo dirbtuvės praėjus vos savaitei. Šis pažeminimas, nors ir nebuvo pamirštas, nesustabdė Tintoretto nuo to, kad jis atidžiai sektų Titiano karjerą ir studijuotų kiekvieną būsimo mentoriaus paveikslo „Švč. M. Jėzaus pristatymas šventykloje“ (apie 1534–1538) potėpį — kūrinį, kurį jis dažnai lankydavosi Gallerie dell’Accademia.

Pasiryžęs parodyti Venecijai kitokį kelią, Tintoretas galiausiai – praėjus 20 metų po to, kai Titianas buvo ėmęsis šios temos – sukūrė savo „Švč. Mergelės Marijos pristatymą šventykloje“. Titiano versija yra kruopščiai apgalvota ir išmatuota, kylanti akmeniniais laiptais iš kairės į dešinę, o Tintoretto vizija – dinamiška ir pakylėjanti, mūsų žvilgsnį nešanti aukštyn žėrinčiais laiptais. Ar buvęs mokinys pralenkė mokytoją? Vienas kūrinys – meistriškai metodiškas. Kitas – primenantis stebuklą.

3. Élisabeth Vigée Le Brun prieš Adélaïde Labille-Guiard: netikėkite paskalomis

Kai kurios „varžybos“ iš tikrųjų nėra varžybos. Tai piktos užmačios. Būtent taip nutiko XVIII a. pabaigos Paryžiuje, kai dvi dailininkės – Élisabeth Vigée Le Brun (Marijos Antuanetės mėgstamiausia portretistė) ir Adélaïde Labille-Guiard (moterų dailininkių teisių rėmėja) – užėmė dvi iš keturių vietų, kurias Akademija, nenoriai, buvo skyrusi moterims. Jų sėkmė padarė jas šlykščių paskalų taikiniu: buvo skleidžiami gandai, kad tikrasis jų pasiekimas – tai lovos kelias iki prestižinių užsakymų ir tariamas vyrų menininkų viliojimas tapyti jų kūrinius. Tačiau užuot atsisukusios viena prieš kitą, šios dvi menininkės metė iššūkį epochos pastangoms sumenkinti moteris.

Šiek tiek konteksto. Élisabeth Vigée Le Brun (1755–1842) ir Adélaïde Labille-Guiard (1749–1803) buvo dvi garsiausios XVIII a. Prancūzijos moterų portretų tapytojos, veikiančios Paryžiaus meninėje scenoje. Vigée Le Brun buvo žinoma dėl elegantiškų, šviesių ir malonių portretų, dažnai vaizdavusi Prancūzijos karališkąją šeimą, ypač Mariją Antuanetę, suteikdama jai žmogiškumo ir švelnumo įvaizdį. Labille-Guiard pasižymėjo techniškai sudėtingesniais, detaliais portretais, dažnai demonstravusi drapiruotes, tekstūras ir šviesos efektus, taip pat vaizdavo savarankiškas, stiprias moteris. Abi tapytojos buvo įtakingos: Vigée Le Brun sulaukė plačios populiarumo bangos Europoje, o Labille-Guiard aktyviai gynė moterų teisę tapyti ir buvo viena iš pirmųjų moterų, priimtų į Prancūzijos Karališkąją tapybos akademiją. Skirtumas tarp jų kūrybos – Vigée Le Brun daugiau orientavosi į grožį, švelnumą ir eleganciją, Labille-Guiard – į techninį meistriškumą, drąsą ir moterų stiprumą.

Dvi stulbinamos autoportretų drobės, nutapytos vos keleriais metais viena po kitos – Le Brun „Autoportretas su šiaudine skrybėle“ (1782) ir Labille-Guiard „Autoportretas su dviem mokinėmis“ (1785) – iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tyliai konkuruojančios dėl skirtingų temperamentų ir tonų. Tačiau įsižiūrėjus atidžiau, Le Brun ir Labille-Guiard žvilgsniai yra stebinančiai vieningi. Juos sieja nepalaužiama ryžto išraiška. Jų kova buvo ne viena su kita, o su savo laikmečio šovinizmu.

4. Orazio Gentileschi prieš Artemisią Gentileschi: atsiskirk nuo savo šešėlių

Pagal etimologiją žodis „rivalry“ („varžybos“, „rivalystė“) yra susijęs su lotynišku žodžiu rivus („upeliukas“) ir reiškia dalijimąsi tuo pačiu srautu. Mūsų kita pora – Orazio Gentileschi ir jo duktė Artemisia – galbūt iš pradžių tekėjo iš to paties šeimos šaltinio, tačiau skaudžiai audringi vandenys jų kelyje lėmė, kad jų trajektorijos išsiskyrė. Po to, kai Artemisia, mokiusis tėvo dirbtuvėje Romoje, 1612 m. buvo priversta kankinimų metu liudyti, jog tėvo kolega Agostino Tassi ją išprievartavo, tarp jų daug kas pasikeitė – tiek emociškai, tiek meniškai.

Šiek tiek konteksto. Orazio Gentileschi (1563–1639) buvo italų baroko tapytojas, žinomas dėl savo elegantiško, rafinuoto stiliaus ir Caravaggio įkvėpto šviesos bei šešėlių kontrasto. Jis tapė daugiausia religinėmis ir mitologinėmis temomis, o menas pasižymėjo subtilumu ir harmonija. Orazio buvo Artemisia Gentileschi (1593–apie 1656) tėvas ir pirmasis jos mokytojas, tačiau Artemisia greitai išsiskyrė savitu stiliumi. Jos tapyba buvo dramatiškesnė, kontrastingesnė, su stipriomis moteriškomis figūromis ir emocingomis scenomis. Ji dažnai vaizdavo biblines ar mitologines herojes, tokias kaip Juditė, kuri nugali Holoferną, simbolizuodama moterišką jėgą ir atsparumą, ypač po sunkių asmeninių išgyvenimų. Nors Orazio padėjo jai pradėti karjerą, Artemisia tapo nepriklausoma menininkė, kuri konkuravo su vyrais savo amžininkais. Skirtumas tarp jų kūrybos – tėvo subtilumas ir rafinuotumas prieš dukters drąsą, emocionalumą ir ryškų dramatiškumą.

Dvi drobės – Orazio „Liutnininkas“ (1610), pradėta tų pačių metų, kai vyko teismas, ir Artemisia „Judita žudo Holoferną“ (1612), manytina, sukurta netrukus po jo – atspindi pokyčius. Nors abi tapybos demonstruoja bendrą polinkį į Karavadžo šviesos ir šešėlio kontrastus, Artemisia vizija pasižymi nepalenkiamu žiaurumu, kuris atrodo visiškai išlaisvintas ir gyvas.

5. Van Goghas prieš Gauguiną: jei sulūžo, nekeisk

Galbūt blogiausias būdas spręsti menininkų temperamentų susidūrimą ar raminti kylančią konkurenciją – apsimesti, kad jos nėra. Menas yra iliuzijos priešas.

Šiekt tie konteksto. 1888 metų rudenį Vincentas van Goghas persikėlė į Pietų Prancūzijos Arlį, siekdamas įkurti menininkų koloniją ir rasti kūrybinį bendradarbį. Jis labai tikėjosi, kad Paulas Gauguinas tokiu ir taps. Iš pradžių jų bendradarbiavimas buvo daug žadantis: Van Goghas intensyviai kūrė „Saulėgrąžų“ serijas, o Gauguinas eksperimentavo su simbolizmu ir ryškiomis spalvomis. Tačiau jų asmenybės buvo labai skirtingos – Van Goghas buvo emocingas ir impulsyvus, o Gauguinas labiau racionalus ir atsiribojęs, todėl tarp jų kilo nuolatiniai meniniai ir asmeniniai konfliktai. Gruodžio 23 d., po ypač įtemptos kivirčo dėl kūrybos metodų ir gyvenimo būdo, Van Goghas patyrė psichinę krizę, kurios metu nukirpo dalį savo ausies. Po šio incidento Gauguinas išvyko iš Arlio, o Van Goghas buvo hospitalizuotas. Nors jų bendradarbiavimas truko vos kelias savaites, jis turėjo didelę įtaką abiejų menininkų kūrybai ir tapo legenda, simbolizuojančia Van Gogho tragišką genialumą bei menininko kūrybinio ir emocinio intensyvumo dramą.

Taigi dviejų meninikų bendradarbiavimo rezultatas buvo katastrofiškas, apsibaigęs smurtu. Van Goghas pasirodė su sužalota ausimi, o Gauguinas pabėgo į Paryžių. Dvi portretinės drobės, sukurtos šio nesėkmingo eksperimento metu – (1888) ir Gauguino „Saulėgrąžų tapytojas“ – pasakoja šalčio kupiną istoriją apie nepatiklius žvilgsnius, keistus kampus ir šaltus pečius.