Pranešimas spaudai
Lapkričio 15 d. – paskutinė galimybė MO muziejaus mažojoje parodų salėje išvysti Nyderlandų menininkų* Melanie Bonajo parodą „Progresas / Regresas“ (kuratorės Agnė Kuprytė ir Miglė Survilaitė). Parodos centre – dokumentinis filmas, žaismingai nagrinėjantis vyresnės kartos patiriamus sunkumus prisitaikant prie nuolatinės pažangos siekiančios visuomenės.
„Kiek technologijos iš tiesų yra pažangos įrankis, o kiek jos atima iš mūsų tai, kas iš esmės žmogiška – gebėjimą būti vieniems su kitais, kartu išgyventi emocijas, tiesiog gerai leisti laiką?“, – svarsto menininkai, kurių darbe beveik šimto metų sulaukusių žmonių akimis pažvelgiama į kintančių technologijų įtaką tarpusavio santykiams.
*Atsižvelgiant į Melanie Bonajo pasirinktus lyčiai neutralius įvardžius, lietuvių kalba apie kūrėjus rašoma vartojant daugiskaitos formą „jie/jos“.
Melanie, jūsų kūrinio pavadinimas „Progress vs. Regress“ (liet. „Progresas prieš regresą“) tarsi sufleruoja, kad technologinė pažanga nebūtinai reiškia žmonijos pažangą. Kada pradėjote apie tai galvoti ir kaip gimė šio kūrinio idėja?
Man visada buvo įdomu, ar technologijos iš tiesų yra vienintelis pažangos matas. O gal tikroji pažanga – gebėjimas kurti visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus yra priimamas, vertinamas, jaučiasi priklausantis bendruomenei, gali gyventi oriai ir saugiai? Ar galime pažanga vadinti tai, kas vyksta daugybės į tą nesibaigianti progresą net neįtraukiamų žmonių sąskaita? Kokią kainą esame pasiruošę už ją mokėti – gamtos, įvairių socialinių grupių, gyvūnų išnaudojimo, kai naudą gauna vos keli?
Pradėjau tyrinėti, kaip naujų technologijų ir išradimų – televizijos, telefono, kontracepcijos – atsiradimas keitė visuomenę, paveikė žmonių gyvenimus. Buvo įdomu, kas pasikeitė į gera, o kas – į bloga, koks gyvenimas buvo tuo metu, kai šios technologijos tik atsirado?
Užaugau didžiulių technologinių pokyčių laikotarpiu, kai atsirado internetas, kompiuteriai, mobilieji telefonai. Viena koja vis dar stoviu pasaulyje, kuris mano jaunystėje esmingai pasikeitė. Savo akimis mačiau, kaip technologijos pakeitė žmonių tarpusavio santykius – kartais į gera, kartais ne. Todėl norėjau suprasti, kaip žmonės anksčiau išgyveno tokius didelius pokyčius, kaip elektros ar laidinio telefono atsiradimas. Taip kilo mintis pakalbinti devyniasdešimties ir daugiau sulaukusius žmones, kurie galėjo papasakoti apie per šimtmetį įvykusius pokyčius.
Pavyzdžiui, jie pasakojo, kad atsiradus laidiniam telefonui daugelis žmonių iš pradžių jam priešinosi, prie jo reikėjo priprasti. Buvo baiminamasi, kad žmonės nustos vieni kitus lankyti, grius tarpusavio ryšiai. Man tai buvo labai įdomu, nes gimiau pasaulyje, kuriame telefonas buvo dalykas, be kurio gyvenimo nebeįsivaizdavome.
Ar pavyko užčiuopti, kokį poveikį šių technologijų atsiradimas turėjo jūsų kalbintiems žmonėms, o galbūt – ir platesnei visuomenei?
Vienas įdomiausių dalykų man buvo, kaip Europoje, ypač – Nyderlanduose, išaugęs pragyvenimo lygis prisidėjo prie socialinės gerovės, kas iš tiesų pasikeitė. Daugelis kalbintų žmonių pripažino, kad kai kurie dalykai tapo paprasčiau pasiekiami, tačiau kartu silpnėjo tarpusavio ryšiai. Žmonės pradėjo mažiau pasitikėti vieni kitais, rečiau padėti kaimynams. Anksčiau buvo stipresnis jausmas, kad visi kartu išgyvename sunkumus ir rūpinamės vieni kitais.
Pavyzdžiui, seniau visai kitaip susidurdavome su smurto vaizdiniais. Kai kurie kalbinti žmonės per visą gyvenimą prisiminė vos vieną žmogžudystę, ir net ta buvo įvykusi kažkur toli. Palyginkime tai su tuo, kiek smurto vaizdų šiandien mato vaikai ir suaugusieji – jų skaičius išaugo tūkstančius kartų. Ką tai reiškia mūsų nervų sistemai, saugumo jausmui?
Taip pat pastebiu, kad man augant gatvėse būriais žaisdavo vaikai. Dabar tarp draugų ir artimųjų vaikų tokių būrių beveik nebematau – tai irgi gali būti susiję su mažesniu saugumo jausmu. Kita vertus, galbūt žmonės vis dažniau su savo emocijomis tvarkosi ne per gyvą ryšį, o per ekranus? Manau, kad šiandien jau galime pripažinti – socialinių tinklų ir interneto vystymasis nebūtinai tarnauja visų gerovei. Akivaizdu, kad šios platformos kuriamos taip, kad mus kuo ilgiau išlaikytų įsitraukusius, bet tai nėra naudinga nei mūsų smegenims, nei nervų sistemai, nei tarpusavio santykiams.
Man svarbu kelti klausimą, kiek technologijos iš tiesų yra pažangos įrankis. O kiek kapitalistinėje sistemoje, kurioje svarbiausia – pelnas, jos atima iš mūsų tai, kas iš esmės žmogiška – gebėjimą būti vieniems su kitais, kartu išgyventi emocijas, tiesiog gerai leisti laiką?
Savo filme nagrinėjate daugialypius socialinius klausimus, o tam kaip vieną svarbiausių priemonių pasitelkiate humorą. Kodėl jums jis svarbus kalbant apie tai, kas sudėtinga?
Humoras leidžia apie labai sudėtingus dalykus kalbėti juokingai, o tai savo ruožtu padeda lengviau susitvarkyti su tikrove, palieka erdvės atrasti savo santykį su pasakojimu, jį savaip interpretuoti, atpažinti save. Be to, nemanau, kad ši tema yra vien tik linksma ar vien tik niūri – ji turi abi puses. Bet kur visa tai mus veda?
Jau dabar matome neigiamas šių procesų pasekmes. Jei nekursime įrankių, kurie tarnautų visų gerovei, atsižvelgtų į gamtos išteklius ir teisingesnį turto paskirstymą, pasaulis, kokį pažįstame, gali žlugti. Tokioje ateityje tikrai nenorėčiau atsidurti.
Filmo kūrimo metu užmezgėte artimą ryšį su jame pasirodančiais senoliais. Ar bendraujant su jais keitėsi jūsų pačių įsivaizdavimas apie senatvę, galbūt – tam tikros stereotipinės nuostatos?
Taip! Pavyzdžiui, iki tol neteko susimąstyti, kad kapitalizmas iš kiekvieno žmogaus reikalauja būti pelningam. Farmacijos pramonė labai daug uždirba iš vyresnio amžiaus žmonių problemų – tarkime, antidepresantai, skiriami didele dalimi dėl vienišumo ir atskirties sukeliamų sunkumų, sudaro milžinišką rinką. Užuot kūrę tokią sistemą, kurioje žmonės nesijaustų vieniši, mes juos gydome vaistais. Atrodo, kad nebūtų taip sunku sugalvoti būdų, kaip padėti vyresnio amžiaus žmonėms jaustis visaverte visuomenės dalimi, palaikyti ryšius, bet tai tiesiog nėra prioritetas.
Kitas dalykas, apie kurį anksčiau neteko pagalvoti – gyvenimas senelių namuose. Ten nebūtinai atsiduri tarp tų, su kuriais turi ką nors bendra, tave tiesiog apgyvendina šalia atsitiktinių žmonių. Galbūt tau įdomu automobiliai, o tavo kaimynui – geografija? Galbūt jūsų gyvenimo patirtys, vertybės ir interesai visiškai skirtingi? Kai kuriems žmonėms tai gali būti nepaprastai sunku ir vieniša.
Dar supratau, kad vaikų turėjimas visiškai negarantuoja vienatvės išvengimo senatvėje. Sutikau žmonių, kurie turėjo daug vaikų, tačiau buvo visiškai vieni. Taigi, įsitikinimas, kad mano vaikai manimi pasirūpins, iš tiesų yra labai sąlyginis.
Nuo „Progresas / Regresas“ sukūrimo praėjo jau dešimtmetis, o darbe liečiamos temos, atrodo, tik dar suaktualėjo. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų pačių santykis su technologijomis?
Dauguma žmonių, sulaukę tokio amžiaus, apie kokį kalbu savo kūrinyje, iš savo gyvenimo tikrai neprisimena naujausio „iPhone“ modelio. Jie prisimena, ar tas gyvenimas turėjo prasmę ir tikslą, ar jautėsi reikalingi kitiems, o kiti – jiems. Galiausiai būtent tai ir yra svarbiausia. Tačiau mūsų kultūroje šiems dalykams neskiriama pakankamai dėmesio.
Jeigu socialinė gerovė būtų tikras prioritetas, mokyklose mokytumės visai kitų dalykų: pažinti savo kūną ir jo siunčiamus signalus, suprasti, kaip jaučiamės skirtingose socialinėse situacijose, spręsti konfliktus, bendrauti. Visa ugdymo programa atrodytų kitaip.
Besikalbant su pašnekovais tapo aišku, kad technologijos ateina ir praeina, tačiau tikroji laimė glūdi pamatinių poreikių patenkinime – turėti stogą virš galvos, maisto, sveikatos ir artimų žmonių bendruomenę. Ir nėra svarbu, ar su tais žmonėmis sieja kraujo ryšys. Visa kita tėra malonus priedas, kuris iš tiesų nebe tiek daug prideda arba suteikia džiaugsmo tik trumpam. Todėl tikiu kuklesniu gyvenimo būdu, nei tas, kurį mūsų visuomenė laiko sėkmingu.
Sėkmė nėra vien finansinė gerovė. Ji apima ir socialinę, fizinę, dvasinę gerovę. Filmo kūrimas man buvo savotiškas išsilaisvinimo iš išmoktų normų etapas. Permąsčiau perimtus įsitikinimus apie tai, kas yra sėkmė ir kaip ji turi atrodyti. Kodėl jaučiame spaudimą nuolat dirbti, siekti prestižo, ir ką visa tai iš tiesų reiškia gyvenimo pabaigoje? Turėjau progą iš naujo įvertinti, kas iš tikrųjų svarbu.
Per pastarąjį dešimtmetį taip pat įvyko didžiulis technologijų, ypatingai – dirbtinio intelekto proveržis. Jei šį filmą kurtumėte šiandien, ar užduotumėte kitokius klausimus? O gal kūrinys atrodytų beveik taip pat?
Manau, kad jis atrodytų beveik taip pat. Vienintelis skirtumas būtų kalbinamų žmonių karta. Prieš dešimt metų dauguma jų priklausė vadinamajai tyliajai kartai – žmonėms, gimusiems prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dabar į šią amžiaus grupę pamažu ateina vadinamieji baby boomer’iai, kuriuos formavo jau kitokios socialinės ir kultūrinės patirtys.
Visgi manau, kad daugelis problemų išliko tos pačios. Kol kas dirbtinis intelektas dar nesukėlė tokio masto pokyčių, kad reikėtų kelti visiškai kitus klausimus, tačiau po dešimties metų situacija gali būti kitokia. Tikėtina, kad dirbtinis intelektas bus padaręs tiek žalos gamtos ištekliams ir taip padidinęs turtinę nelygybę, kad teks kalbėti apie naujas problemas.
Manau, kad dirbtinis intelektas yra nuostabus įrankis, bet dabartinėje pelnu ir išnaudojimu grįstoje sistemoje vargu ar jis atneš daug gero visiems. Jis tarnaus nedaugeliui, nors mes visi jį maitiname savo duomenimis ir prie jo prisidedame. Bijau, kad tai, ką į jį investuojame, ilgainiui mums patiems nebegrįš. Jei nesipriešinsime, technologijos mus vis labiau įkalins, užuot suteikusios daugiau laisvės.
Technologijos galėtų padėti mums dirbti mažiau, kad turėtume daugiau laiko artimiesiems, buvimui gamtoje, sportui, meditacijai, skaitymui – viskam, ką žmonės mėgsta veikti, bet dabar jos tiesiog užpildo visą mūsų laiką.
Žmonės, su kuriais ir apie kuriuos kuriate, dažnai priklauso grupėms, kurių balsai visuomenėje lieka neišgirsti. Ar manote, kad šiuolaikiniai menininkai turi pareigą ar atsakomybę kalbėti apie socialines problemas? O gal tai tiesiog asmeninis kiekvieno kūrėjo pasirinkimas?
Manau, kad kiekvienas menininkas savo kūryba vienaip ar kitaip komentuoja laikmetį, kuriame gyvena, tačiau nebūtinai visi tai daro iš aktyvistinės pozicijos.
Viena vertus, yra menas, kuris gali pasiūlyti radikaliai kitokį požiūrį, vaizdinį ar klausimą. Kita vertus, man svarbu, kaip visa tai pritaikyti realiems socialiniams pokyčiams. Kokių įrankių mums reikia, kad galėtume kurti visuomenę, labiau orientuotą į ateitį, paremtą socialinėmis vertybėmis, o ne vien finansiniu turtu? Norėčiau, kad visi už tai kovotų, bet taip nėra. Todėl pradedu nuo savęs – siekiu ne vien didinti žmonių sąmoningumą, bet ir praktiškai įtraukti juos į pokyčius.
Mano filmai visuomet turi ir papildomą dalį – darbą su bendruomenėmis, edukacines dirbtuves, programas, kuriose žmonės gali įgyti konkrečių įgūdžių, įsitraukti į su kūrinio tema susijusias veiklas, kažko išmokti. Pastaraisiais metais šiai savo praktikos daliai skiriu vis daugiau dėmesio.
