Sonya Vseliubska/Tie2.lt
Viena iš populiariausių ukrainiečių knygų naujienų 2024-aisiais tapo „Tavo knyga apie kiną“. Jos autorė – Olha Birzul, kultūros veikėja, turinti didžiulę patirtį dirbant su kinu ir kino festivaliais. Ši knyga skirta paaugliams ir pasakoja apie kino istoriją, tuo pačiu įtraukia į ukrainiečių ir tarptautinį kino kontekstą. Olhos knyga yra unikali, nes ji kokybiškai užpildo literatūros spragą paaugliams, besidomintiems kinu. Knyga taip pat gavo Ukrainos kritikų „Kinokolo“ premiją už pasiekimus.
Kalbėjomės su Olha apie knygos rašymo procesą, kino švietimo svarbą tarp paauglių ir paklausėme apie jos ateities planus.
Kaip kilo idėja parašyti šią knygą? Kas jus labiausiai įkvėpė?
Knygos idėja gimė dar prieš karą. 2021 metais atsisakiau kino sektoriaus vadovės pareigų Ukrainos institute ir nusprendžiau padaryti kūrybinę pertrauką, kad parašyčiau edukacinę knygą paaugliams. Ukrainoje turime puikių leidinių apie meną, architektūrą, literatūrą, tačiau apie kiną beveik nekalbama, tarsi jis nebūtų vertas dėmesio. Kino pasaulis, pažvelgus per rentgeno spindulius, atskleidžia daugybę problemų – nuo lyčių nelygybės iki rasizmo ir ksenofobijos. Kinas visada buvo tiek gerų, tiek žalingų idėjų nešėjas. Man norėjosi sukurti lengvai prieinamą, ne grožinės literatūros knygą, kuri paaiškintų kino esmę ir etiką. Kinas leidžia ne tik tyrinėti žmonijos istoriją, bet ir pažvelgti į savo baimes bei troškimus.
Tačiau mūsų realybę sugriovė karas. 2022 metų vasarį Rusijos kariuomenė pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Kaip ir daugelis mano kolegų, sustabdžiau kūrybinius planus ir įsitraukiau į savanorystę bei kultūrinę diplomatiją. Mano vyras Viktoras Onyśko, patyręs montažo režisierius, savanoriškai prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Mes susitarėme, kad jis gina mūsų šalį, o aš rūpinuosi informaciniu frontu ir mūsų dukra.
Knyga tapo liudininke pačių baisiausių mano gyvenimo įvykių – nerimo dėl vyro ir netekties skausmo. Įkvėpimu tapo mano vyro žygdarbio atminimas ir stiprus keršto troškimas. Tikiuosi, kad edukacinė knyga gali būti savotiška lėta keršto forma. Kol rusai nuodija jaunimą propaganda, mes turime išmokyti savo jaunimą teisingai suprasti filmus, nes kinas – idealus įrankis emociniam intelektui, kritiniam mąstymui ir solidarumui ugdyti.
Nors turite daug patirties kine, jūsų akademinis išsilavinimas nėra tiesiogiai susijęs su kinu. Kaip pavyko įsigilinti į kino istoriją ir teoriją?
Tiesa, aš nesimokiau kino studijų fakultete. Po dviejų humanitarinių sričių aukštųjų mokslų ir darbo žurnalistikoje mano „profesionaliu universitetu“ tapo dešimt metų organizuojant tarptautinį dokumentinių filmų festivalį „Docudays UA“. Praktines žinias apie kino prigimtį ir poveikį masinei sąmonei įgijau kino kuratorių švietimo programose, meistriškumo pamokose bei diskusijose tarptautiniuose kino festivaliuose. Dirbau festivalyje tiek per Orumo revoliuciją, tiek per karą Rytų Ukrainoje, stebėdama, kaip Rusijos propagandistai naudoja kiną melagingai informacijai skleisti. Todėl pradėjome skatinti Ukrainos dokumentinius filmus užsienyje ir stiprinti ukrainiečių balsus tarptautinėse platformose.
Knygą parašiau ne kino ekspertams, o tiems, kurie tik pradeda domėtis kinu. Tai buvo didžiausias iššūkis – suspausti sudėtingas temas į lengvai suprantamą formatą. Pavyzdžiui, visą informaciją apie Lauros Mulvey „vyriško žvilgsnio“ konceptą sumažinau iki 2000 ženklų. Mano pagrindiniais kino kritikos vedliais tapo įvairūs autoriai – nuo akademinio Zigmundo Krakaurelio iki pramoginio Edwardo Rosso.
Jūsų knygoje puikiai dera pasaulinio ir Ukrainos kino kontekstai. Kaip pavyko rasti tokį balansą?
Dėkoju, kad tai pastebėjote. Norėjau sukurti būtent ukrainietišką knygą, paaiškinančią, kaip mūsų kinas formavosi veikiamas pasaulinių technikos, meno ir politikos tendencijų. Tai mano bandymas „išpakuoti“ Ukrainos kiną iš kolonijinės praeities.
Pasirinkau filmus, kurie galėtų sudominti paauglius, ir siekiau, kad jie būtų lengvai prieinami legaliuose kino platformose. Deja, ne visų svarbių filmų išliko kopijos. Taip pat norėjau parodyti, kad mūsų kultūra – tai pasipriešinimo ir vienybės pavyzdys. Knygoje paminėjau ir šiuolaikinius kino kūrėjų protestus, tokius kaip Dovženkos centro gynimas ar kova su destruktyvia valdžios politika.
Ar turite planų versti knygą į kitas kalbas? Ar ketinate toliau rašyti?
Ši knyga buvo skirta Ukrainos skaitytojams, nes mums labai svarbu stiprinti vidinę kultūrinę diplomatiją. Dėl naujų knygų kol kas nieko nenoriu žadėti, bet jau dirbu prie naujo projekto, kuris vėl susijęs su kinu. Tačiau atiduočiau viską, kad nereikėtų jos rašyti…