Pranešimas spaudai
Paroda skiriama Romualdo Kvinto 70-mečiui. Skulptorius gimė 1953 m. birželio 16 d. Žagarėje, mirė 2018 m. spalio 20 d. Vilniuje, pačiame savo kūrybos pripažinimo pakilime. VDA dėstytojas, vėliau laisvas menininkas surado savitą kūrybos stilių, paliko ryškų ir savitą ženklą skulptūros srityje, tapo vienu žinomiausių ir mėgstamiausių viešosioms erdvėms skirtų skulptūrų autoriumi.
Kvinto darbų gausu visoje Lietuvoje: Nidoje stovi Vytauto Kernagio skulptūra (2009), Šiauliuose – Chaimo Fenkelio (2014), Griškabūdyje – Jono Jablonskio (2012), Kaune – Danieliaus Dolskio (2007), Rusnėje – Hermanno Kallenbacho ir Mahatmos Gandhi (2015), Žagarėje – šv. Barboros (pastatyta 2020), Širvintose – paminklas partizanei Libai Mednikienei (pastatytas 2020), Klaipėdoje – Bučinys (2014) ir keturios šventųjų statulos Evangelikų liuteronų bažnyčioje (2005), Trakuose – bareljefas Mūšis (1985) ir skulptūra Šaltinis (1985), Telšiuose – Žemaitijos legendos (2008), Birštone – Mergaitė (2012), Šeduvoje – trys memorialai žydų Holokausto aukoms atminti ir paminklas Mergaitė (visi 2014–2015). Liko suderinti skulptūrų eskizai Kėdainiams Gaonas vaikystėje ir Panevėžiui – Donato Banionio paminklui. Jau po menininko mirties buvo užbaigtos ir Vilniaus senamiestyje atidengtos dvi jo skulptūros: Vandens nešėjas (pastatyta 2019) ir paminklas pasaulinio garso dainininkui, dainų autoriui, rašytojui Leonardui Cohenui (pastatytas 2019).Daugiausia Kvinto skulptūrų susitelkę Vilniuje. Tai batą graužiantis berniukas (paminklas rašytojui Romainui Gary, 2005), Daktaras Cemachas Šabadas (2006), Žaliasis obuolys (2011), Martynas Liuteris (2017), Sausio 13-osios obeliskas prie LRT (2017) ir kt. Be statulų, dailininkas yra suprojektavęs ir įrengęs daug memorialinių lentų: Hermano Perelšteino (1998), Ferdinando Ruščico (1999), Stasio Vainiūno (2000), Kazimiero Vasiliausko (2006) ir kt.
Kvinto kūrybos sklaidos erdvė – miestų ir miestelių gatvės ir aikštės, visuomeniniai interjerai, tačiau jis populiarus ir tarp kolekcininkų, ne vieną jo kūrinį yra įsigiję Lietuvos muziejai ir meno specialiai nerenkantys žmonės tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, o tai dar vienas įrodymas, kad Kvintui užsakovų ieškoti nereikėjo, jie patys rasdavo kelius į skulptoriaus dirbtuvę.Prisimindami Romą Kvintą jo jubiliejaus proga skulptoriaus bičiuliai ir artimieji nutarė pakviesti jo gerbėjus į parodų salės erdvėje atkurtą menininko dirbtuvę, atskleisti jo darbo užkulisius, leisti pažvelgti į procesą, padėti suprasti, koks kelias jungia pirminį sumanymą ir galutinį jo rezultatą.
