PagrindinisInterviuPsichoterapeutė Stanislava Orlovska: ,,Kai pradedame matuotis kančia, rizikuojame prarasti vienas kitą"

Psichoterapeutė Stanislava Orlovska: ,,Kai pradedame matuotis kančia, rizikuojame prarasti vienas kitą”

Paskelbta

Tie2/Svitlana Kostrykina

Nuo pirmosios plataus masto invazijos dienos Ukraina išgyvena vieną baisią visiems traumą, kurią kiekvienas turi įveikti individualiai. Psichoterapeutė Stanislava Orlovska pasakojo, kur šiais sunkiais laikais galima ieškoti paramos, kaip išgyventi netektis, ir kas jai, žmogui, kuriam dar 2014 metais patirtas namuose karas sugrįžo, suteikia jėgų padėti kitiems.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas 2022 m. vasario 24 d.?

Prieš karą derinau darbą labdaros fonde ir psichoterapijos praktiką. O prasidėjus plataus masto invazijai, susidarė įspūdis, kad ši profesija mane tiesiog sugėrė: pradžioje buvo labai daug prašymų, mano numeris buvo perduodamas iš rankų į rankas, man tiesiog skambino – ir aš supratau, kad turėsiu kovoti su panikos priepuoliais ar nerimo būsenomis. Tiesiog tai ir dariau, daugiau niekam nebeliko laiko.

Su kokiomis temomis dirbate?

Lengviau būtų išvardinti su kuo nedirbu: nedirbu su vaikais, nedirbu su priklausomybėmis nuo psichotropinių medžiagų.

Kodėl būtent su šiais nedirbate?

Man atrodo, kad visur reikia specializacijos. Norint susidaryti išsamų vaizdą ir įgyti kompetencijos, reikia patiems išgyventi tokią patirtį, kad pacientai galėtų ja pasikliauti. Pavyzdžiui, aš neturiu motinos patirties. Lygiai taip pat ir su priklausomybėmis: sutikau labai šaunių specialistų, turinčių patirties, kuria jie vadovaujasi.

Kuo klausimai, kuriuos išgirdote pačioje plataus masto invazijos pradžioje, skiriasi nuo temų, su kuriomis dirbate dabar?

Iš pradžių – o kartais ir dabar, bet rečiau, karas buvo esminė figūra, su kuo dirbome. Svarbiausia tema. Pavyzdžiui, dirbome su apšaudymais, evakuacija, naujienomis iš Bučos, kokias emocijas tai kelia ir panašiai. Dabar karas tapo fonu: dirbame ties santykiais, pavyzdžiui, siekiamybės išsivaduoti iš priklausomų santykių, tačiau karas nuolat yra fone, kaip aplinkybė, kaip kažkas, kas neleidžia palikti toksiškų santykių: nors tai baisu, bet karas yra dar baisesnis.

Plataus masto invazijos pradžioje buvo daug panikos ir nerimo. Tai buvo ir apie mirtį, apie išgyvenusio kaltę. Maitintojo netektis. Man atrodo, kad ši tema niekur nedingo, tiesiog iš esminės figūros persikėlė į gyvenimo foną. Vis tiek daug žmonių tai patiria.

Keičiasi politiniai iššūkiai. Pavyzdžiui, dabar yra mobilizacija ir demobilizacija, kurios niekas nesitikėjo.

Karo tema aštrėja tuo momentu, kai aplinkybės pasikeičia, kažkas nutinka. Pavyzdžiui, puolimas Charkivo regione. Pastebiu, kad didžiąją sesijų dalį dirbame su nerimu, su pavojumi, su tuo, kad dingsta miegas.

Su kokiomis žmonių kategorijomis dirbate?

Tarp mano pacientų yra moterų, kurių artimas žmogus kovoja kare. Yra moterų, kurios buvo priverstos emigruoti, bando kažkaip susitvarkyti savo gyvenimą. Yra žmonių, kurie bando derinti gyvenimą dviejose šalyse ir kažkaip balansuoti tarp jų, nes šį pasirinkimą taip pat labai sunku padaryti. Yra žmonių iš įvairių Ukrainos regionų, kurie bando subalansuoti gyvenimą ir išgyvenimą. Yra vyrų, kurie jaučia didelį nerimą dėl mobilizacijos. Yra vyrų, kurie anksčiau buvo mano pacientai, bet dabar fronte, ir reguliarūs susitikimai negalimi, bet esminė pagalba gali būti suteikta.

Dėl skirtingų kategorijų žmonių… Šiuo metu socialiniuose tinkluose dažnai pastebiu konfliktus, pavyzdžiui, tarp turinčių giminių okupuotose teritorijose ir neturinčių, tarp tarnaujančių ir netarnaujančių, tarp tų, kurie paliko šalį ir tų, kurie pasiliko… Ką manote apie šią įtampą?

Daug apie tai galvoju. Jei atvirai, man plyšta širdis, nes… Kartais galvoju, kad mūsų visuomenės nebegalima sulipdyti. Kartais galvoju, kad vilties yra.

Bet kas vyksta? Taip atsitiko, kad turime vieną bendrą nelaimę. Ir kiekvienas iš mūsų turi skirtingą atsaką į šią nelaimę, kiekvienas turi skirtingą trauminę patirtį. Ir ši trauminė patirtis daro paradoksalų dalyką: tuo metu, kai mums taip reikia vienas kito, būtent trauminė patirtis mus labai skiria. Atrodo, kad jei mano artima draugė pasirinko gyventi Ispanijoje, o aš – Ukrainą, tai šioje situacijoje pirmiausia pastebima, kas mus skiria. Kyla didelė pagunda nuvertinti jos išgyvenimus: kiek aš čia turiu problemų! Šviesos nėra, kompiuterį reikia kažkaip pakrauti. Negalvojama, kad tas žmogus taip pat turi iššūkių, kad nežinia kaip paruošti vaiką darželiui svetimoje šalyje, visokių kitokių emigrantų iššūkių.

Kai pradedame matuotis kančia, rizikuojame prarasti vienas kitą. Protas ir valia turi būti nukreipti į santykių išsaugojimą – reikia girdėti vienas kitą. Juk tie, kurie nusprendė išvykti,  irgi turi įvairių priežasčių. Vieni norėjo emigruoti, bet nedrįso, kiti – nenorėjo, dabar bando gelbėti savo vaikų gyvybes. Jei akimirkai atidėsime savo patirtį į šalį ir išgirsime kitų, paaiškės, kad paprastų, karo išprovokuotų patirčių nėra. Ir jei tai suprasime, sutarimas vienam su kitu tampa įmanomas.

Tačiau kol kas tai didžiulė problema, susidedanti iš įvairių veiksnių. Yra šis įvairių traumuojančių išgyvenimų faktorius, taip pat yra agresijos ir įniršio faktorius, nereikalingas, tačiau jis yra.

Geopolitiškai vyksta didžiulis smurtas – mūsų sienas pažeidžia galinga jėga. Jeigu valstybę suvokiame kaip subjektą, kaip asmenį, tai vienas toks geopolitinis subjektas smurtiniu būdu pažeidžia kito subjekto teises. Ir tai, žinoma, turėtų sukelti daug sveiko pykčio ir agresijos. Tačiau konkretus mažas žmogus, pavyzdžiui, vidutinio amžiaus moteris su vaiku, neturi jokių galimybių duoti atsako dėl to, kad patiria smurtą. Ir šis pyktis turi kažkur rasti vietą.

Tada norisi suprasti, kas su manimi darosi. Galiausiai suvoki, kad esi bejėgis, o susitvarkyti su tokia būsena – labai sunki užduotis.

Jei šios vidinės ramybės neatrandi, norisi įskaudinti artimą žmogų. Na, pavyzdžiui, ten kaimynė, kuri slepia savo vyrą nuo mobilizacijos, kai aš pati to nedariau; draugė išvažiavo, aš neivažiavau. Arba atvirkščiai: aš išsikrausčiau, ji neišsikraustė, todėl jaučiuosi kalta, bet nenoriu su tuo kovoti, todėl verčiau tiesiog sumenkinsiu jos jausmus: o kodėl tu ne išsikraustei? Kas tau trukdė? Kas tave čia laiko?

Didžiulis įniršis pradžioje, vėliau virsta bejėgiškumu. Pereinama prie įžeidimų ir menkinimo. Pavyzdžiui, tu esi mėšlas, nes nesugebėjai išmokti ukrainiečių kalbos, esi blogas, nes išvažiavai, esi blogas, nes netarnauji, esi blogas, nes tarnauji už pinigus. Galiausiai mes visi esame blogi vien todėl, kad dar gyvi. Nes jei gyveni, šimtu procentų nepateksi į kažkieno idealaus patrioto ar tiesiog patrioto standartą.

O kaip manote, iš kur ukrainiečiai dar gali gauti moralinių išteklių šiam dvasiniam darbui atlikti – išgirsti ir suprasti vienas kitą?

Pirma, svarbu ugdyti emocinį intelektą. Turite dirbti su savimi, kad galėtumėte įvardyti tai, ką jaučiate. Ir tada tampa įmanoma ką nors padaryti. Nes jei aš nežinau, ką jaučiu, atsiranda bejėgiškumas ir prasideda destruktyvūs dalykai.

Labai svarbu atskirti savęs supratimo ir bejėgiškumo būsenas. Aiškus žinojimas, ką galiu padaryti, yra mano stiprybė. Jei tai suvokiu, galiu eiti ir grumtis. O nulatinis galvojimas apie mobilizaciją, demobilizaciją, Vakarų partnerių pagalbą ar dar kažką tokio – didelio, geopolitinio, deja, yra mano bejėgiškumo zona. Tai, kad Rusija mano, kad gali įvykdyti agresiją mano šalies teritorijoje, yra mano bejėgiškumo zona. Tačiau yra kita – jėgos sritis, pavyzdžiui, dirbti savo darbą ar panaudoti savo įgūdžius ginkluotųjų pajėgų gretose. Jei negaliu priimti tokio sprendimo, galiu save įprasminti savanorystėje, rinkti aukas, informaciją, kurti meną, nueiti į parką, susitvarkyti biurokratnius dalykus – nelaukti, kol komunalinės paslaugos atsiųs įspėjimą ir panašiai. Vis tiek galiu kur nors nukreipti savo energiją, ir tai bus mano stiprybė.

Todėl būtina atskirti jėgos ir bejėgiškumo zonas, pasirinkti ir veikti. Taip bus mažiau nerimo, nes energija iš kūno išeis į kažką kita: į produktą, į veiklą. Ir bus mažiau vienatvės, nes kažką darai su kažkuo ar darai ką nors dėl ko nors: dėl savęs ir dėl svarbių žmonių. Tai labai prasminga.

Karas visada yra netektis: mylimo žmogaus, darbo, namų, santykių… Kaip išgyventi šią netektį ir ieškoti naujų prasmių, kai jauti, kad viskas prarasta?

Svarbiausias žodis klausime „kaip susidoroti su netektimi“ yra „susitvarkyti“. Verkti, liūdėti,  tol, kol reikia, ir tokia forma, kokia reikia. Su sielvartu galima padaryti tik vieną dalyką: reikia jį išverkti, išliūdėti. Sielai labai skaudu, bet jei nekreipsime dėmesio į sielvartą, jis tiesiog įstringa kūne arba somatizuojasi, virsta depresija, tampa kliūtimi tarp žmogaus ir gyvenimo.

Todėl pirma yra emocinė reakcija. Būtina sau leisti liūdėti. Pasitelkti tam viską: erdvę, laisvę, visus, kurių reikia, psichoterapeutą, artimuosius, draugus, visus, kurie gali tau padėti išgyventi netektį.

Ir tik tada galima pradėti žiūrėti perspektyvia kryptimi.

Kalbame ir apie tapatybės praradimą, pavyzdžiui, man atrodo, tai, ką dariau anksčiau, nebėra svarbu. Tada mano vertybes, profesinę, asmeninę tapatybę, socialinį ratą, vietą, kur gyvenu – visa tai reikia peržiūrėti.

Tai aktualu daugeliui ukrainiečių. Mums tai jau treti karo metai. Pirmus pusantrų metų dirbau šia tema. Pavyzdžiui, ar man tebėra  aktualu, kad prieš karą buvau aktyvistė feminizmo srityje. Ar tai vis dar svarbu? Svarbu kam: man ar kitiems? Arba – prieš karą buvau IT technikas, dizaineris. Ar tai vis dar svarbu? Ar aš vis dar noriu taip save identifikuoti?

Ir ši tapatybės peržiūra yra labai sunkus dalykas, nes socialinis spaudimas yra didelis. Pavyzdžiui, ar per karą galima išlikti aktyvistu, ar tai jau nebesvarbu?

Ką tik palietėte aktyvistų temą. Jūsų nuomone, ar dar svarbu remti ,,keistus” žmones, moteris, mažumas, ar tai jau šiek tiek nutolusi tema? Kaip karas paveikia pažeidžiamas visuomenės grupes?

Mano praktikoje yra queer bendruomenės atstovų, aktyvistų. Ir yra konkretumo. Dėl šalyje vykstančio karo visuomenėje yra daugiau agresijos. Todėl problema, kuri egzistavo dar prieš prasidedant plataus masto karui – išpuoliai, neapykanta, homofobija, transfobija – aštrėja. Be to, kad baisu iš principo – baisu miegoti, nes negali užmigti dėl nerimo, kad nespėsi į slėptuvę, baisu tiesiog būti savimi. Ir tai gąsdina.

Antrasis konkretus, jau minėtas momentas, apie savo įsitikinimų reviziją, kai atrodo, kad tai, ką aš padariau ir kuo tikėjau, tokio didžiulio iššūkio ir tragedijos fone, kuris paliečia kiekvieną iš mūsų, tampa mažiau vertingas.

Bet kuri bendruomenė yra vertybių ir iššūkių. Yra kažkas, kas tinka visiems. Bet tai, kas rūpi bendruomenei, jau tampa mažiau vertinga. Tačiau prasidėjus plataus masto karui, diskriminacijos problema niekur nedingo. Nei homofobija, nei transfobija, nei eidžizmas, nei seksizmas niekur iš mūsų visuomenės nedingo. Beje, seksizmo padėtis blogėja. Nes tokia karo padėtis reikalauja žiauros jėgos. Tam reikia patriarchalinių vertybių, kad išgyventume.

Iššūkiai perkeltiems asmenims (šalies viduje perkeltiesiems asmenims – red. pastaba) sustiprėjo, nes dabar turime viduje migruojančių asmenų šalį.

Esu iš Donecko ir kai 2017 metais važinėjau po Kijevą su taksi, tikrai girdėdavau vairuotojus sakant, kad: „iš karto matosi Donecko valstybiniai numeriai, jie visiškai nemoka vairuoti, jie įžūlūs…“ ir pan. Prasideda plataus masto karas, likimas nubloškia į Užhorodą, aš važiuoju su taksistu į Užhorodą, o jis tą patį sako apie Kijevo valstybinius numerius, kad tai visiškai neadekvatūs žmonės, kurie nežino vairavimo taisyklių. Visiškai identiškos pastabos. Ir ši problema niekur nedingo jau 10 metų. Ji buvo nublankusi tik 2022 metais, o dabar vėl aktuali.

Todėl manau, kad reikia atlaikyti visuomenės spaudimą ir laikytis savo vertybių.

Kaip jaučiasi psichoterapeutas, padedantis žmonėms, ir esantis šalyje, kurioje vyksta karas?

Tai plati ir įdomi tema, kaip įkvėpti save. Turiu darbo aplinką, turiu nuolatinę priežiūrą ir asmeninę terapiją. Tai nėra tik dėl karo, tai normalus dalykas – dirbti su profesionaliu psichoterapeutu. Man atrodo, kad renkantis specialistą pasitikrinti, ar jis pats turi sveiką darbo aplinką, yra svarbiau nei diplomai ir metodas, kuriuo dirba.

Rengiame susitikimus su kolegomis, kur domimės, kas su kuo ir kaip susidoroja. Tai, ką sakau pacientams, svarbu ir man pačiai. Visų pirma, tai dėmesys kūnui: reikia stebėti miegą, apetitą ir fizinį aktyvumą. Daugiau atostogų. Ne todėl, kad tai mada, o todėl, kad tai darbo ekologija. Reikia pakankamai išsimiegoti. Asmeniškai man reikia būti gamtoje, reikia tylos. Man reikia bendrauti su žmonėmis, nesusijusiais su profesija, su draugais, giminaičiais ir panašiai. Svarbi ir individuali terapija, o geriausia koks nors grupinis ar koleginis projektas, nes tai – viena iš asmeninių atramų.

Kiekvienam – ne tik psichoterapeutui, svarbu aiškiai žinoti savo materialias ir nematerialias asmenybines atramas.

Ar apskritai įmanoma išgyventi traumą? Ar trauma visam laikui pakeičia žmogų, amžinai lieka kūne ir psichikoje?

Trauma yra kažkas, kas nutiko mums. Ji lieka patirtyje. Skirtumas yra tarsi tarp atviros žaizdos, kuri kraujuoja, dega, ir rando, kuris skauda tiesiog dėl oro. Įspūdis, žinoma, išlieka amžinai. Užduotis – integruoti traumą į savo gyvenimo istoriją, suprasti šią traumuojančią patirtį, suvokti, kad tai atsitiko, kad tai atsitiko man, ką tai padarė su manimi, kaip aš tai išgyvenau. Reaguoti į visą emocijų paketą, visada sunku, ji nesusideda iš vienos ar dviejų emocijų, yra daug skirtingų dalykų. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet pasikliaukite savo traumine patirtimi ir gyvenkite toliau.

Ką turite omenyje sakydama ,,pasikliaukite savo traumine patirtimi”?

Kai likus dviem mėnesiams iki plataus masto karo, visa informacinė erdvė šurmuliavo, ar bus karas, ką daryti, kaip pasiruošti ir panašiai, pasikliaudavau savo traumuojančia patirtimi. Vieną šio karo pradžią jau patyriau. Ir maniau, kad nuo visų šių pasiruošimų perpildysiu automobilį. Bet dabar jau nebežinojau, ką daryti, nes kai visa tai vyko Donecke, mano vaizduotė tikrai neįsivaizdavo kaip bus. Mano galvoje nebuvo jokių failų. Negalėjau numatyti jokių užtvarų, šios judėjimo per kliūtis sistemos. Negalėjau numatytiti, kad Ukrainos bankų sistema nustos veikti, kad visi grynieji bus išimti iš bankomatų ir panašiai. Negaliu atsiskaityti, pripažįstu savo bejėgiškumą dėl to, kad negaliu tiksliai pasakyti, kas bus, jei prasidės plataus masto karas. Taigi nežinau ką daryti, grikius virti ar bunkerį kasti? Ir todėl aš pati, remdamasis šia patirtimi, nusprendžiau, kad šiam karui tiesiog neskirsiu nė vienos taikios savo gyvenimo dienos. Jei tai ateis rytoj, tai šiandien aš nugyvenau savo gyvenimą visu šimtu procentų. Aš padariau tokį pasirinkimą ir niekada dėl to nesigailėjau.

Tai Jūsų, kaip žmogaus, išgyvenusio Donecko invaziją 2014 metais patirtis padeda Jums dabar ir Jūsų palaikomiems žmonėms, tiems, kurie šią patirtį išgyvena tik dabar, po 2022 metų?

Taigi. Bet tai įmanoma tik todėl, kad dėl tos patirties buvo išlieta daug ašarų. Buvo suvokta, ką ji padarė man, ką padarė mano šeimai, kokią kainą sumokėjau. Ir pagrindinis dalykas: kaip aš išlipau, kaip atsistojau po krizės.

Tai taip pat labai svarbus etapas. Supraskite įveikos strategiją, kurią naudojo žmogus, norėdamas išeiti iš traumuojančios situacijos, svarbą. Pažvelkite atgal ir analizuokite: ką aš padariau, kas pavyko. Ir tada gali įsidėti į save failą, kodo eilutę, kurioje parašyta, kad galiu viską prarasti ir kurti nuo nulio. Tai labai svarbu.

Stanislava Orlovska – psichoterapeutė. Nuotrauka iš herojės archyvo

Ko, Jūsų nuomone, užsieniečiai, neturintys tokios pat patirties kaip ukrainiečiai, nesupranta apie ukrainiečius, ką jie išgyvena? Ko negalima perskaityti žiniose, kur rašo apie 50 numuštų „šahedų“ ir 6 valandas elektros per dieną, ką galima tik suprasti?

Nebandysiu čia apibendrinti, bet norėčiau pabrėžti, kad kiekvienas ukrainietis – vyras ir moteris yra patikrintų žinių šaltinis. Ir čia svarbu prisiminti „stop“ taisyklę. Jeigu užsienietis ar tiesiog kitokią patirtį turintis žmogus pasako ką nors, kas tave žeidžia – iš nežinojimo, iš nesupratimo – gali arba staigiai, grubiai arba švelniai sustabdyti – kaip nori, bet taisyklė „stop“ egzistuoja. Ir čia neabejotinai svarbiau ukrainiečio jausmai nei švietėjiškas darbas. Mano praktikoje ši tema egzistuoja dėl daugybės neteisingų klausimų, kurie gali iš naujo traumuoti žmogų, išgyvenantį karo patirtį. Ir čia reikia žinoti, kad tik aš esu atsakingas už savo ribas ir turiu pasakyti „stop“ ir nutraukti šią diskusiją, jei jaučiu, kad man skauda. O jei yra noras, tai gali paaiškinti ir reikalauti pagarbos patirčiai.

Tačiau gali kilti daug klausimų. Kai gyvenau Vokietijoje, dažnai kildavo kalbos klausimas: „kodėl tu kalbi rusiškai, jei esi iš Ukrainos, o Rusija tave užpuolė“. O šis klausimas kyla ir dėl Ukrainos istorijos nežinojimo, kaip susikūrėme, kaip gyveno kiekvienas regionas ir pan. Ir kad daugelio ukrainiečių vyrų ir moterų atveju kasdieninio bendravimo kalba nieko nesako apie šių žmonių politinę poziciją. Daugelis rusakalbių ukrainiečių fronte atidavė savo gyvybes už Ukrainos nacionalines vertybes. Arba šie klausimai: „kodėl išvažiavai, kodėl pasilikai?” Arba, jei žmogus, išbandęs šią priverstinę emigraciją, ir priėmęs jam netinkantį sprendimą, grįžta į Ukrainą, taip pat išgirsta daug klausimų: „kaip tu gali, ypač jei turi vaiką, grįžti į Ukrainą?“. Arba: „kodėl tu vis dar ten sėdi?“. Tokie klausimai skaudina. Jei jaučiate, kad nėra resursų švietėjiškam darbui, tuomet klausimą reikėtų tiesiog sustabdyti. Jei yra noro, galite pabandyti paaiškinti.

Dabar daugelis žmonių kalba apie potrauminę patirtį. Ar tai jau aktualu ukrainiečiams? Ar dar anksti kalbėti apie traumą ir potrauminį periodą, kol trauma vis dar tęsiasi?

Manau, kad dar per anksti. Matau titaniškas daugelio ukrainiečių, o ir savo paties, pastangas neatsisakyti, pavyzdžiui, karjeros ambicijų, stengtis, nepaisant visų aplinkybių, laikytis savo gyvenimo plano arba visiškai jį pakeisti, pavyzdžiui, jei mes kalbame apie savirealizaciją kaip kariškis, reikia siekti sėkmės šioje srityje.

Taip yra, bet šiame kelyje visada yra du žingsniai į priekį, vienas žingsnis atgal. Kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę vis naujas iššūkis.

Todėl man atrodo, kad iki potrauminio sindromo dar toli. Turi baigtis karas.

Kaip manote, ar yra visuomenės istorijoje analogų tam, kas vyksta dabar psichoterapeuto požiūriu? Ar galima palyginti, pavyzdžiui, psichoterapeutų patirtį Antrajame pasauliniame kare ar kituose pasaulio konfliktuose su tuo, ką šiuo metu patiria psichoterapeutai Ukrainoje?

Galime palyginti, galime mokytis, bet mūsų patirtis yra unikali. Mano nuomone, nėra istorinio precedento, identiško tam, ką mes dabar išgyvename.

Yra hibridiškumo specifika, yra tai, kad mūsų laikas yra skaitmeninis, yra informacinis laukas, kurio niekada nebuvo. Galėtum eiti kur nors toliau nuo karo. Dabar negalime niekur išeiti iš savo karo. Neįmanoma kažkaip padaryti taip, kad karas liktų Ukrainoje, o aš persikėliau į Olandiją, išsipakavau lagaminą, o ten karo nėra. Ne, jis ateina su manimi. Socialiniuose tinkluose, „YouTube“, „Telegram“ kanaluose, draugų nuotraukos ir vaizdo įrašai, nuotraukos, kurias dariau pati ir jos saugomos telefono atmintyje.

Ir ši specifika visiškai pakeičia vaizdą, pavyzdžiui, liudininko trauma. Kai mūsų smegenys mato sprogimą vaizdo įraše, kažkokia vidinė dalis, kūnas, nervų sistema reaguoja taip, kad aš esu šio sprogimo ar karinių operacijų liudininkas. Ne dalyvis, o liudytojas. Ir absoliuti dauguma mano pacientų, kurie išvyko, seka naujienas labiau nei tie, kurie liko. Jie nuolat žiūri, suvokia, viską leidžia per save.

Prieš invaziją, jei žmogus patyrė trauminę patirtį, jis turėjo draugų, artimųjų paramą, kurie galėjo palaikyti, turėjo tam išteklių. O dabar visi patiria traumas, todėl daug sunkiau rasti atramą. Ką jūs manote apie tai?

Tai yra problema, bet ją galima išspręsti. Ir čia grįžtame prie to paties taško: ar jie turėtų menkinti tuos, kurie turi kitokią traumą, nei aš. Žmogus, kuris susiduria, pavyzdžiui, su priverstinės emigracijos iššūkiais, yra stabilesnis tomis akimirkomis, kurias patiria Ukrainoje likęs žmogus.

Galiu skųstis savo draugei Europoje dėl elektros dingimo, galiu skųstis dėl pavojaus sirenų, galiu skųstis dėl to, kad šiandien pabudau tarsi nuo sprogimo, o paaiškėjo, kad tai tik lietus, išbėgau į koridorių. Ir taip toliau. Ir jos palaikymas bus stabilesnis. Ji gali klausytis, duoti patarimų ir niekada nepakliūti į tokią situaciją. Ir atvirkščiai, ji gali pasidalinti su manimi apie darželį, apie gydytojus Europoje, apie tai, kaip sunku viskas su medicina ir panašiai, kaip sunku ten visai neturėti draugų, kaip sunku su kita kalba. Ir aš būsiu stabili.  Ir nuoširdžiai užjausiu, turėsiu protinio resurso.

Todėl, jei tarp mūsų viskas apie pavydą, pyktį, neviltį ir apgailestavimą, kad gyvename ne viename mieste ir kartu nešvenčiame Naujųjų metų, tada yra erdvė susitikimui, kuris yra labai svarbus.

Daugelis santykių nutrūko automatiškai, nes pasirinkome skirtingus kelius, tai mus išskyrė. Bet labai rekomenduočiau dabar šalta galva pažiūrėti, ar mes tokie skirtingi? Ar toks susitikimas neįmanomas?

Ir galiausiai norėjau paklausti apie viltį. Daug kas sako, kad niekas negali pasakyti, kada baigsis karas ir kaip jis baigsis. Kaip visoje šioje neaiškybėje rasti vietą vilčiai?

Manau, kad kiekvienas turi skirtingą receptą. Kažkas pasirenka tinklalaides, kurios nesukelia niūrumo. Pavyzdžiui, man patinka klausytis Stanislavo Fedorčiuko (visuomenės veikėjo, politologo – red. pastaba) laidų. Jis kažkaip taip kalba apie šį karą, kad norisi tikėti, kad iš principo viskas bus gerai. Galite rasti savo informacijos šaltinių, kurie neslėgs.

Tačiau labiausiai mane palaiko ir suteikia vilties senelių patirtis. Yra daugybė istorijų, aštuoniasdešimties, devyniasdešimties metų žmonių patirtys, kurie tuo pačiu metu išgyveno Holodomorą, Antrąjį pasaulinį karą ir iš esmės netinkamą sovietų valdžios valdymą per visą šį laikotarpį, kuris buvo absoliučiai baisus. Bet kažkaip išgyveno, susilaukė vaikų, gyvena iki šių dienų, savo darže turi agurkų, burokėlius pasodino. Kaip jiems pavyko išlaikyti viltį?

Nieko sudėtingo, jokių subtilių dalykų. Tiesiog tikėkite, kad pavasaris ateina kiekvienais metais. Net ir kariaujančioje šalyje.

Naujausi straipsniai

Daugiau abiturientų išlaikė valstybinį anglų kalbos egzaminą, kitų užsienio kalbų – visi

BNS Didesnė dalis abiturientų nei pernai išlaikė valstybinį anglų kalbos egzaminą, kitų užsienio kalbų egzaminus...

ES: „X“ klaidina naudotojus savo mėlynomis „patvirtintų paskyrų“ varnelėmis

AFP-BNS Briuselis penktadienį pareiškė, kad Elono Musko (Ilono Masko) socialinis tinklas „X“ klaidina naudotojus savo...

Lietuvos bankas apribojo „Foxpay veiklą, paskyrė laikinąjį atstovą

BNS Lietuvos bankas pranešė apribojęs teisėsaugos institucijų akiratyje atsidūrusios finansinių technologijų įmonės „Foxpay“ veiklą ir...

„Orlen Lietuva“ šiemet beveik dukart išplės Mockavos terminalo pajėgumus

BNS Siekiant aprūpinti Ukrainą degalais bei patenkinti Lenkijos naftos grupės „Orlen“ poreikius, jos valdoma Lietuvos...

Daugiau

Daugiau abiturientų išlaikė valstybinį anglų kalbos egzaminą, kitų užsienio kalbų – visi

BNS Didesnė dalis abiturientų nei pernai išlaikė valstybinį anglų kalbos egzaminą, kitų užsienio kalbų egzaminus...

ES: „X“ klaidina naudotojus savo mėlynomis „patvirtintų paskyrų“ varnelėmis

AFP-BNS Briuselis penktadienį pareiškė, kad Elono Musko (Ilono Masko) socialinis tinklas „X“ klaidina naudotojus savo...

Lietuvos bankas apribojo „Foxpay veiklą, paskyrė laikinąjį atstovą

BNS Lietuvos bankas pranešė apribojęs teisėsaugos institucijų akiratyje atsidūrusios finansinių technologijų įmonės „Foxpay“ veiklą ir...