V. Rudenkiene, Kanai
Kad R. Ostlundas yra provokatorius, aišku seniai. Tai pripažįsta ir pats švedų režisierius. “Kvadratas”, ,,Liūdesio trikampis”, – geometrinės figūros viena po kitos nešusios jam Auksines Kanų palmes. Nors po ,,Liūdesio trikampio” premjeros Kanuose kritikai rėkė, koks filmas blogas, šis ir vėl užkėlė R. Ostlundą ant Kanų auksinės pakylos. Apie filmą, politiką, socialinius iššūkius Kanuose pasikalbėjome su R. Ostlandu.
Papasakokite šiek tiek apie filmo idėją.
Mano žmona dirbo mados fotografe, todėl aš šiek tiek žinau mados pasaulį. Buvo labai įdomu atrasti mados pasaulio užkulisius. Pavyzdžiui, mados industrijoje modelis vyras uždirba mažiau. Ir vyrui būti modeliu yra kitaip nei moteriai. Nors kai bandžiau klausti, ką reiškia būti vyrų modeliu, man sakė, kad modelis yra modelis ir nereikia nieko išskirti. Bet kokiu atveju, tai taip pat yra mūsų pasaulio veidrodis, parodantis tas pačias problemas, kurios egzistuoja visuomenėje: seksualumas, hierarchija, karjera per lova, kurios siekia ir modeliai vyrai. Filme žiūriu į grožį kaip prekę. Būtent iš šitos perspektyvos.
Gal todėl dauguma kritikų vyrų skeptiškai vertina Jūsų filmą?
Aš pats esu ne kartą patekęs į dilemą. Pavyzdžiui, apmokėti sąskaitą restorane, kad sužavėtum moterį, bet kartu išlaikyti lygybę. Aš pats su tuo susidūriau. Tas pats ir filme. Netgi atkartota situacija, kuri įvyko realiame gyvenime. Manau, kad parodyti savo piniginės turinį vyrui šiandien jau yra labai nuobodu. Pats esu dukrų tėvas, turiu žmoną ir, žinote, suprantu, kad tai mano vaidmuo, bet tuo pačiu metu tai daro atskirtį tarp mūsų, mus surūšiuoja. Netgi jei kalbame, apie metoojudėjimą, kalbame apie pinigų viršenybę, apie ekonomiką, apie tuos, kurie turi daugiau grynųjų. Viena vertus tai yra tiesa, nes vyrai uždirba daugiau, bet kai kalbi apie individą ir visuomenę, supranti, kaip sunku atitikti visuomenės normas. Niekada nesakiau, kad vyru ar moterimi būti lengviau, tiesiog dalinuosi savo patirtimi. Man nepatinka situacijos, kai aš jaučiuosi bejėgiu, jaučiu, kad negaliu padėti. Todėl filmas, viena vertus, yra meno forma, kita vertus, filme aš atkreipiu dėmesį į dalykus, kurie man atrodė probleminiai. Kita vertus, aš noriu parodyti vyrą, kuris rūpinasi šeima, aukojasi. Tad aš labai laimingas, kai kažkas kritikuoja.
Ar šiame filme yra komunizmo ir kapitalizmo priešprieša?
Žinoma. Mano mama tapo komuniste, socialiste apie šešiasdešimtuosius. Ir vis dar save tokia laiko. Taigi augau šeimoje, kurioje buvo nuolat kalbama apie politiką. Mano brolis yra kraštutinės dešinės konservatorius. Taigi mano šeimoje apie politiką visada buvo diskutuojama garsiai. Kai augi septyniasdešimtaisiais – aštuoniasdešimtaisiais, bent jau Švedijoje viskas buvo matome per rytų vakarų perspektyvą. Liberalizmas ir kapitalizmas iš vienos pusės, ir komunizmas ir socializmas – iš kitos. Šios dvi ideologijos visada siekė vietos tavo galvoje. Aš manau, kad mes galime daug gerų dalykų pasakyti ir apie kapitalizmą, ir apie socializmą. Dabar jau kai esu suaugęs, manau, mes juos galime sujungti. Įdomu tai, kad socializmas yra kontraversiškas žodis Jungtinėse Valstijose. Būti socialistu čia taip pat kontraversiška.
Filme daug tokių vietų, dėl kurių kai kurios platformos gali nerodyti filmo. Pavyzdžiui, tokia ilga vėmimo scena, po to maudymasis vėmaluose. Kodėl visa tai yra filme?
Kai nusprendžiau, kad tai noriu daryti šiame filme, nusprendžiau ir tai, kad bus nueita toliau, nei tikimasi. Manau, tai juokinga. Vaikiškas humoras. Aš jį turiu. Man patinka elgtis kitaip nei įprasta. Kai prabangiai vakarieniauji ir apsivemi. Apsivemi prie prabangios prabangiai vakarieniaujančios publikos. Ir vemi ilgai. Man tai juokinga. Bet iš šono žiūrint gal nėra juokinga. Tai matantiems kyla minčių: kaip aš turėčiau čia reaguoti? Suprantu tai filmas, bet čia tiek nepatogių scenų. Kaip aš turėčiau reaguoti? Tai yra tam tikras išbandymas žiūrovui. Žiūrėjau šį filmą Stokholme, Berlyne, Paryžiuje. Bet taip pat žiūrėjau jį labai mažame Ispanijos kaime. Čia nebuvo jokio snobizmo. Žmonės čia buvo tokie susidomėję filmu ir jie nuoširdžiai juokėsi. Mes taip dažnai bandome būti kažkuo, bet ne savimi. Kai aš einu į filmą, stengiuosi būti jo dalimi. Vėliau galime padiskutuoti ir apie turinį, scenarijų, bet kol aš žiūriu filmą, aš esu jame. Taip atsitiko ir tame Ispanijos kaime. Jie visi buvo filme. Skirtingai nei didmiesčiuose, pavyzdžiui, Berlyne. Žmonės pradėjo žiūrėti į savo telefonus, nes jiems kai kuriuose vietose esą tapo nuobodu, nepatogu. Po filmo bandė diskutuoti, laikydami taurę vyno ir išlaikydami susirūpinusi veidą. Manau, kad daug žmonių ne tik gyvenime, bet ir filmų industrijoje bijo būti savimi. Jie nori išlaikyti kažkokį savo įvaizdį, dažnai žmonės bijo pasakyti, ką jie iš tiesų mano.
Kas buvo sunkiausia? Pakalbėkime apie techninius dalykus.
Vėmimo scenos filmavimas. Nes ji turėjo būti labai išraiškinga. Dirbau su profesionalais, bet net ir jiems buvo nelengva.
Pasirodė, kad filme daug kalbate apie privilegijas, galios santykį ir svorį. Galite šie tiek papasakoti apie Jūsų santykį su elitu. Pasakojote apie Berlyno publiką.
Gyvenime esu sutikęs labai daug turtingų žmonių. Bet mano požiūris į juos yra toks: jie tokie pat malonūs kaip ir neturtingi, lygiai tokie pat bjaurūs kaip neturtingieji. Tos klišės, kad elitas yra labai susireikšminęs ir egoistiškas yra visiškai neteisingos. Tam tikra prasme esu vienas iš jų. Nors nesu turtingiausias, bet mane kviečia turtingieji. Tačiau nemėgstu kažko labai sureikšminti.
Jaučiatės kaltu kasdieną gerdamas šampaną?
Jau nebe. Gal pradžioje šiek tiek.
Filme daug socialinių temų. Pavyzdžiui, kai moteris gauna valdžią, jai paklūsta ir labai gražūs vyrai modeliai, nors ji pati tikrai neįspūdinga.
Ekonominiai procesai jau seniai skverbiasi į mūsų santykius. Nemėgstu kalbėti apie grožį: gražu ar bjauru, bet labai neįprasta pamatyti šiandien labai negražią vyresnę moterį su jaunu gražuoliu baltaodžiu vyru. Mes iš karto galvojame, kad kažkas ne taip. Bet tai mūsų galvoje įspausti stereotipai.
Galbūt tas vyras nėra protingas?
Protingas? Sakyčiau, kad tai nelabai protingas momentas, bet ne jis pats.
Galbūt jis yra bailys?
Manau, kad jis ir pats nelabai gerai jaučiasi.
Ar jūs antropologas?
Tam tikra prasme taip.
Jūsų filmai yra juokingi, jūs matote ne visai juokingas situacijas, bet gebate iš jų pasijuokti.
Labiau save laikau sociologu nei antropologu. Kai dalyvauji kažkokiame socialiniame eksperimente, šiek tiek labiau supranti patį save. Labiau supranti žmonių elgesį.
Ar yra temų, kurios jums tabu.
Yra tokios, kurios kiek apie jas bekalbėtum, nieko nekeičia, tik išprovokuoja kitų žmonių pyktį. Tai tokių temų stengiuosi neliesti. Ypač tų, kurioms labai svarbus platesnis kontekstas.
Kiek laiko filmas buvo filmuotas?
Filmavome 67 pamainas. Pradėjome vasarį baigėme tų pačių metų lapkritį. Filmuodami turėjome du karantinus. Tada dar pusantrų metų montavau.
Ar filmas pasikeitė nuo pirminės idėjos?
Organiškai atrodo, kad tai tas pats filmas. Bet iš tiesų pasikeitė. Vien per karantiną aš atsisakiau dviejų personažų, nes man reikėjo susikoncentruoti ties vaidmenimis, kuriuos jau turėjau nufilmavęs.
Tai jūsų penktieji Kanai. Jūsų filmai sėkmingi ir visuose matomas Jūsų braižas. Ar Jūs pats analizuojate savo anksčiau sukurtus filmus?
Kartais juos žiūriu. Man atrodo, kad jie seka chronologiškai. Ir man jie tikrai labai patinka. Kai kas nekenčia savo filmų. Man mano filmai labai patinka.
