Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
Jim Jarmuscho filmas Father Mother Sister Brother yra tarsi ramus, lėtai alsuojantis kinematografinis triptikas, kuriame režisierius dar kartą patvirtina savo ypatingą gebėjimą kurti atmosferą iš tylos, žvilgsnių ir vos juntamų emocijų virpesių. Nors filmas susideda iš trijų atskirų istorijų, jo visuma funkcionuoja kaip vientisas pasakojimas apie tai, kas yra šeima: ne kaip idealizuotas ryšys, o kaip sutrūkinėjusi, tačiau vis dar pulsuojanti emocinė struktūra, kuriai gyvenimo aplinkybės, laikas, nuotolis ir nutylėjimai daro didesnę įtaką nei žodžiai.
Jarmusch čia nekuria tradicinio naratyvo. Jis žiūrovą įmeta į situacijas, kurios atrodo tarsi ištrauktos iš realaus gyvenimo – ne iš tų dienų, kuriose vyksta kažkas dramatiško, bet iš tų, kai jautriausia tampa tai, kas paprasta ir kasdieniška. Filme nėra kulminacijų, nėra aiškaus siužetinio „kelio“, nėra didelių konfliktų, tačiau būtent ši nuosaiki struktūra leidžia išryškėti tam, kas Jarmuschui visuomet svarbiausia – žmogiškumui, nepatogiai artimai tylai tarp veikėjų ir emociniams likučiams, kuriuos jie atsineša į vienas kito gyvenimus.
Pirmoji istorija apie sūnaus ir senstančio tėvo susitikimą išsiskiria jautriu minimalizmu. Tai santykiai, kuriuose daug nepasakyta, kuriuose emocijos susisluoksniavusios per metus trukusį atitolimą. Jarmusch nesistengia šių santykių dramatizuoti, kaip tai darytų dauguma režisierių – vietoj to jis rodo juos tokius, kokie jie paprastai būna: šiek tiek nepatogūs, kiek įtempti, bet kupini vidinės šilumos, kurią sunku pripažinti garsiai. Kamera čia įsitaiso taip, tarsi pati būtų vienas iš šeimos narių, stebintis sceną iš kampo, nenorėdamas sugadinti trapios akimirkos.
Antroji istorija apie motiną ir dukterį suteikia filmui švelnumo, netgi lengvos ironijos ir humoro, kuris atsiranda visai ne per juoką, o per kasdienio absurdo pojūtį – tą jausmą, kurį visi pažįstame bendraudami su artimaisiais, kai mylime žmogų, bet kartu žinome, kad jis gali būti erzinančiai savitas, keistas ar tiesiog sunkiai suprantamas. Ši dalis labiausiai humanizuoja figūrą, kuri kine dažnai vaizduojama per sentimentą. Jarmusch jos neperdažo švelniomis spalvomis, jis leidžia jai būti tikra: netvarkinga, nenuspėjama, bet giliai jautria. Tai epizodas, kuriame labiausiai pajuntama, kad režisieriui rūpi ne abstrakti tema „šeima“, o konkretūs, labai žmogiški ryšiai.
Trečioji istorija, pasakojanti apie brolių ar seserų santykį, yra abstraktesnė ir filosofiškesnė. Čia dialogai tampa labiau refleksyvūs, o patys veikėjai atrodo tarsi bandantys suprasti ne tik vienas kitą, bet ir savo pačių tapatybę. Ši dalis gali pasirodyti ne tokia emocionaliai stipri, tačiau ji užbaigia filmą subtiliu toniniu akordu – primindama, kad artumas nebūtinai reiškia aiškumą, o šeimos nariai dažnai lieka nepažinti net tada, kai praleidžiame kartu didžiąją gyvenimo dalį. Tai Jarmuscho būdas pasakyti, kad šeima nėra galutinė tiesa, veikiau nuolatinė, kartais skausminga, kartais graži paieška.
Bendra filmo estetika – tai santūrumas, taupumas ir vizualinė poezija. Jarmuscho kamera nemėgsta judėti be reikalo, jis dažnai pasirenka statiškus kadrus ir natūralią šviesą, taip sukurdamas meditatyvų ritmą, kuris priverčia žiūrovą įsiklausyti ne tik į dialogus, bet ir į pauzes tarp jų. Muzika, kaip ir visada Jarmuscho filmuose, veikia tarsi papildoma emocinė tekstūra – ji lydi personas, bet jų neužgožia. Šis filmas nėra apie dramatines bangas, jis apie tą tylų vidinį virpėjimą, kurį pajuntame, kai susitinkame su prarastos ar nutolusios artimųjų meilės atspindžiais.
Father Mother Sister Brother yra kūrinys, reikalaujantis kantrybės, dėmesio ir atviro žvilgsnio. Tai ne filmas, kuris užkabina per pirmąsias minutes ar siūlo aiškiai išreikštas emocijas. Tai kūrinys, kuris veikia kaip atsiminimas – šiek tiek neryškus, bet giliai pažįstamas. Savo lėtumu ir paprastumu Jarmuschas sukuria ne tiek siužetą, kiek atmosferą, kuri išlieka ilgiau nei pats filmas. Tai tylus, nuoširdus, brandus pasakojimas apie šeimos trapumą ir grožį, apie tai, kaip sunku kalbėti su tais, kuriuos labiausiai mylime, ir kaip daug gali reikšti nedidelis gestas ar pusiau nutylėtas sakinys.
Filmas palieka su keistu, bet šiltu jausmu: tarsi būtume trumpam pravėrę svetimo namo duris ir pamatę kažką labai atpažįstamo, nors visiškai kitokio. Tai Jarmuscho stiprybė – sukurti kiną, kuris yra ir paprastas, ir lėtas, ir kartu nepastebimai gilus. Ir būtent toks yra Father Mother Sister Brother: ne filmas-visiems, bet filmas-tiems, kurie moka klausytis tylos.
