Gaja Danieliūtė/Tie2.lt
Ilgai laukta „Kopos“ antra dalis atnešė gerų naujienų. Smėlio audrai nuslūgus išryškėja švarus ir įtraukiantis siužetas, o personažai – tikri ir žmogiški tiek, kiek šis atšiaurus smėlio pasaulis mums leidžia prie jų priartėti. Pribloškiantys vaizdai ir muzika nuplukdo mus į kitą visatą.
Režisierius Denis Villeneuve yra žinomas dėl tokių filmų kaip „Atvykimas“ (2016), „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (2017) ir „Sicario: narkotikų karas“ (2015). Jo filmai pasižymi įtampa ir įstabiais vaizdais. Įtraukdamas mus į mokslinės fantastikos pasaulius, jis neskuba žodžiais aiškinti jų dėsnių – palieka mus gaudytis nežinioje, kaip būna atvykus į svečią šalį ir nesuprantant kalbos. Filmai nebando „sukramtyti ir įdėti į burną“ visų aplinkybių, o įtraukia mus į tam tikrą patyriminę kelionę, kurioje po truputį atsiskleidžia tik būtiniausios to pasaulio sąlygos. Tai galioja ir „Kopos“ trilogijai (anot režisieriaus, po trečios dalies jis sustos – užbaigs veikėjo Polo istoriją).
Filme nagrinėjamos tokios temos kaip lemtis, aklas atsidavimas, kerštas, galia ir laisvė. Filmas remiasi Frank Herbert knyga „Kopa“ (išleista 1965 metais), kuri pasakoja istoriją, perspėjančią apie mesijaus figūros ir keršto pavojų. Šios temos atrodo ne mažiau, o gal net labiau aktualios šiandien, vykstant karams, teroro aktams ir politinėms manipuliacijoms.
„Išrinktojo“ figūra dažnai pasitelkiama įvairiose istorijose, kaip antai „Žiedų valdovas“, „Haris Poteris“ ar „Matrica“. Dažniausiai „išrinktasis“ panaudoja savo galią garbingiems tikslams ir siekia apginti tuos, kurie jam brangūs. Filmas „Kopa“ atkreipia mūsų dėmesį į aklo tikėjimo išrinktuoju pavojų, leisdamas suprasti, kad išrinktojo galia nebūtinai veda į išsilaisvinimą. Antroje dalyje atsiskleidžia Polo (Timothée Chalamet) daugialypiškumas, o jo mergina Čani (Zendaya) veikia kaip moralinis žiūrovo kompasas. Kurdamas šią veikėją režisierius nukrypsta nuo knygos, leisdamas su ja tapatintis ir atverdamas mums dar vieną perspektyvą.
Žiūrovams, neskaičiusiems knygos, galbūt įdomu sužinoti šiek tiek „Kopos“ priešistorės. Kadaise dirbtinis intelektas stojo į karą prieš žmoniją. Žmonija sunkiai laimėjo ir po to buvo priimtas sprendimas, nebesinaudoti jokia kompiuterine įranga. Bet tada žmonės nebeturėjo priemonių keliauti kosmosu, todėl buvo atrastas „prieskonis“, leidžiantis tai daryti, turintis kitų galios suteikiančių savybių. „Prieskonis“ egzistuoja tik Arakyje, dykumų planetoje, todėl tas, kas valdo Arakį, turi ypatingą galią. „Prieskonis“ yra visa ko katalizatorius ir troškimų centras – antroje dalyje prieš prasidedant vaizdams išgirstame frazę: „Valdyti „prieskonį“ reiškia valdyti viską.“ Taip D. Villeneuve mums primena svarbiausią šio žaidimo taisyklę – tai visa, ką reikia žinoti, kad suprastum siužetą. Tai suteikia istorijai vertingo aiškumo ir paprastumo.
Iš esmės filmas pateisina lūkesčius. Pirmoji dalis buvo tarsi įžanga, supažindinanti su šiuo utopiniu pasauliu, pristatanti istoriją bei veikėjus, paruošusi dirvą istorijai įsibėgėti. Antroji dalis nenuvilia. Ji įtraukia mus į įvykių sukūrį ir pribloškiantį dykumos grožį, leisdama užsimiršti ir galutinai pasinerti į ryškų, savitą pasaulį. Režisierius šiuo filmu sugebėjo aprėpti didžiulės apimties siužetą, taip baigdamas pirmąją knygos dalį. Galėjo išeiti pernelyg intensyvus naratyvas, kurį sunku sekti, bet taip nenutiko. Denis Villeneuve sėkmingai išlaviravo siužetą, suteikdamas mums atokvėpio akimirkų ir erdvės net įtempčiausiose filmo vietose.
Žanro keliamas uždavinys įgyvendintas nepriekaištingai. Fantastika šiame filme rodoma kaip realybė – ji aiški, apčiuopiama ir stilistiškai nuosekli, apmąstyta kiekviena detalė. Filmui specialiai buvo sukurta fremenų tautos kalba – tai atliko profesionalus kalbų kūrėjas David J. Peterson (prieš tai jau dirbęs prie žinomų filmų ir serialų). Kurdamas scenarijų D. Villeneuve pasitelkė patyrusius dramaturgus Ericą R. Rothą ir Joną Spaihtsą. Tai galima pajausti – siužetas puikiai suvaldytas.
Be žymaus kompozitoriaus Hanso Zimmero muzikos „Kopos“ filmai jau nebeįsivaizduojami – ji puikiai įkomponuojama į šį smėlio pasaulį: kartais sklandžiai susilieja su kitais garsais ir istorijos aplinkybėmis, o kartais pabrėžia didingus, kvapą gniaužiančius vaizdus. Dramatizmo filmui suteikia ir saviti bei intriguojantys Jacqueline’os West kostiumai (įkvėpimo šventikių apdarams ji ieškojo netgi taro kortose). Įspūdingi vaizdai – operatoriaus Greigo Frasero nuopelnas. Prie filmo dirbo talentinga komanda, tarp jų – aktoriai Timothée Chalamet, Zendaya, Stellan Skarsgård, Rebecca Ferguson, Javier Bardem, Austin Butler ir daug kitų.
Veikėjai, su kuriais susipažinome pirmojoje dalyje, čia tampa kompleksiškesni ir patiria daugiau tarpusavio konfliktų. Tai leidžia geriau juos pažinti ir suprasti kartais netikėtus jų pasirinkimus. Ir vis dėlto tarsi trūksta psichologinio pagrindimo. Netgi Polo ir Čani meilės istorija atrodo labiau stebima iš tolo, nei patiriama iš vidaus, nors tai galėjo tapti pačiu intymiausiu santykiu filme. Besikeičiantis Polo požiūris taip pat nėra iki galo suprantamas. Užuot kartu su juo patyrę pervirsmą ir geriau supratę jo priežastis, mes paliekami tapatintis su Čani. Deja, apie Čani beveik nieko nežinome, išskyrus tai, kad ji myli Polą, bet yra nepriklausoma. Tikiuosi, trečioje dalyje Polo ir Čani veikėjai atsiskleis labiau.
Denis Villeneuve atliko puikų darbą. Kaip istorijos vidurys, ši dalis tikrai nenuvilia – siužetas įtraukia ir užburia. Kūrinys vientisas ir savitas. Smalsu, kaip pirmoje ir antroje dalyse ryškėjančios temos bus išspręstos trečioje dalyje. Filmas neabejotinai palieka įspūdį. Jis – vienas iš tų gigantų, prie kurių ateityje dar norėsis grįžti – pasinerti į vaizdų ir garsų kelionę per dykumą. O jeigu trečia dalis dar ir perduos įtikinamą žinutę – keliauta bus neveltui.