Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
Keturių mergaičių gyvenimai skirtingais laikmečiais, kuriuos jungia viena kaimo sodyba, fiksuojama lėtai judančios kameros, vokiečių režisierės Maschos Schilinski kūrinį paverčia tikra kino meditacija. Pustrečios valandos meditatyvus pasakojimas apie šeimos istoriją ir praeities įtaką dabarčiai persmelktas poetinėmis abstrakcijomis, simboliais ir vizualiomis metaforomis, o režiserė, atrodo, sąmoningai jungia klasikinę dramaturgiją su modernia kino kalba. Kalba, kurią norint suprasti, reikia pasinerti į emocinį gylį ir plaukti kartu su kamera, kuriančia gyvą, kvėpuojančią atmosferą.
Filmo pradžioje sėdinti mergaitė prie lango tarsi pradeda kurti meditacinę nuotaiką, o vėliau viena iš veikėjų atranda senas nuotraukas ir dokumentus, atskleidžiančius šeimos paslaptis. Filmas eksperimentuoja su laiku – skirtingų kartų mergaitės matomos toje pačioje sodyboje vienu metu, o pabaigoje pagrindinė veikėja stovi ant kalvos, žvelgdama į tolį, tarsi simbolizuodama emocinį išsivalymą ir ryšį su praeitimi.
Įdomu, kad filme nėra vieno tradicinio pagrindinio herojaus. Naratyvas gan fragmentiškas, o filmas labiau koncentruojasi į temas, atmosferą ir emocinę patirtį, bet ne į vieną veikėją. Kiekviena personažė prisideda prie pasakojimo mozaikos dalies ir tampa ,,pagrindiniu centru” skirtingose filmo dalyse.
Filmo naratyvas nėra linijinis – filmas šokinėja laike, vietose ir perspektyvose. Tai nėra lengvas filmas – jis reikalauja kantrybės ir įsitraukimo. Kartais pagauni save lyg žiūrėtum kino eksperimentą. Ambicinga filmo struktūra ir emocionalus gylis tarsi transformuojasi į kino poeziją. Veiksmas dažnai paliekamas poetiškai abstraktus, o žiūrovas turi pats jungti detales, interpretuoti ryšius ir paslaptis.
Atskirai norėtųsi aptarti filmo muziką. Garso takelis čia itin subtilus ir atmosferinis. Jis veikia tarsi emocijų ir pasakojimų pratęsimas. Muzika dažnai minimalistiška, dominuoja tylūs, ilgai besitęsiantys tonai ir gamtos garsai – vėjas, medžių šlamesys, krentantys lietaus lašai. Garsa akcentuoja ir vidinę veikėjų patirtį: šnabždesiai, atgarsiai ir aplinkos garsai sustiprina įtampą, melancholiją ir meditacinę nuotaiką. Taip filmas tarsi pasiekia poetišką ritmą, kur garsas ir vaizdas veikia kartu, formuodami gilų emocinį efektą, o garso dizainas veikia kaip dar vienas naratyvo sluoksnis.
Žinoma, galima diskutuoti dėl perdėto kai kurių vietų simbolizmo ir abstrakcijos, darančius filmą pernelyg mįslingą ir neaiškų. O emocinis niūrumas, be aiškaus siužeto, gali suerzinti. Vis dėlto, žiuri įvertinimas Kanų kino festivalyje ir vokiečių nominacija Oskarams, parodė, kad filmas atkreipė kino profesionalų dėmesį, nepaisant itin įvairaus auditorijos vertinimo.
