Gaja Danieliūtė-Lapinskaitė/Tie2.lt
„Aš mieliau fotografuočiau nei būčiau nuotrauka“, – Lee Miller žodžius pakartoja ją vaidinanti Kate Winslet filme „Tiesos kadras“ (2024 m.).
Kas buvo Lee Miller ir kodėl mums verta apie ją sužinoti? Ellen Kuras bando atsakyti mums į šį klausimą savo režisūriniu debiutu.
Filmas remiasi 1985 m. knyga „The Lives of Lee Miller“ („Lee Miller gyvenimai“), kurią parašė Miller sūnus Antony Penrose. Ši knyga, kaip sako pavadinimas, apima visus fotografės gyvenimus nuo vaikystės iki mirties. Gaila, ir kartu suprantama, kad ją adaptuojant, dalis šių gyvenimų turėjo likti nepaliesti.
Lee Miller (1907-1977 m.) buvo amerikiečių fotožurnalistė. Jaunystėje dirbo modeliu amerikietiškam, o vėliau – fotografe britiškam Vogue žurnalui. Žymiausios jos nuotraukos buvo padarytos karo fronte. Jos meninis žvilgsnis padėjo išryškinti karo žiaurumus ir žmogaus kančią. Kad patektų į karo zoną jai teko kovoti dėl leidimų (tais laikais moterys žurnalistės fronte buvo nepageidaujamos), o pasibaigus karui – kad nuotraukos būtų publikuotos. Nepaisant to, kad praėjus keleriems metams jos pasiekė amerikietiškąjį Vogue, Lee Miller vardas nugrimzdo užmarštin, kaip ir daugybės kitų daug pasiekusių moterų mūsų istorijoje. Manau, šio vardo iškėlimas atgal į dienos šviesą ir buvo pagrindinis filmo sukūrimo tikslas.
Sunku būtų vienu filmu apimti visą jos gyvenimą ir kintančią asmenybę, todėl suprantama, kad režisierei teko rinktis ties kuriais aspektais fokusuotis, o kuriuos – palikti už kadro. Todėl mes taip ir nesužinome apie Lee jaunystę, apie tai, kaip ji atranda savo fotografijos stilių, apie pirmąją santuoką ir apie gyvenimą po karo, kai paslėpusi nuotraukas palėpėje trauminę depresiją skandino alkoholyje, nes apie kitokius būdus su tuo tvarkytis tais laikais niekas nekalbėjo. Nesužinome ir apie jos gyvenimo pabaigą, kai pati savais būdais atsikratė priklausomybės, pasinėrė į kulinariją ir susitaikė su sūnumi, su kuriuo pykosi didžiąją jų bendro gyvenimo dalį. Režisierė Ellen Kuras pasirenka ryškiausią fotografės gyvenimo etapą, susijusį su reikšmingiausiais jos darbais.
Žiūrint filmą, galima justi jo kūrėjų pagarbą ir atjautą Lee Miller. Kitaip, nei kai kurie kiti biografiniai filmai, šis nebando sulįsti į jos vidų. Greičiau mes tampame Miller palydovais, panašiai kaip jos draugas, taip pat fotografas, David E. Scherman, ir gauname galimybę stebėti ją iš šalies – uždarą ir tiesmuką, kokia ji ir buvo. Galime įžvelgti kai kuriuos šios moters būdo bruožus ar traumas, bet labiau kaip mažas kur kas didesnės dėlionės detales. Nei jos fotografija, nei žymūs draugai menininkai, nei mylimasis, nei drąsus dalyvavimas kare, nei alkoholizmas po karo, nei vaikystėje patirta prievarta ar sunkūs santykiai su sūnumi – niekas iki galo jos neapibrėžia. Šie epizodai leidžia mums prie jos priartėti ir patirti atsargų dialogą su ja tiek, kiek ji pati renkasi mums papasakoti.
Šis filmas atsargus: nors didžioji dalis veiksmo vyksta kare, mes beveik nematome žaizdų ar suniokotų kūnų, žiaurumas – veikiau psichologinis ar tas, kurį užfiksuoja Lee kamera. Karo vaizdai buvo atkurti pagal jos nuotraukas, kas irgi rodo kūrėjų pagarbą istorijai.
Lee Miller sūnus, Antony Penrose, kuris buvo glaudžiai įtrauktas į filmo kūrimo procesą, interviu su Sarah Kanowski tinklalaidėje „Conversations“ apie „Tiesos kadrą“ atsiliepė taip: „Nuostabus dalykas yra tas, kad šis filmas – apie moterį ir sukurtas moterų. Mūsų dvi pagrindinės prodiuserės, Kate Winslet ir Kate Sulomen, yra moterys, režisierė Ellen Kuras – taip pat moteris. Mūsų dvi scenaristės, Marion Hume ir Liz Hannah, yra moterys. Tai suteikia šiam filmui integralumo ir daro jį itin įtikimą ir svarbų.”
Galbūt ne visi sutiktų, kad geram moters paveikslui reikia moters kūrėjos, vis dėlto, manau, kad šiuo atveju tai visiškai pasiteisina. Galima matyti, kad Kuras ir jos scenaristės neieškojo efekto dėl efekto ir nedarė dramų iš Miller gyvenimo, greičiau ėjo kartu su ja ir mėgino ją suprasti, tarsi dokumentiniame kine – be provokacijų ir su atjauta.
Kate Winslet atliko puikų darbą prikeldama Miller asmenybę jos paskutinei istorijai. Ellen Kuras išlaikė pagarbų atstumą. Dėl to sulaukė kritikos, kad sunku tapatintis su veikėja ir nepakankamai išvystyti jos santykiai su aplinkiniais, bet drįsčiau teigti, kad metas kino ekranuose prikeliamoms moterims palikti erdvės kvėpuoti ir būti tokiomis, kokios jos buvo, o ne tokiomis, kokias norėtume jas matyti. Filme Miller pernelyg neatskleidžia savo vidinio pasaulio, bet jį atsispindi jos veiksmai, nuotraukos ir pasirinkimas ne nusigręžti nuo pasaulio, o žvelgti tiesiai į žaizdas. Ir mes gauname šansą pažvelgti kartu su ja.