PagrindinisInterviuRežisierė Klaudija Matvejavaitė – Duškina: jei žiūrovui malonu būti tavo pasiūlytame pasaulyje, jis labai...

Režisierė Klaudija Matvejavaitė – Duškina: jei žiūrovui malonu būti tavo pasiūlytame pasaulyje, jis labai daug ką priims be klausimų ir kritikos

Paskelbta

Valdonė Rudenkienė/Tie2

Klaudija, kažkada pasirinkai režisierės kelią. Kodėl? Ar dabar, kai jau esi įgijusi kino patirties, elgtumeisi taip pat ir suktum ta pačia kryptimi?

Pasirinkau kiną dėl emocinio poveikio žiūrovams. Tie pirmieji žiūrovai buvo klasiokai, kai kokioj šeštoj-septintoj klasėj sukūriau kelis filmukus ir jie sulaukė didelio vietinės reikšmės pasisekimo, ir ta reakcija man sukėlė priklausomybę. Aišku, nuo to laiko buvo visokių pamąstymų ir silpnumo akimirkų, bet niekada nesugalvojau, ką kito galėčiau veikti gyvenime, niekas neatrodė taip įdomu kaip kinas. Buvau iš kiek arčiau susidūrusi su žurnalistika ir vizualiaisiais menais, bet filmo kūrimas sujungia ir vizualinį, ir žodinį mąstymą, ir bendravimą su žmonėmis, ir savęs bei pasaulio stebėjimą, ir žinių rinkimą, ir dar daug dalykų.

Iš šono atrodo, kad tavo filmai labai išbaigti – apgalvota kiekviena scenarijaus detalė, dialogai, stipri vaizdo estetika, aiški siužetinė linija. Kas tau svarbiausia kuriant filmą?

Pastaruoju metu galvoju, kad kūrybos tikslas, bent jau man – įtikinti žiūrovą pasaulio grožiu. Parodyti, kad tas grožis gali būti labai įvairus – liūdesys, pyktis, nejaukumas irgi gali būti labai gražūs, nes tai žmogiška ir judina vandenis, kurie dažnai būna nusistovėję. O kalbant apie formalius elementus, paskutiniu metu daugiausiai galvoju apie netikėtumą tiek filmo dramaturgijoje, tiek vizualiniuose sprendimuose. Bet svarbiausia turbūt yra atmosferos sukūrimas, nes jei žiūrovui malonu būti tavo pasiūlytame pasaulyje, jis labai daug ką priims be klausimų ir kritikos.

Ar galime sakyti, kad kinas, kino kalba yra režisieriaus minčių, pažiūrų ir įsitikinimų tam tikra transliavimo erdvė?

Turbūt viskas, ką mes darome gyvenime, atspindi mūsų mintis ir įsitikinimus, tik menininkai tą daro gal labiau sąmoningai. Jei filmas turi ryškią socialinę tematiką, tai kūrėjo pozicija bus akivaizdesnė, režisierius gal net pasiūlys problemos sprendimą. Jei kuri filmą apie asmeninius santykius, tada kaip tik įdomu nesirinkti pusės, neįvardinti istorijoje veikiančių jėgų kaip teigiamų ir neigiamų, neteisti personažų. Apskritai procese režisieriui gal svarbu ne tik turėti asmeninius įsitikinimus, bet suprasti skirtingas pozicijas ir požiūrius. Neseniai su kolegom juokavom, kad pas režisierius išsivysto tokia perteklinė empatija, kai nebemoki teisti ar pykti ant žmonių, nes per daug įpranti žiūrėti į juos kaip į personažus, juos pateisinti ir stengtis suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Man vis labiau atrodo, kad apskritai neegzistuoja klaidos, nes savo sprendimų ir poelgių padarinius gali suvokti tik po ilgo laiko. Taip ir su filmų herojais, turi išmokti kiekvieno jų akimis pažiūrėti į situaciją.

Tavo filmuose gausu žymių vyresnių aktorių. Ar tau, jaunai režisierei, nėra sunku dirbti su kino autoritetais? Ir apskritai kokių savybių turi turėti režisierius, kad komandinis darbas vyktų sklandžiai?

Su autoritetais dirbti nesunku, nes dažniausiai jie nori padėti. Man pasisekė, kad visi aktoriai, su kuriais teko dirbti, buvo labai malonūs ir atviri žmonės. Manau, kad dirbant su daugiau patirties turinčiais žmonėmis, labai svarbu išmokti niekur nematyti priešų. Kūryba nėra egzaminas, kur kažkas nori tave patikrinti, o jei ir nori – tai jau ne tavo problema. Ilgą laiką galvojau, kad režisierius turi turėti visus atsakymus, racionaliai juos savo galvoje išmąstyti, o dabar labai mokausi užduoti klausimus, ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime. Įdomiausia, kai tikiesi vieno atsakymo, o gauni visai kitą, netikėtą, tada su laiku išvis nustoji spėlioti ir tiesiog klausaisi žmonių. Kita svarbi savybė yra vidinė ramybė, kai neleidi visokioms techninėms problemoms ar konfliktams išmušti tavęs iš pusiausvyros. Bet apskritai nemanau, kad režisierius turi atitikti tam tikrą tipažą, svarbiausia turėti ištvermės, bent šiokių tokių socialinių įgūdžių ir retkarčiais – nepaskaičiuotos drąsos.

Kas yra tavo autoritetai kine? Žmonės, kurie įkvėpė, iš kurių mokeisi, o galbūt mokaisi iki šiol?

Mokausi iš dėstytojų ir kolegų, su kuriais dirbu, šeimos, draugų. Stengiuosi priimti poziciją, kad visi moka ar supranta daugiau už mane, todėl kiekvienas sutiktas žmogus gali būti autoritetu vienu ar kitu klausimu. Jeigu klausi apie įkvepiančius kino kūrėjus, tai šiuo metu man tarp autoritetų yra Wim Wenders, broliai Coenai, Celine Sciamma, bet tas sąrašas labai ilgas. Ir, aišku, lietuvių kūrėjai, pastaraisiais metais pristatę savo debiutus: Marija Kavtaradzė, Laurynas Bareiša, Dovilė Šarutytė ir kiti.

Savo kūryboje dažnai pati rašai ir scenarijų. Ar yra temų, kurių niekada neliestum?

Manau, kad scenarijaus rašymas yra lemiama ir sunkiausia filmo kūrimo dalis, todėl pati rašyčiau tik temomis, kurias bent kiek suprantu. Esu išgyvenusi ar mačiusi artimoje aplinkoje. Jei būčiau tik režisierės, o ne scenaristės pozicijoje – tada gal būtų kitaip.Kai jau yra tvirtas tematinis ir dramaturginis pagrindas, tada gali filmą dėlioti kaip Lego, kombinacijų daugybė, ne visos jos vienodai paveikios. Kaip besudėliosi, vis tiek gausis kažkas daugiau ar mažiau rišlaus. Darbe su aktoriais, vizualiniuose sprendimuose ar montaže gali sau leisti asociatyvų mąstymą, eksperimentus, kartais net tam tikrą emocinį atsiribojimą, o scenarijus vis tiek turi būti paremtas kokia nors žmogiška tiesa, todėl bijočiau rašyti apie dalykus, su kuriais neturiu asmeninio santykio.

Ar tau, kaip režisierei, svarbūs įvertinimai, pripažinimas, apdovanojimai?

Svarbiausia yra jausti džiaugsmą ir mėgautis procesu. Tuo labai tikiu, bet ne visada pavyksta atsiriboti nuo mąstymo apie rezultatą. To mokausi. O pripažinimas turbūt pasidaro labai svarbus tada, kai jo nesulauki. Kaip ir su visais maloniais dalykais: kuo daugiau įvertinimų, tuo daugiau jų norisi. Įvertinimai ir apdovanojimai svarbūs, nes tai atveria galimybę filmą parodyti daugiau žmonių.

Esi jaunosios režisierių kartos atstovė. Ar galėtum apibūdinti, kokia ji? Koks požiūris į vyresniosios kartos režisierius?

Man lietuvių kine visąlaik norėjosi lengvumo ir ironijos, todėl smagu matyti to vis daugiau. Be to, atsiranda eksperimentavimo su įvairiais žanrais. Nežinau, ar čia kartų skirtumas, ar tiesiog požiūrių laukas su laiku natūraliai plečiasi. Aš nelabai suprantu, kur tos kartų ribos, nes Lietuvos kino industrija labai maža, visi sukasi aplink vieni kitus ir daro vieni kitiems įtaką.

Kokie kūrybiniai planai?

Toliau džiaugtis magistro studijom, niekur neskubėti ir kada nors sukurti romantinę komediją.

 

 

 

 

Naujausi straipsniai

Operos scenoje – KINO PAVASARIS

Pranešimas spaudai Operos scenoje – KINO PAVASARIS! Šįkart LNOBT susirinkusių žiūrovų emocijas šokdins paskutinis genialaus...

Š. Stepukoniui ir lošimo bendrovėms – 16,6 mln. eurų ieškinys iš „BaltCap“ (žiniasklaida)

BNS Privataus kapitalo fondų valdytoja „BaltCap“ iš buvusio „BaltCap Infrastructure Fund“ partnerio Šarūno Stepukonio, kazino...

Dalį dronų gamybos Ukraina nusiteikusi perkelti ir į Lietuvą

BNS Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad ukrainiečiai dronų gamybą nusiteikę perkelti į Lietuvą. Jis...

Rusijos karinio lėktuvo Il-76 sudužimą vis dar gaubia klausimai

AFP-BNS Dėl Rusijos karinio lėktuvo Il-76 katastrofos, per kurią, Maskvos teigimu, žuvo dešimtys ukrainiečių karo...

Daugiau

Operos scenoje – KINO PAVASARIS

Pranešimas spaudai Operos scenoje – KINO PAVASARIS! Šįkart LNOBT susirinkusių žiūrovų emocijas šokdins paskutinis genialaus...

Š. Stepukoniui ir lošimo bendrovėms – 16,6 mln. eurų ieškinys iš „BaltCap“ (žiniasklaida)

BNS Privataus kapitalo fondų valdytoja „BaltCap“ iš buvusio „BaltCap Infrastructure Fund“ partnerio Šarūno Stepukonio, kazino...

Dalį dronų gamybos Ukraina nusiteikusi perkelti ir į Lietuvą

BNS Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad ukrainiečiai dronų gamybą nusiteikę perkelti į Lietuvą. Jis...