Pristatomi autoriaus piešiniai, tapyba ant popieriaus ir mažoji plastika (skulptūra- objektai). Parodoje eksponuojamuose darbuose autorius sutelkia dėmesį į savo ar (įsi)vaizduojamų vilniečių personažų, daugiausia moterų, slaptus vidinius jausmus, kurie neverbalizuojami, tačiau žiūrovui atpažįstami menininko fiksuojama kūno kalbos raiška. Grimasa – (ne)natūrali emocinė reakcija į dirgiklius iš šalies. Tai reflektuoja būseną, kai atsidūrę konkrečioje situacijoje save kontroliuojame, idant paslėptume nuo aplinkinių savo vidinį pasaulį.

Menininkas šiuos potyrius hiperbolizuoja ekspresyviu antropomorfinių figūrų formomis, impulsyviais piešinio kontūrais ir ryškiais tapybos potepiais dėka kurių personažai patiria metamorfozę – tampa beasmeniai, abstrahuoti veikėjai, su kurių kiekvienu atskirai gali tapatintis žiūrovas. Parodoje menininkas kvestionuoja žmogaus gebėjimą išlikti savimi, kai ne visada drįstame kitų akyse pasirodyti tokiais, kokiais jaučiamės.

Kūrinių veikėjų persikūnijimas atskleidžiamas skirtingo tipo darbuose. Spontaniškai kilusios mintys pirmiausia nugula eskiziniuose piešiniuose, vėliau plėtojamos tapybos darbuose ant popieriaus, kuriuose idėja sukonfigūruojama ir įgauna estetinę struktūrą. Tapytuose ant popieriaus paveiksluose Zdanavičius drąsiai manipuliuoja piešiniuose pasižymėtomis kompozicijomis, maino spalvas. Taip atskleidžiamas ir neretai nuslepiamas sudėtingas menininko darbo procesas, kuris šioje parodoje prilyginamas asmeniniam pasauliui.

Paroda tartum tęsia menininko ilgametį parodų ciklą „Dialogas I-IV“ ir “Jausenos iš užpiešinės” papildydama jį naujomis temomis ir įžvalgomis, tarp kurių svarbiausi – intymūs autoriaus ir / ar jo personažų vidiniai monologai.

Paroda “Vilniečių grimasos” skiriama Vilniaus 700-ąjam jubiliejui.