Valdonė Rudenkienė/Kanai

Nors Kanų kino festivalis baigėsi, bet mintys apie jį – dar sukasi. ,,Ar Kanuose daug politikos?”, – klausia vienoje radijo laidoje, straipsnio autorę pasikvietę apžvelgti tik ką pasibaigusio kino festivalio, kasmet vykstančio prancūzų Žydrojoje pakrantėje. Žinoma, Kanai visada aktyvūs tiek politine, tiek žmogaus teisių, tiek kitomis jautriomis visuomenei temomis. Politikos netrūko ir šiemet. O Auksine palmės šakele apdovanotas filmas tai tik patvirtina. Irano režisierius Jafaras Panahi už filmą „It Was Just an Accident“ („Tai buvo tik atsitiktinumas“) šiemet iškovojęs pagrindinį Kanų kino festivalio apdovanojimą sukėlė nemažai diskusijų. Politinis trileris pasakoja apie buvusius kalinius, kurie susiduria su žmogumi, kurį jie laiko savo kankintoju. Teigiama, kad filmas buvo sukurtas slapta, be Irano valdžios leidimo, atspindintis Panahi asmeninę patirtį kalėjime ir kritiką režimui. Nepaisant to, kad filmas sulaukė namažai palankių kritikų vertinimų dėl jo meninės vertės, nemažai jų atkreipė dėmesį, kad režisierius jau seniai Kanuose užima kino disidento vaidmenį, todėl šiuometis laimėjimas – dėsningai nuspėjamas.

Negalima nesutikti ir su kai kuriais pastebėjimais, kad šių metų Kanai itin koncentruoti į vieną regioną ir jo problemas. Nuo festivalio atidarymo ceremonijos, kai žiuri pirmininkė, prancūzų aktorė Juliette Binoche, pagerbė Gazoje žuvusią palestiniečių fotožurnalistę Fatimą Hassouną iki viską vainikavusio – festivalio nugalėtojo filmo. Apskritai šiemet Kanai buvo labai sėkmingi apie Vidurio rytų politines aktualijas kalbėjusiems režsieriams. Be iraniečio Panahi, prizus pelnė „Once Upon a Time in Gaza“ (rež. Tarzan ir Arab Nasser) filmas, vaizduojantis Gazos gyvenimą per politinių neramumų laikotarpį. Filmas pelnė Geriausio režisieriaus apdovanojimą „Un Certain Regard“ kategorijoje. ,,The President’s Cake“ (rež. Hasan Hadi) satyrinė drama apie mergaitę, bandančią iškepti tortą diktatoriaus gimtadieniui, laimėjo Caméra d’Or už geriausią debiutinį filmą ir Žiūrovų apdovanojimą „Directors’ Fortnight“ programoje.

O kaip Ukraina?

Festivalio pristatyme buvo teigiama apie festivalio solidarumą su šalies kultūriniu atsparumu, todėl festivalio metu vyks speciali „Ukrainos diena“, kurioje bus rodomi keli svarbūs dokumentiniai filmai: tarp jų – Mstyslavo Chernovo režisuotas dokumentinis filmas „2000 metrų iki Andrijivkos“, sekantis Ukrainos 3-iosios šturmo brigados karių kelią link išlaisvinamo Andrijivkos kaimo. Tai autentiškas karo vaizdas, sukurtas bendradarbiaujant su „Frontline“ ir „Associated Press“. Dar vienas reikšmingas kūrinys – dokumentinis filmas „Zelenskis“, kurį režisavo Yves Jeuland, Lise Vapné ir Ariane Chemin. Jame pristatomas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kelias nuo aktoriaus iki karo meto lyderio. Filme „Mūsų karas“ (pranc. „Notre Guerre“), režisuotame Bernard-Henri Lévy ir Marc Roussel, atskleidžiama ukrainiečių karių ir civilių kasdienybė fronto linijoje, ypač Sumų regione ir netoli Pokrovsko. „Dvi režisierių savaitės“ programoje pristatytas dokumentinis projektas „Militantropos“, kurį sukūrė Yelizaveta Smith, Alina Gorlova ir Simon Mozgovyi, tyrinėja karo poveikį Ukrainos visuomenei ir kultūrai. Galiausiai, „La Cinef“ konkursinėje programoje dalyvavo trumpametražis filmas „Mano močiutė yra parašiutininkė“, režisuotas Polinos Piddubnos. Tai jautrus pasakojimas apie šeimos atmintį ir identitetą.

Visgi, atskiro aptarimo norisi svarbiausioje, oficialioje Kanų programoje pasirodžiusiai Sergejaus Loznicos istorinei dramai „Du prokurorai“, paremtai Georgijaus Demidovo novele. Filmas nagrinėja teisingumo paieškas Stalino represijų laikotarpiu bei, kaip teigiama pranešime spaudai, kalba apie istoriškai pasikartojančią tironiją. Visgi, ukrainiečių kritikų atsiliepimai apie filmą ne itin jam palankūs. Apie kurį laiką tvyrančią įtampą tarp Ukrainos kino bendruomenės ir Baltarusijoje gimusio režisieriaus, turinčio Ukrainos pilietybę ir kino festivaliuose atstovaujančio Ukrainą, jau seniai žinoma. Prieš daugiau nei trejus metus, tik prasidėjus karui, žiniasklaidą pasiekė pranešimai, kad dėl S.Loznicos filmų dalyvavimo Rusijos kino festivalio Prancūzijos Nanto mieste programoje, pavadintoje „Nuo Lvivo iki Uralo“, S. Loznica buvo pašalintas iš Ukrainos kino akademijos. Panašu, kad praraja tarp režisieriaus ir Ukrainos kino bendruomenės nuo to laiko tik gilėjo. Šio straipsnio autorė Kanuose kalbėjosi su keletu ukrainiečių žurnalistų ir kino kritikų, kurių teigimu, akivaizdu, kad režisierius vis dar pyksta, todėl jo santykis su rusiškąja kultūra visad buvęs itin dviprasmišku, pasak jų, pastaruoju metu dar labiau sustiprėjo. Kaip savo recenzijoje aptardama ,,Du prokurorus” teigia ukrainiečių kino kritikė Sonya Vseliubska: ,,Tai, be abejo, pats „rusiškiausias“ Loznicos filmas. Pagrindinis herojus primena personažą iš rusiškos pasakos – savo sąžiningumu ir tikėjimu iliuzijomis. Jis neša visiškai folklorinę žinią apie tai, kad Rusija yra totalitarinė, jos istorija kartojasi, o dangus – mėlynas. Ką naujo autorius norėjo pasakyti, išreikšti, nufilmuoti ar pakomentuoti – lieka neaišku. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek džiugina – šis filmas bent jau nėra žalingas. Taip pat malonu, kad jis jokiu būdu neliečia Demidovo ryšio su Ukraina. Šiuo atveju Loznica beveik neturi galimybės kalbėti apie Ukrainą, kaip tai darė per spaudos turą, skirtą jo dokumentiniam filmui apie Rusijos–Ukrainos karą „Invazija“, kurį jis „nufilmavo nuotoliniu būdu“ – neaplankydamas nei vienos filmavimo vietos. Daugelyje interviu jis aktyviai skleidė savo antidekolonijinę poziciją, gindamas rusų kalbą ir literatūrą. Todėl norisi ne pykti, o greičiau paklausti: kur pradingo režisieriaus talentas, kuris, be abejonės, yra? Užtenka prisiminti „Donbasą“ ar „Mano laimę“ – „Du prokurorai“ nė iš tolo neprilygsta tiems darbams. Todėl Loznicos sugrįžimas į vaidybinį kiną atrodo kaip kūrybinė krizė geriausiu atveju ir režisūrinis tingumas – blogiausiu. Apibendrinant, norisi paklausti Loznicos jo paties filmo tonu: „Serioža, na kaip gi taip?“. Taip apie Ukrainos kiną Kanų festivalio pagrindinėje programoje atstovavusio režisieriaus filmą rašo ukrainiečių kino kritikė S. Vseliubska. Beje, šis filmas Lietuvos kino centro sprendimu buvo remtas ir Lietuvos biudžeto lėšomis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas