Tie2.lt

Nuo apmąstymų apie sovietmečio kultūrinio palikimo parodose „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“ ir parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ iki dirbtinio intelekto parodoje „Šaknys ir laidai“ ir dvasingumo parodoje „Žemyn triušio urvu”. Dešimt šiuolaikinio ir modernaus meno parodų, kurias verta aplankyti Vilniuje šią vasarą ir vėliau.

„Šaknys ir laidai“

2024 m. birželio 27 d. – rugpjūčio 8 d.

Galerija „Atletika“, Vitebsko g. 21, Vilnius

Dėl riboto juslinio suvokimo mums nepavyksta užmegzti ryšio su augalais. Augalai juda per lėtai, kad žmogaus akis pastebėtų, o jų skleidžiami cheminiai ir elektriniai signalai nejuntami. Todėl pasikliaujame technologiniais prietaisais, kurie tarsi jutiminiai protezai sugeba prisitaikyti prie lėtesnės augalo laiko skalės, aptikti signalus, tarpininkauti tarp žmogaus ir augalo.

Parodoje pristatomi menininkų Merle Bergers, Marios Castellanos, Mindaugo Gapševičiaus, Lerin/Hystad, Špelos Petrič kūriniai, parodos kuratorė – Katažyna Jankovska.

Menininkai jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio eksperimentavo jungdami technologijas ir augalus, kurdami naujas, hibridines intelekto formas. Augalai pripažinti „analoginiais elektriniais kompiuteriais“, gebančiais perduoti informaciją dideliais atstumais, jie laikomi natūraliais jutikliais dėl gebėjimo aplinkoje aptikti pokyčius. Tai įkvėpė kurti naujus kompiuterių, robotų ir tinklų dizainus, pereinant nuo elektroninių sistemų ir silicio lustų prie hibridinių augalų-mašinų. Šiuo metu, kai, bandydami atkartoti žmogaus lygio intelektą, kuriame dirbtinį, kyla klausimas, ar galėtume panaudoti augalų kolektyvinio sprendimų priėmimo, informacijos apdorojimo ir išteklių paskirstymo metodus (pavyzdžiui, simbiotinius grybų ir augalų santykius), norėdami „pamaitinti“ duomenų ištroškusius algoritmus. Rašytojas Jamesas Bridle’as klausia, kaip atrodytų dirbtinis intelektas, sukurtas pagal miško pavyzdį.

Nuo dirbtinio intelekto sistemų, analizuojančių augalų elgesį, iki biohibridinių instaliacijų, atskleidžiančių jų jutiminius gebėjimus, – parodoje „Šaknys ir laidai“ pristatomi eksperimentiniai meno kūriniai, kuriais žaismingai tyrinėjami galimi žmonių ir augalų santykiai. Užuot siekę išnaudoti technologijas produktyvumui, šie kūriniai mažina atotrūkį tarp žmonių ir augalų pasaulių, atskleisdami paslėptą dimensiją. Kas būtų, jei galėtume iššifruoti slaptus augalų ir grybų pokalbius? Kas nutinka, kai augalai bendrauja per atstumą, sujungti internetu? Kaip veiktų mašinos, įrenginiai, kurių vienintelis tikslas – žaisti su augalais?

Paroda Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 8 d.

„Hold me Tender” 

2024 m. liepos 19 – rugpjūčio 31 d.

LDS projektų erdvė „Medūza”, Šv. Jono g. 11, Vilnius

Grupinė Baltijos šalių menininkų paroda „Hold Me Tender“, į Vilnių atkeliavo iš Talino meno centro „Tallinna Kunstihoone”. Parodoje pristatomi darbai nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, globos problematiką, socialinius vaidmenis ir atsakomybę, užklausia kalbos ir etniškumo simbiozę bei kviečia atidžiau pažvelgti į pažeidžiamumo bei smurto dualumą.

Parodoje „Hold Me Tender“ eksponuojamų darbų autoriai ir autorės: Bas Jan Ader, Agnė Jokšė, Morta Jonynaitė, Sandra Kosorotova, Keiu Maasik, Maija Mustonen, Marko Mäetamm, Sarah Nõmm, Hanna Piksarv, Mark Raidpere ir Elīna Vītola.

Pasak parodos kuratoriaus Siimo Preimano, Baltijos šalys per tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo žengė didelį žingsnį lygesnės ir laisvesnės visuomenės link. „Vis tik mūsų politinėje darbotvarkėje vis dar gausu sudėtingų klausimų, keliančių prieštaringų nuomonių. Migracija, saugumo problemos, sudėtingėjantis pragyvenimas, gamtos niokojimas ir besikeičiančios tradicijos kelia baimę ir pasipiktinimą. Tie gyventojai, kurie nerodo noro integruotis, pradeda atsiriboti nuo homogeniško centro, tad Baltijos šalių sostinėse rekordiškai sparčiai, palyginti su Europos vidurkiu, didėja segregacija, – sako parodos kuratorius Siimas Preimanas, – Kodėl mums reikia pandemijos ar karo, kad pripažintume, jog mūsų artimas taip pat yra žmogus? Kaip galime greičiau atrasti vieni kitus? Kaip galime tokį rūpestį paversti savo kasdienio gyvenimo dalimi?”

Paroda „Hold Me Tender” yra Talino meno centro tęstinės parodų serijos dalis, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas tiek galimybei būti empatišku, tiek ekologinei atsakomybei destrukcijos sąlygomis.

Paroda „Hold Me Tender“ meno erdvėje „Medūza“ veiks iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. 

„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“

2024 m. kovo 9 d. – rugsėjo 8 d.

MO muziejus, Pylimo g. 17, Vilnius

Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.

Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.

Chronologiškai paroda prasideda Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu, tačiau joje ataidi ir ultrakonservatyvi stalininė epocha. Ekspozicijoje išryškinami 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio estetizuoti aktai ir pakylėti romantiškos meilės vaizdavimo būdai, 10-ojo dešimtmečio ir naujojo tūkstantmečio pradžios laisvėjimo ir hipernormatyvumo tendencijos, taip pat šiandien kuriančių menininkų kritinės intervencijos. Tyrinėjant figūratyvią tapybą, skulptūrą, piešinį bei kitas meninės raiškos rūšis, parodoje Šito pas mus nėra permąstomi kanoniniai kūriniai, kurie mezga netikėtus ir žaismingus dialogus su mažiau žinomais kitų kartų ir šalių menininkų darbais. Dalis jų priešinasi savo laikmečio spaudimui, nukrypsta nuo oficialiųjų diskursų ir paveldėtos patriarchalinės vaizduotės. Sugrupavę kūrinius į teminius spiečius, pristatome aibę tiek intymių, tiek normatyvinių lyties, šeimos ir seksualumo vaizdavimo tipų, kuriuos sovietmečiu ir vėliau veikė vienas kitą keičiantys normų laisvėjimo ir sugriežtinimo ciklai.

Šito pas mus nėra teigia, kad kova už politinę laisvę savaime negarantuoja socialinės ir seksualinės laisvės, lygios teisės į malonumą, saugumą ir meilę. Kasdienėje aplinkoje, gatvėje, socialiniuose tinkluose ir naujuose lyčių studijų tyrimuose gyvuojantis kreivumas (queerness) skatina kritinį žvilgsnį tiek į sovietinės praeities, tiek į neoliberalios dabarties heteronormatyvumą. Specialiai šiai parodai sukurti nauji šiuolaikinių meninink(i)ų Kadi Estland, Sašos Kochan, Janinos Sabaliauskaitės ir Konstantino Žukovo darbai rodo, kad šiandien yra daugiau erdvės pasipriešinti ir nukrypti nuo socialinių konvencijų nei kada nors anksčiau. Kitu kampu pažvelgę į parodos pavadinimo sparnuotą frazę, galbūt suvoktume ją kaip klausimą: kaip galėtume praktikuoti intymumą, fantazuoti ir kurti santykius kitaip?

Paroda MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.

„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“

2024 m. balandžio 5 d. – rugsėjo 8 d.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus, A. Goštauto g. 1, Vilnius

Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.

Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.

„Tikimės, kad lankytojams bus įdomu pasižvalgyti po XX a. antros pusės moterų menininkių kūrybinį palikimą, kuris liudija oficialiam kanonui oponavusią ir kartu laiką atspindinčią estės Leis, latvės Tabakos ir lietuvės Rožanskaitės poziciją. Vyresnės kartos žiūrovams autorės geriau pažįstamos iš sovietmečiu organizuotų tapybos trienalių ir kitų bendrų parodų, kuriose susitikdavo jų kūriniai. Asmeninių moterų parodų tuo metu buvo rengiama nedaug. Pastaruoju metu stebime išaugusį susidomėjimą ryškia moterų kūryba, neturėjusia savalaikio rezonanso“, – sako Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė Ilona Mažeikienė. Nors menininkių trejeto kūriniai mezga produktyvų dialogą ar veikiau polilogą, jie toli gražu nėra panašūs. Parodos struktūra taki – kai kuriose dalyse visos trys menininkės atstovaujamos veik vienodai, kitas apibrėžia vienos iš šių menininkių kūriniai, papildant komentaru arba kitos darbų intervencija, kai kurie priešpriešinimai pagrįsti prasmingais panašumais, o kiti – intriguojančiais skirtumais.

Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.

„Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“

2024 m. birželio 6 d. – spalio 13 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus, ​ Vilniaus g. 24

„Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tarptautinės partnerystės atveria vis daugiau unikalių galimybių besidomintiems menu. Pernai MOCAK pristatėme Jurgitos Ludavičienės ir Evaldo Stankevičiaus kuruotą šiuolaikinio Lietuvos meno parodą. Šiais metais MOCAK Vilniui siunčia įspūdingą atsakomąją dovaną – pažintį su šiuolaikine lenkų tapyba. Tai ištisos kartos pasaulėžiūros momentinė nuotrauka, kurią režisavo pati MOCAK vadovė, kuratorė, meno teoretikė  Maria Anna Potocka“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

„Iš dailės šakų tapyba išsiskiria kaip itin galingas ginklas. Lenkijoje ji ypač vertinama, nes, nepaisant vėlyvų, tik XIX a. vidurį siekiančių pradmenų, vėliau ji vis dėlto įgavo veržlumo, joje atsirado daug asmenybių ir užsimezgė partneriškas dialogas su Europos meno istorija“, – teigia parodos kuratorė Maria Anna Potocka.

Parodoje – aštuoniolikos lenkų dailininkų kūriniai.

Lenkų tapybos parodoje didžioji dauguma rodomų kūrinių yra sukurti XXI a. Paroda suskirstyta į keturias temines dalis: daikto ir žodžio tyrinėjimas, žmogus, simbolinės scenos, tikrovės tankumas.

Paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.

Rūtė Merk. „Pažadai“

2024 m. liepos 5 – spalio 6 d.

Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius

Kaip naujosios technologijos keičia kūnus, jų reprezentaciją ir pačią kūniškumo sampratą? Kokios yra senosios tapybos medijos galios atspindėti mūsų laikų troškimus ir technologijų pažadus? Pasitelkdama klasikinius žanrus – portretą ir natiurmortą, aliejinės tapybos priemonėmis Rūtė Merk fiksuoja šiuolaikybės archetipus, materialaus ir virtualaus, natūralaus ir dirbtinio, konkretaus ir abstraktaus ribų slinktis šiuolaikiniame pasaulyje.   

Nors Merk portretai flirtuoja su tapybos istorija, vis dėlto jie neabejotinai liudija ne mantijos, o sportinių kelnių ir business casual kostiumo klosčių laikus. Tai šiandieninę popkultūrą, madą ir specifinius tūkstantinukų (angl. milenials) kartos įpročius reprezentuojantys tipažai, radęsi iš menininkės atminties nuotrupų, įspūdžių ir tikslingos skaitmeninės kultūros archeologijos. Iš pirmo žvilgsnio vientisi, šie portretai sudėlioti iš gausybės skirtingų kūnų fragmentų, nugulusių menininkės kaupiamame skaitmeninių vaizdų archyve. Ariyos veidas pasiskolintas iš populiaraus serialo „Sostų karai“ veikėjos tokiu pat vardu, o likęs kūnas – anoniminis; Jomantė sulipdyta iš skirtingų vaizdo šaltinių, bandant įsivaizduoti tipinę sėkmingos meno galerijos darbuotoją, galiausiai pavadinant paveikslą geriausios mokyklos laikų draugės vardu; o Yssa – laisvai interpretuotas Berlyne gyvenančios baltarusių didžėjės portretas. Šioms abstrakčiuose fonuose pakibusioms figūroms būdingas besvoriškumas – pati menininkė tai įvardija siekiu „įkūnyti išsikūnijimą“, jos sufleruoja apie nuolat medijuojamos tikrovės akivaizdoje perbraižomas subjekto ribas.   

Parodoje eksponuojami du analogiškos kompozicijos vienos pirmųjų virtualių filmų aktorių Aki Ross portretai demonstruoja menininkės braižo pokytį. Paveiksle „Spirits Within“ (2018), kitaip nei ekspresyvių, gestiškų potėpių kūrinyje „Greta“ (2015), koloritas, vizualiniai efektai, figūros modeliavimas ir komponavimas veikiau primena skaitmeninio vaizdo redagavimo programomis generuotus ir ekranams skirtus vaizdus, aptinkamus vaizdo žaidimuose ir 3D manipuliacijose. Tirpstančios, miglotos, nesufokusuotos, keistai nejaukios Merk paveikslų fonų abstrakcijos taip pat skirtos tarsi ne žmogaus, o mašinos akiai. Paroda kviečia mąstyti ne tik apie tai, ką, bet ir kaip matome ekranų saulių šviesoje.  

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Žilvinas Kempinas. „Vėjalaikis“

2024 gegužės 15 d.  –  spalio 1 d.

Vilniaus katedros varpinė, Katedros varpinė, a. 2

Jau dešimt metų Vilniaus katedros varpinė atverta lankytojams. Švenčiant jubiliejinę sukaktį gegužės 15 d. atidaroma specialiai šiai vietai sukurta menininko Žilvino Kempino instaliacija „Vėjalaikis“. Šis kūrinys – tai pirmasis šiuolaikinio meno ir senojo bokšto dialogas.

„2023 m. rudenį buvau pakviestas sukurti kūrinį Katedros varpinėje. Nors pastatas labai komplikuotas dėl medinių perdangų, laiptų ir atvirų langų, negalėjau atsispirti pagundai padaryti įvietintą (angl. site specific) instaliaciją tokioje ypatingoje erdvėje. Man buvo svarbu, kad kūrinys nekliudytų pajusti pačios varpinės charakterio – kad nekonkuruotų su ja, jos neužgožtų, nekliudytų ją apžiūrėti. Tikslas buvo sukurti papildomąją darną, kai kūrinys išryškina architektūrą, o architektūra išryškina kūrinį“, – pasakoja Kempinas.

„Vėjalaikis“ sujungia aukščio, vertikalumo, šviesos, laiko, medžiagiškumo, laikinumo idėjas; prisijaukinęs miesto vėją įdarbina jį vėduoti magnetines juostas ir sukurti tokį šnarėjimą, kokio šio bokšto sienos nėra girdėjusios. Žvilgios juodos juostos išryškina senovinę architektūrą – juk varpinės pirmo aukšto mūrai iškilo dar XIII amžiuje. Kinetinė skulptūra, 700 (+1) vertikalių magnetinių juostų, panašiai kaip medžio kamieno rievės, įvaizdina Vilniaus miesto metus, jungiasi į vientisą fizinį kūną: ir monumentalų, ir efemerišką.

Instaliacija Vilniaus katedros varpinėje (Katedros varpinė, a. 2) veiks iki spalio 1 d.

Monika Radžiūnaitė. „Ir aš tik žmogus“

2024 m. sausio 31 d. – spalio 2 d.

Kazio Varnelio namai-muziejus, Didžioji g. 26, Vilnius

Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.

Kūrybos atspirties tašku tapo Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicija – skirtingų epochų eksponatų estetiniais ir prasminiais sąskambiais paremta instaliacija, už kasdienybės ribų tarpstanti belaikio muziejinio sakralumo erdvė. Varnelio erdvės sampratai didelę įtaką padarė ilgametė praktika bažnytinės dailės srityje, tačiau tiesioginių nuorodų į sakralinį meną muziejuje nėra.

Galerijoje gimsta nauja ir mums dar nepažini šiuolaikinių vaizdų religija. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros? Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.

Paroda Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

„Žemyn triušio urvu“

2024 balandžio 11 d. – lapkričio 3 d.

MO muziejus, Pylimo g. 17, Vilnius

Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.

Parodoje eksponuojami nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.

Parodos menininkės: Līga Spunde (g. 1990), Anastasia Sosunova (g. 1993), Viktorija Daniliauskaitė (g. 1951), Darja Popolitova (g. 1989), Aistė Ramūnaitė (g. 1957), Vita Zaman (g. 1976), Katrīna Neiburga (g. 1978), Laura Põld (g. 1984), Nijolė Valadkevičiūtė (1944–2020), Gertrūda Gilytė (g. 1992)

Dauguma mūsų giliai širdyje norime jausti darną ir vienovę su gamta, tačiau sykiu bandome suprasti sudėtingas politines bei socialines jėgas, formuojančias mūsų gyvenimą. Kaip parodė pandemija ir kiti pastarojo meto globalūs procesai, sugrįžimo į gamtą idėja neretai naudojama kraštutinių dešiniųjų politinių pažiūrų kuriamuose naratyvuose, formuojant alternatyvias pasaulėžiūras ar net sąmokslo teorijas. Be to, pastaraisiais metais vis populiarėja neopagonybė – tiek įsiskverbdama į masinę kultūrą, tiek susipindama su konspiraciniais įsitikinimais.  

Tokia idėjų sandūra – palanki terpė pranašystėms ir pažadams, kuriamiems šarlatanų, dvasinės gerovės specialistų ar socialinėse medijose veikiančių guru. Paradoksalu, kad įvairios savipagalbos technikos, žadančios sugrįžimą į „natūralią“ tvarką, išnaudojamos korporacinės kultūros, skatinančios toksišką produktyvumą ir besaikį vartojimą. Kaip vienu žodžiu įvardinti tai, kas taip prieštaringa?

Paroda „Žemyn triušio urvu“ supažindina su konspiritualumo (angl. conspirituality) – arba konspiracinio dvasingumo – reiškiniu, įžodintu sociologų Charlotte Ward ir David Voas. Ši sąvoka nurodo į pastaraisiais metais sparčiai plintantį, daugiausiai internetinį judėjimą, kurstomą nusivylimo politinėmis sistemomis ir augančio susidomėjimo alternatyviu gyvenimo būdu. Konspiritualumas grįstas dviem pamatinėmis idėjomis: tikėjimu, jog esama slaptos visuomenę kontroliuojančios grupės, ir tariamu žmogaus sąmonės – ar vadinamuoju paradigmos – pokyčiu. Sąmokslo teorijas ir ezoterines pažiūras čia vienija bendra ašis – siekis atskleisti slepiamas tiesas ir įgyti slaptų žinių.

Paroda MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.

„Pakui Hardware“. „Tolimas rūpestis“ 

2024 m. birželio 19 – gruodžio 1 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus, ​ Vilniaus g. 24

„Pakui Hardware“ darbuose nagrinėjamas kapitalo judėjimas per kūnus, technologijas bei medžiagas ir tai, kaip jis formuoja mūsų tikrovę. Per pastaruosius kelerius metus dueto darbuose neretai analizuojami su šiuolaikine medicina susiję klausimai, įsivaizduojant potencialias ateitis, kuriose peržengiamos fizinės ribos skaidant, dauginant ir atkuriant žmogiškuosius ir nežmogiškuosius kūnus. Parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas, šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos ir sveikatos skaitmeninimo sluoksnis – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina. 

Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą, kurioje žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – pakeičia technologijos. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti „kūnai“ abstrahuoti į skulptūrines biomorfines formas. Skulptūrose, įkvėptose menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas. 

Kaip pastebi rūpybos, sveikatos ir kūno antropologijos tyrinėtoja Jeannette Pols, grynos „šaltos“ technologijos ir „šilto“ žmogaus kūno dichotomijos nėra – šiuos polius visuomet jungia subtili, sudėtinga sąveika. „Tolimas rūpestis“ čia suvokiama ne kaip kažkas savaime grėsmingo, bet kaip painių žmogaus, technologijų ir ekonomikos santykių rezultatas. Šios instaliacijos idėja kilo dar prieš pasaulį ištinkant COVID-19 pandemijai ir gajiems jos padariniams, kai nuotolinė medicina tebebuvo veikiau nišinis pacientų slaugos būdas. Tačiau sulig pandemijos pradžia virtualioji rūpyba tapo vyraujančia forma gydytojų pagalbai gauti. Taip nauja kasdienė realybė nejaukiai susipynė su menininkų vizijomis.

Paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.